Vienas iš šimto (3 dalis)

Gedas nelaukė, kol virš senamiesčio aikštės vykstantis mirtininkų šou su sraigtasparniu pasieks įspūdingą epogėjų. Jis spruko tą pačią akimirką, kai patrankų vamzdžiai užsivertė į dangų ir tapo aišku, jog piloto kabinoje vyksta kažkas antgamtiško. Ieva pasislėpė jo rūbuose, o netrukus ir Jurga apsireiškė, vis dar akivaizdžiai tebesimėgaudama tuo, ką nuveikė.
Jiems už nugarų tankiai sukaleno į grindinį lūžtančios sraigtasparnio mentės, lydimos išsibėgiojančių žmonių klyksmų ir šaižaus korpuso trenksmo. Gedas žinojo, jog gelbėdama jo kailį Jurga padaugino su kaupu, tačiau prikaišioti nematė prasmės. Kaip bežiūrėk, nei merginai, nei jam negrėsė jokia teisinė atsakomybė. Tegalėjo duoti sąžiningą patarimą kam nors kitam – nevesti jos iš kantrybės, nes Jurga šiaip ar taip jo neklausė ir nusiramindavo tik išsikrovusi iki galo.
- Gali pašalinti šituos? - atkišo antrankius, užsukęs už artimiausio kampo. Žmonių aplinkui buvo daugiau nei reikia ir išvengti dėmesio su tokiu aksesuaru darėsi vis sunkiau.
„Aš galiu netyčia sulaužyti tau rankas“ - papurtė galvą mergina. - „Mano jėga nėra tokia tiksli“.
- Velniava... - murmtelėjo jis.
Tada sunėrė delnus vieną už kito į striukės rankoves. Atrodė lyg būtų sušalęs, tačiau bent jau nebuvo panašus į surakintą.
Kai vėl pažvelgė į Jurgą, vos sulaikė beišsprūstantį riksmą ir norą šokti į šalį. Šalia jo stovėjo blyški moteriškos lyties baidyklė, įsisupusi į permirkusius baltus skarmalus ir paslėpusi veidą po ilgais, tokiais pat šlapiais plaukais. Atrodė it šulinyje nuskendusi mergina iš filmo „The Ring“.
- Aa... Jurga? - pasitikslino jis.
Pamėklė kilstelėjo vieną ranką ir parodė į skersgatvį, iš kurio jiedu išlindo. Gedas nukreipė žvilgsnį į tą pusę ir tada viską suprato.
Juos sekė kareivių „užverbuota“ šmėkla, kurią abi merginos visai neseniai buvo išspyrusios iš mikroautobuso. Kur buvo dingęs šio kolega, Gedas tegalėjo spėlioti, tačiau ir vieno buvo per akis, kad jis negalėtų rodytis Eidžio atsiųstu adresu. Jurga pakeitė savo pavidalą, kad nebūtų atpažinta vėliau.
- Kad jį kur devynios... - nusisuko jis, stengdamasis susitaikyti su nauju partnerės įvaizdžiu. - Mes taip lengvai juo neatsikratysime, tiesa?
Jurga trūktelėjo pečiais.
- Eime, - Gedas linktelėjo į priekį. - Į minią. Slėpkis mano rūbuose. Išmėginsime keletą senesnių triukų, galbūt suveiks.
Jam reikėjo įsimaišyti į žmonių srautą ir laviruoti tarp jų, stengiantis neištrūkti į atviresnę vietą. Žinoma, sumanesnė šmėkla galėjo tiesiog užsilipti aukščiau ir jis būtų stengęsis veltui, tačiau neseniai mirę žmonės tebeturėjo įprotį elgtis taip, lyg būtų gyvi ir jiems galiotų fizikos dėsniai. Minioje pamesti vieną jauną žmogų su gobtuvu buvo labai lengva. Ypač kai šis nuspręsdavo nusimesti gobtuvą ir praeiti pro seklį atidengęs veidą, ko tas dažniausiai nesitikėdavo.
Deja, žmonės šiandien neketino elgtis įprastai, sujaudinti visai šalia įvykusios avarijos. Naujiena apie sumaitotą, karių pilną mikroautobusą ir keistomis aplinkybėmis nukritusį sraigtasparnį sklido šimtais mobilių įrenginių ir žmonės stovėjo susibūrę mažomis, nejudriomis  salelėmis,  aptarinėdami įvykį ir nerimastingai žvalgydamiesi į senamiesčio stogus, virš kurių matėsi tingiai kylantys purvini dūmai.
Iki šiol aidėjusios tolumoje, sirenos netrukus išaugo ir gatve pralėkė keli policijos, greitosios pagalbos bei vienas ugniagesių automobilis. Pasiekęs sankryžą, Gedas nusimetė gobtuvą, žengė iš velniškai lėtai krutančio žmonių srauto ir perėjo gatvę. Pasukdamas dirstelėjo į perėją – vaiduoklis tebesekė iš paskos.
Jurga tikriausiai irgi tai pastebėjo, nes vėl atsirado šalia, dėbtelėdama į įkyrią šmėklą piktomis akimis. Gedas atsiduso:
- Rimtai nekenčiu, kai vienas toks negyvas prisikabina...
Jis dirstelėjo į šalia žingsniuojančią pamėklę, prisiminęs.
- Neįsižeisk, aš ne apie tave, - sumurmėjo.
Jurga kilstelėjo blyškią, vandenyje per ilgai išmirkusią ranką ir paguodžiančiai palietė vaikino petį. Gedui pasirodė, jog jis beveik pajuto patį prisilietimą, o ne vien stingdantį numirėlės šaltį.
Tarsi to būtų maža, kitos rankovės vidumi slystelėjo dar viena šalčio banga ir Ieva drąsinančiai spustelėjo jo pirštus. Vaikinui nejučia dingtelėjo, jog prie tam tikrų vaiduokliškų subtilybių jis turbūt nepripras niekada.
Dar vienas posūkis. Šiame jis pajuto šalčio bangą, nuvilnijusią žemyn jo kojomis.  Gedas stabtelėjo akimirkai, apsidairydamas.
- Ieva? - sumurmėjo jis pats sau. - Tu vis dar čia?
„Aš paliepiau jai keliauti nurodytu adresu be mūsų“ - skubiai parodė Jurga, kol juos sekusi šmėkla išliko už tiesioginio matomumo ribų. - „Tu eisi paskui mane. “
- Mes nekeliaujame tuo pačiu adresu? - nustebo vaikinas.
„Pamatysi“ - nesismulkino „paskenduolė“.
Persekiotojui pasivaidenus ant šaligatvio, ji jau pėdino šalia Gedo nuleidusi rankas, lyg niekur nieko.
„Bent vienas iš mūsų turi planą“ - pagalvojo vaikinas, paklusdamas Jurgos įgeidžiams.


* * *


Kai jiedu pasiekė upę, Gedas jau nujautė, kad Jurga tyčia suka platų ratą aplink nurodytą adresą. Persekiotojas tebesilaikė pagarbaus atstumo, tikriausiai prisibijodamas nenuspėjamos merginos su charakteriu. Jis pats buvo šiek tiek įklimpęs – negalėjo pasišalinti, kad pakviestų pagalbą ir tikriausiai jau keikė save, kad nesekė abiejų slapta. Sekamieji tiesiog vaikštinėjo paupiu, mėtydami į jį piktus žvilgsnius.
Gedas įtarė, jog kariškiai turbūt prievarta „verbavo“ bet kurį atrastą civilį. Galbūt jiems tiesiog trūko vėlių su kariniu apmokymu, o gal neketino šitaip elgtis su savais, prisižiūrėję kančios perkreiptų veidų. Kad ir kaip ten būtų, ši dvasia akivaizdžiai nežinojo ką daro ir vykdė įsakymą kaip sugebėjo.

„Ateina“ - ženklais parodė Jurga.
Jis apsidairė, ieškodamas to, ką ji pamatė. Pakrante vedančiame take žmonių beveik nebuvo, tačiau jis išvydo judesį tarp parko medžių. Persekiotojas taip pat pastebėjo sujudimą. Būdamas negyvas, jis tarėsi esąs maždaug saugus – kol ant jo suvirto iš karto keturiese.
Tie kiti panašėjo į kur kas rimtesnius žmones. Jie tikriausiai žuvo kurio nors karinio konflikto įkarštyje - Gedas atpažino kariškos uniformos likučius ir netgi neperšaunamas liemenes, kurias negyvėliai suprojektavo į savo įvaizdį. Jų šukuosenos buvo kariškai trumpos, kūnai gerai treniruoti ir jie žinojo, ką turi daryti.
Žinoma, visa tai buvo daugiau ar mažiau nesvarbu anapusiniame pasaulyje – išskyrus žinias. Kol Gedas apstulbęs spoksojo į susidorojimą, prie jo ir Jurgos prisiartino Ieva su dar dviem iš tos pačios kariškos šutvės.
„Jie nugabens persekiotoją į kitą vietą ir išlaikys jį ten maždaug dešimt minučių“ - parodė ženklais mergina. - „Eime. Eidžis ir visi kiti laukia. “
Dar daugiau negyvėlių? Gedas jau nebežinojo, kas čia vyksta. Matė Ievą atlydėjusių nepažįstamųjų akyse, jog šie jautėsi daugmaž puikiai ir nebuvo niekieno užvaldyti. Vienas iš vyrų kreivai vyptelėjo, pastebėjęs tiriantį vaikino žvilgsnį. Jis buvo daug tamsesnio gymio ir, sprendžiant iš veido bruožų, turėjo maišytą slavų/azijiečių kraują. Turėjo, kai buvo gyvas.
- Kas jie tokie? Kur tu juos iš viso iškasei? - kreipėsi Gedas į Ievą.
Ši mostelėjo per petį, jog atsakys vėliau. Dabar jiems visiems reikėjo skubiai pradingti nuo pakrantės.
Jie tenuėjo vos kelis žingsnius, kai Ievą sustabdė vienas jos naujųjų draugų ir kažko paklausė. Mergina grįžtelėjo į Gedą, suraukusi kaktą. Tada papurtė galvą. Vyras neliko patenkintas jos atsakymu, nes tuojau pats kreipėsi į vaikiną ženklais:
„Ji man sakė, jog persekiotojų iš pradžių buvo du. Kur antras? “
- Du? - murmtelėjo vaikinas. Jis tikriausiai turėjo galvoje du išmestus iš mikroautobuso. Gedas nežinojo, kur yra antras, tačiau klausimas atrodė logiškas.
- Mes visada matėme tik vieną, žingsniuojantį iš paskos, - pasakė jis.
Sprendžiant iš veido mimikos, šmėklai atsakymas nepatiko. Vyras dirstelėjo į savo kolegą, abu susirodė nežinomais ženklais ir netrukus išnyko iš akių.
„Jie nori, kad keliautume vieni. Stebės mūsų užnugarį“ - parodė Jurga, vėl atvirtusi į save.


* * *


Per ilgai užtrukusi kelionė baigėsi prie aukštos betoninės tvoros bei į teritoriją vedančių vartų, ant kurių kabojo užrašas „Automobilių remontas. Dirbame... “
Darbo laikas ir telefono numeriai buvo taip nubrūžinti, kad niekas nebūtų nuspėjęs, kada ir kur skambinti. Patys vartai buvo užlopyti senomis skardomis ir Gedui tai pasirodė savotiškai jauku. Jis mėgo privatumą. Vienintelis adreso numeris ir gatvės pavadinimas buvo užrašyti naujai, tarsi tai ir būtų svarbiausia. Kad ir kaip stengėsi, jis nepajėgė įžiūrėti net namo stogo, iškilusio virš tvoros. Tą galėjai padaryti tik labai nutolęs.
Ir jų jau laukė vieniša žmogysta, rūkanti šalia įėjimo pėstiesiems. Tai nebuvo šmėkla ir Gedas iš karto nustatė, jog vyrukas bus maždaug jo metų. Aprangos stilius bei atsmauktas gobtuvas tik patvirtino, jog nepažįstamasis pažinojo reginčiojo gyvenimo subtilybes pakankamai gerai. Gedui beliko atsidusti - jei kiekvienas regintysis jaučia pareigą vilkėti rūbą su gobtuvu, argi tai automatiškai neišskiria jų iš visuomenės tarpo? Jeigu jie kažkokiu būdu sugebėtų susirinkti krūvon, vaizdas tikriausiai panašėtų į nekaltų bernelių konventą – visi su gobtuvais ir visi droviai stengtųsi išlikti šešėliuose.

Jam dar nesugalvojus, ką norėtų pasakyti šiam žmogui, gatvėje sumirgėję atsirado Kristina ir Eidžis, lydimi dar kelių, nematytų šmėklų. Pirmieji du atrodė laimingi, kad jis pagaliau nusigavo iki šios vietos. Visi kiti elgėsi santūriau, sutikę naują regintįjį.
- Gerai, eime vidun, - sukruto vaikinas, sprigtu pasiųsdamas nuorūką į kelio vidurį. - Tu Gediminas, aš Aleksas. Visa kita galime praleisti. Ne fanas graibyti kitų rankas, supranti...
- Jūs mane žinot? - šiek tiek nustebo Gedas.
- Gerai, keli dalykai... - laikė pravertus vartelius pėstiesiems Aleksas. - Aš ne grafas, ponas, karalius ar imperatorius. Sakyk man „tu“. Antra – apie šią vietą tu niekam neprasitarsi, antraip tu ir tavo keturi bičiuliai tapsite čia ypač nepageidaujami. Trečia – gyvi žmonės mano globon patenka tik tada, kai už juos paprašo mirusieji.  Taip daug patikimiau. Ir tavo vardą man pasakė tavo bičiuliai. Jie sutiko tave gatvėje, tu juos pastebėjai – daugiau įrodymų apie tavo tapatybę man nereikia. Tai eisi vidun? Nekenčiu stovėti gatvėje.
- Gerai, - linktelėjo Gedas, pats dar gerai nesuvokdamas, kur atėjo. - Man Eidžis sakė atvykti į susitikimo vietą. Nesakė, jog tai bus tavo... prieglobstis.
- Ir teisingai darė, - linktelėjo Eidžio pusėn Aleksas. - Užuovėja tokiu principu ir veikia. Tave prispiria bėda ir vienas iš tavo mirusių draugų suranda mane. Jei nebūtum turėjęs nė vieno... ką gi, galva ant pečių dar yra, berods? Būtum naudojęs vien ją ir kapstęsis kaip įmanydamas.
- Užuovėja... - pakartojo telefone regėtą pavadinimą Gedas.
- Mhm. Zona beveik be radijo signalo, - murmėjo Aleksas. - Lova, karštas dušas ir vakarienė. Tu kada paskutinį kartą valgei?
- Ei, palauk... tai čia viešbutis? - suglumo vaikinas, dairydamasis po teritoriją.
Privatus dviejų aukštų  namas atrodė gerai prižiūrėtas, tik seni, savo spalva truputį nesiderinantys garažai atrodė statyti puse amžiaus anksčiau. Kadaise čia tikrai remontavo automobilius. Dabar  visa teritorija buvo paversta į paprasčiausią gyvenamą zoną pramoninės miesto dalies pakraštyje. Iš vidaus tvorą dengė gofruoti balto metalo skydai, įžeminti storais kabeliais.
- Jei tiksliau, čia mirusiųjų viešbutis, - linktelėjo Aleksas. - Ar bent aš retsykiais taip juokauju.  Turime čia savo taisykles. Kaip jau sakiau, pakliūti vidun galima tik mirusiųjų dėka. Teritorija ekranuota maksimaliai ir dar yra išpirktas leidimas iš savivaldybės riboti signalo stiprumą visoje apylinkėje. Mat vos už kilometro stovi pensionatas turintiems problemų su širdimi. Ten daugeliui įsodintos dirbtinės širdys ar jų stimuliatoriai ir 5G spinduliavimas jiems per stiprus.
- Ir kiek man tai kainuos? - atsargiai pasiteiravo Gedas.
- Priklausys nuo to, kiek problemų man sukelsi, - šyptelėjo numirėlių viešbučio šeimininkas. - Eime vidun, pasikalbėsime.


* * *


Aleksas gyveno drauge su savo seserimi ir motina. Vos abi sutikęs, Gedas netruko pastebėti, jog jaunesnė sesuo taip pat gebėjo matyti neregimus įnamius ir turėjo keletą asmeninių draugų jų tarpe. Galbūt net pati juos pasikvietė. Motina buvo vienintelė šeimos „akloji“. Antra vertus, atrodytų pernelyg statistiškai neįtikėtina, jei visi šeimos nariai būtų regintys, galvojo Gedas, smalsiai lygindamas moterų išvaizdą. Maždaug dvidešimties – dvidešimt dviejų sulaukusi Ana buvo simpatiška šviesiaplaukė pilkomis, išraiškingomis akimis ir duobutėmis skruostuose, kokias turėjo tiek motina, tiek sūnus. Jis vos neužsimiršo bežiūrėdamas į merginą ir netgi ne iš karto atkreipė dėmesį, jog ši pasitiko jį su plačia šypsena:
- O, tu tas žmogus iš žinių laidos!
- Atsiprašau? - sutriko vaikinas.
- Ji turi galvoje žinias, kurias rodė prieš dvidešimt minučių, - krenkštelėjo Aleksas. - Susipažink, čia Anastasija. Ana trumpiau.
Mergina daug negalvodama atkišo Gedui ranką. Šis ištiesė savo, visai pamiršęs apie antrankius. Šiems subarškėjus, mergina ėmė juoktis:
- Taip, čia geras įrodymas, kad tu tikrai jis!
- Hm... gerai, palauk truputį, - Aleksas trumpam pradingo už vienų durų. Sugrįžo atgal su velniškai ilgomis metalo žirklėmis. Turbūt antrankiai jam buvo ne naujiena, pagalvojo nustebęs Gedas. Jis atkišo savuosius ir blondinas vikriai perkirpo metalą dviejose vietose.
- Mes abu eisime į ofisą, - kreipėsi Aleksas į seserį, atremdamas žirkles į sieną. - Galėtum suorganizuoti užkandos?
- Gerai, - linktelėjo mergina. Tada vėl nusišypsojo nuo ausies iki ausies. - Aš įrašiau laidą, vos Kristina atpažino įvykius! - skubiai išbėrė ji Gedui. - Ji visai miela! Ir tu tikrai privertei sraigtasparnį nukristi?
- Aa... tai buvo Jurga, - murmtelėjo Gedas.
Jurga kilstelėjo delną, atkreipdama Anos dėmesį į save.
- Aišku. Mudvi būsime draugės, - pareiškė gyvoji mergina. - Nes susipykti su tavimi būtų šiek tiek pavojinga, tiesa?
Jurga šyptelėjo sutrikusi ir sunėrė rankas, nežinodama, kaip turėtų elgtis su Ana.
Viso pokalbio metu Anos ir Alekso motina prisiartino vos kartą, kad pasisveikintų su svečiu. Tada ji vėl pranyko virtuvėje, kur Gedas regėjo švytintį televizorių. Jam pasirodė, jog moteris nesijautė patogiai, kai kas nors kalbėjo apie mirusius jos akivaizdoje.
- Štai dar viena taisyklė, - pasakė Aleksas, jiems traukiant į jo „ofisą“. - Virtuvė yra laisva nuo vaiduoklių zona. Mama negali pakęsti, kai televizorius ima keistai rodyti, ar staiga palieka šalta. Tad savo draugų tenai verčiau nesikviesk. Aš juos jau perspėjau.
- Aišku, - linktelėjo Gedas. - Ar tavo mama neprieštarauja, kad tu pasikvietei mane į savo namus?
- Ne, ji puikiai žino, kokį biznį sukame, - vaikinas nusileido laipteliais į pusrūsį ir pravėręs duris pakvietė mostu užeiti. Pirma Gediminą, tada ir jo negyvus draugus, kurie tik atsekė jam iš paskos.
- Biznį, - atkreipė dėmesį Gedas. - Taigi, viskas kainuos...
- Žinoma, kainuos, - linktelėjo Aleksas. - Tik mokėsi ne tu.
Jis praėjo pro kelias tyliai dūzgiančias, įspūdingai atrodančias kompiuterių spintas, apsuko aplink masyvų stalą ir klestelėjo į krėslą.
Jo „ofisas“ labiau panašėjo į mažą karinį štabą. Patalpa neturėjo langų, tačiau buvo ryškiai apšviesta paslėptais žibintais. Keturios aušinamos spintos su kompiuterine įranga galėjo būti tiek galingas interneto serveris, tiek mažas superkompiuteris kokiam nors keistam šeimininko poreikiui tenkinti. Šalia spintų buvo pastatyti du maži staliukai su monitoriais ir klaviatūromis. Patalpos viduryje Gedas išvydo svečiams skirtą komplektą – žurnalais nukrautas kavos staliuką ir tris krėslus.
Kitapus Alekso darbinio stalo buvo dar vienas monitorius – tiksliau, šešetas jų, sujungtų į vieną bendrą sistemą. Kol kas juose mirgėjo neapibrėžtas spalvotas miražas – sistema „snaudė“.
- Sėskis, - parodė į krėslus Aleksas. - Ana atneš užkandos. Kas dėl tavo ankstesnio klausimo apie užmokestį... Kaip jau sakiau, aš nepriimu svečių ir nesprendžiu jų problemų, nebent į mane kreipiasi pačios šmėklos. Praktika parodė, jog taip yra daug patikimiau. Tai, jog už tave laiduoja mažiausiai keturi mirusieji, daug ką pasako.
- Jie gali sumeluoti, - nurodė spragą Alekso mąstyme Gedas. - Ir tada tu turėtum ne svečią, o gaują medžiotojų savo kieme.
- Mirusieji nemeluoja, - papurtė galvą blondinas. - Jie neturi tam skirto dešiniojo smegenų pusrutulio, palikto kažkuriame kape ar lavoninės šaldytuve. Jie gali nutylėti tam tikrus žinomus faktus, tačiau išrasti naujų nėra pajėgūs. Štai kodėl jie yra puikūs rekomendacijų šaltiniai. Jokių išrastų faktų, vien tiesa.
- Tebūnie, - pasidavė Gedas. - Kas tada sumoka tau už viską? Vėl tie patys vaiduokliai?
Alekso veidu nuslydo kreiva, lengva šypsena.
- Kaip manai, kas šiame pasaulyje turi daugiau turto? Gyvieji, ar mirusieji? - paklausė jis Gedo.
Šis susmuko giliau į krėslą, suraukdamas antakius ir žvelgdamas į lubas. Niekada apie tai nesusimąstė. Teoriškai, miręs žmogus negalėjo prisijungti prie savo banko sąskaitos, vos tik faktas apie jo mirtį būdavo oficialiai patvirtinamas. Jo pinigai pereidavo giminaičiams ar, blogiausiu atveju, atitekdavo pačiai valstybei. Taigi, vaiduokliai pinigų neturėjo, nebent jie būtų kažkiek paslėpę grynaisiais prieš savo mirtį.
- Žinoma, gyvieji, - murmtelėjo jis.
- Gyvieji turi daugiau pinigų, - linktelėjo Aleksas. - Tačiau mirusieji turi daugiau informacijos ir paslėpto turto, už kurį gyvieji neretai sumoka daug daugiau, nei jiems tai kainuotų, jei velionis tebebūtų gyvas. Štai tau pavyzdys. Kartą į mane kreipėsi mirusysis, kuris norėjo apsaugoti savo sūnų. Man tereikėjo išsiųsti perspėjamąjį laišką su velionio pateiktais įrodymais. Mainais už tai aš gavau informaciją apie to paties velionio valdytą korporaciją, kuri dardėjo velniop ir niekas apie tai dar nežinojo. Beliko tinkamai sužaisti korporacijos akcijomis ir nuosmukio metu uždirbau pasakišką pelną. Dar buvo atvejų, kai mirusieji nurodydavo vertingus sendaikčius savo buvusių namų palėpėse, už kuriuos aukcionuose mokėdavo dideles sumas. Jie visada turi kuo susimokėti, patikėk. Ir jiems to visiškai negaila, skirtingai nei mums, gyviesiems.
- Kas nors pasiūlė užkastą lobį? - pasmalsavo Gedas.
- Dar ne, - nusijuokė Aleksas. - Bet vis pagalvoju, kiek užtruks, kol kuris nors mainais pasiūlys paslėptą gintaro kambarį.
- Tai kuris už mane sumokėjo? - jis dirstelėjo į Jurgą su Ieva, stovinčias šalia. Kristinos ir Eidžio nebuvo matyti.
- Hakeris, - markstėsi Aleksas. - Tiesą sakant, pažinojau jį dar kai buvo gyvas. Visi šie kompiuteriai surinkti ir sutvarkyti jo rekomenduotų žmonių rankomis. Mudu tada juokavome, jog jei tas netyčia numirtų, aš padirbėsiu jam už siuntų tarnybą.
Blondinas surimtėjo akimirkai, dirstelėdamas į abi merginas šalia Gedo.
- Panašu, jog mūsų juokeliai išsipildė su kaupu. Pusantrų metų tepraėjo, jį nušovė sumautoje policijos nuovadoje. Ir man  tikrai teko padirbėti už siuntų tarnybą. Ketinau jį pasikviesti į šiuos namus, tačiau panašu, jog jam labiau patiko tavo kompanija.
- Tu išsiuntei telefoną, kurį paėmiau... - susigaudė Gedas.
- Aha, - linktelėjo vaikinas. - Tą ir dar kelis, su jo giminaičiais susijusius siuntinius. Beje, kas dėl telefono... Tavo negyvasis draugužis gerokai apsišovė su juo. Galėjo kreiptis į mane anksčiau, būtum išvengęs visų tų gaudynių su sraigtasparniais.
- Tu žinai, kaip jie mane susekė?
- Išties labai paprasta, - skėstelėjo rankomis Aleksas. - Kai tu patalpinai savo nemokšišką pasakojimą forume, specialiosios tarnybos įsilaužė į aptarnaujantį serverį ir perėmė asmenines žinutes. Jie žinojo susitikimo vietą, bet neturėjo daugiau duomenų. Antra vertus, visi šiais laikais nešiojasi mobiliuosius su savimi. Kai judi trimatėje erdvėje, telefono signalo stiprumas yra nuolat matuojamas mažiausiai iš kelių skirtingų stočių. Tai leidžia nesunkiai nustatyti telefono padėtį apytiksliai penkių metrų tikslumu. Ryšio kompanijos jau kelerius metus yra įpareigotos kaupti tokius duomenis ir saugoti mažiausiai dvi savaites. Tiems žmonėms tereikėjo pareikalauti duomenų ir jie žinojo, kokie numeriai vidury nakties buvo atkeliavę į parką. Buvo vėlus metas, judančių žmonių mažai. Beliko visus tinkamus abonentus patikrinti po vieną.
- A, šūds... - murmtelėjo Gedas. - Bet veliau aš tą telefoną atjungiau, paėmiau Eidžio siųstą. Ir jie vėl mane surado...
- Štai čia toji vieta, kur mūsų hakeris gerokai prašovė, - linktelėjo Aleksas. - Matai, normalūs žmonės neišjungia savo telefonų kiaurą parą, septynias dienas per savaitę. Visus metus. Žinoma, patys įrenginiai retsykiais persikrauna vienu ar kitu tikslu, tačiau stotys visada žino, kada vyksta persikrovimas, o kada tikrasis išjungimas. Tad kai tu išjungei savo senąjį telefoną, stotis gavo apie tai pranešimą ir persekiotojai gavo garantuotą patvirtinimą, jog jiems tikrai reikia tavęs, o ne ko nors kito. Analogiškai su naujuoju telefonu. Žmonės visą laiką perka naujus, įdeda naujas korteles, įjungia įrenginius... bet tokių nėra tiek daug ir sistema visus sėkmingai užfiksuoja, su visomis koordinatėmis. Specams tereikėjo pasiųsti savo šmėklas į kiekvieną vietą ir patikrinti.
- Ir dabar aš negaliu įjungti dar vieno telefono, nes ir tą patikrins? - murmėjo Gedas. - Šaunu.
- Gali naudoti mano namų telefoną, jei tau reikia, - pasiūlė Aleksas. - Su sąlyga, jog nemėginsi skambinti tiesiai į saugumo tarnybas ir grasinti jiems, ar vyriausybei. Rimtai, ši vieta yra saugi užuovėja tol, kol apie ją niekas nežino. Priešingu atveju man tektų perkelti visą šeimą ir aš nelikčiau tuo patenkintas.
- Suprantu. Aš vis tiek neturiu kam skambinti, - trūktelėjo pečiais Gedas. - Tiesiog įprotis nešiotis ryšio priemonę, tik tiek.
- Kam įprotis, kam manija... - linktelėjo Aleksas. - Gerai, sugrįžkime prie svarbiausio. Mums reikės kažką daryti su tavo butu ir nuspręsti tavo naują gyvenamą vietą. Jei teisingai suprantu situaciją, reikės naujos asmens tapatybės kortelės. Ir dabar pati ta proga pagalvoti, ar tebenori likti šioje šalyje, Gedai.


* * *


Naktis buvo pilna sunkių minčių ir bemiegė. Žinoma, naujoji lova buvo ypač patogi, tačiau tai buvo svetima lova. Gedas tebegalvojo apie visus būsimus pokyčius, niekaip negalėdamas nuspręsti, ko išties norėtų. Jis norėjo ramybės ir kad žmonės patikėtų tuo, kas vyksta. Deja, Aleksas negalėjo padėti nei su vienu, nei su kitu. Jis, kaip ir kiekvienas regintysis, stengėsi su žiniasklaida neprasidėti ir bereikalingo šurmulio nekelti. Antra vertus, Aleksas dar tą patį vakarą pasidalino su Gedu tuo, ką pats sužinojo iš galybės savo kontaktų:
- Prieš septyniolika metų žmonės išties padarė kažką, ko patys gerai neišmanė. Ryšio kompanijos užteršė visą planetą ypač aukšto dažnio radijo signalais ir netgi nesuprato perspėjimo, atėjusio kartu su pirmais reginčiaisiais. Mirusieji nebegali pasitraukti, supranti? Jie čia įstrigę, it metro stotyje, tik be paties metro. Ir kadangi senųjų mirusiųjų beveik nebėra išlikusių, naujieji nežino, kur turėtų eiti, ar ką turėtų daryti. Jei teisingai suprantu, seniau buvo kažkokia atvira natūrali sistema, kurioje kiekvienas numiręs turėjo savo kelią. Galbūt į rojų, pragarą, reinkarnaciją, amžinuosius medžioklės plotus ar dar kur nors – kas žino?.. Dabar jie nebeturi nieko. Visur tas prakeiktas 5G triukšmas, visu stiprumu. Kartą man teko garbė susitikti vieną, mirusį gerokai prieš penkiasdešimt metų. Nežinau, kaip jis sugebėjo taip ilgai ištverti. Pasakė man tik tiek, jog anksčiau natūraliai jautė trauką patekti kažkur „ten“. Ta trauka visiškai išnyko prieš septyniolika metų, liko visi šie dirbtiniai trukdžiai. Žinai ką jie dabar daro, kad galėtų normaliai egzistuoti? Ogi leidžiasi žemyn, į žemės gelmes. Kur daugiau geležies klodų, ten jie ir leidžiasi, į visišką tamsą. Retsykiais iškyla į paviršių pasitikrinti, ar kas nors pasikeitė. Bet pamėgink įsivaizduoti tokią egzistenciją...

Alekso žodžiai tebeskambėjo ausyse, Gedui stengiantis įsivaizduoti. Kažkur labai žemai galbūt egzistavo urvai, kuriuose tekėjo lavos upės. Jo vaizduotėje tos erdvės buvo perpildytos sutrikusiais mirusiais, laukiančiais kažko... Vieną dieną galbūt ir jam šitaip teks leistis žemyn, į tamsą. Jį net nupurtė nuo tokios minties.
Tik paryčiais įstengė sudėti bluostą.

* * *


Nekantrus peties purtymas atrodė ne ką geriau už plytą į tarpuakį, kai jį pažadino pusę dešimtos. Gedas šiaip ne taip praplėšė apsiblaususias akis ir sufokusavo žvilgsnį į jį liečiančią blondinę. Ana atrodė susirūpinusi ir nekantravo:
- Tau vertėtų skubiai keltis! Su tavimi stengiasi susisiekti vienas tavo draugas!
- Kafa?.. - išvebleno jis, niekaip negalėdamas apdoroti signalo.
Jį žadino iš neįtikėtinai gilaus miego ir... jį stengėsi pasiekti kažkoks draugas? Pala, koks dar draugas? Jis neturėjo draugų, išskyrus keturis negyvus, kurie gyvenime jo šitaip nežadino.
Ana nusišypsojo, pademonstruodama šiek tiek nelygius, tačiau visiškai baltus dantukus:
- Tau vertėtų dabar pat leistis į Alekso ofisą. Palikau ten tavo pusryčius.
Gedas skubiai nubraukė delnais veidą, stengdamasis atsibusti. Tiesą sakant, jis norėjo griūti atgal į patalus ir nulūžti – į darbą vis tiek negalėjo grįžti ir jo butas buvo virtęs karantino zona. Jis neturėjo kur eiti ir ilgesnis miegas atrodė it labai protingas pasirinkimas.
Bet su juo stengėsi susisiekti kažkoks „draugas“... Hm, byla buvo verta tyrimo.
Galop Gedas linktelėjo, jausdamasis maždaug prabudęs:
- Gerai, aš tuoj...
- Geriau jauties? - mergina klestelėjo šalia ir atsargiai palietė jo ranką. Nuo netikėto prisilietimo jis nežymiai įsitempė. Pernelyg panašėjo į pabudimą kartu su Migle. Jiedu vos kelis kartus miegojo kartu, tačiau jausmas buvo spėjęs įsigerti ir dar nepranyko. Ir jis vos neatsakė į gestą, kas atrodytų velniškai keista tokiomis aplinkybėmis. Gedas nekentė raudonuoti iki ausų galų, tad patikrino visus savo vidinius impulsus dar ir dar kartą.
- Pusė dešimtos? - žvilgtelėjo į seną prisukamą laikrodį. - Tai aš miegojau vos keturias valandas... Taip, jaučiuosi fantastiškai.
- Suprantu, - šypsojosi nuo ausies iki ausies Ana. - Bet Eidžis mano, jog tai tau turėtų būti labai svarbu. Aleksas nėra tokios geros nuomonės, bet jis visada taip galvoja apie žurnalistus.

Ak, žurnalistas... Gedui dingtelėjo vos vienas vardas, kuris tiko tokiam atvejui – Nero.
- Aš einu, - nejudėjo iš vietos vaikinas, tebetrindamas veidą ir susivėlusius plaukus. - Gerai, supratau. Aš tuoj.
Akys niekaip nenorėjo likti atmerktos. Jam reikėjo kavos ir šlapio skuduro į veidą, kad imtų gamintis adrenalinas. Geriau pagalvojęs, jis apsistojo vien ties kava.


Kai galop nusileido į pusrūsį, jį pasitiko visa senoji kompanija, įskaitant Aleksą, įsitaisiusį už savo stalo. Jis sėdėjo pasisukęs į savo monitorių rinkinį ir vaikėsi juose virtualius priešus, minkydamas delnuose mygtukinę. Iš paslėptų garsiakalbių tratėjo prislopinti šūviai ir granatų sprogimai.
- Gyvas? - pusiau pasisuko į skruostą tebetrinantį Gedą. - Tau yra nauja žinutė forume ir aš niekaip negaliu įtikinti Eidžio, jog rodyti ją tau būtų kvaila idėja. Kiek man yra žinoma, praeitą kartą tu išlėkei į miestą it įkirptas, pamiršęs visą saugumą.
- Nero? - kreipėsi jis į hakerį, kuris mirgėjo šalia Kristinos, įsitaisiusios prie naujos klaviatūros. Aleksas netgi sugebėjo jai parūpinti vieną su laidu, kad būtų mažiau radijo trikdžių.
Eidžis linktelėjo, tada žvilgtelėjo į moterį. Ši ėmė spausdinti tiesiai redaktoriaus lange ir Gedui teko prisiartinti.

„Jis nori pasiūlyti tau kažką naujo. Aš jau pakroviau forumo puslapį ir tavo žinutes. Sėskis ir skaityk. “

Hakeris parodė į kitą staliuką su klaviatūra bei monitoriumi, kuriame spindėjo atverstas forumo puslapis.
- Rimtai? - nepatikėjo Gedas. - Argi jo specai nebuvo nulaužę vakar?
Eidžis kreivai šyptelėjo ir trūktelėjo pečiais. Kristina ėmė spausdinti ir kitame monitoriuje sumirksėjo „Google Hangout“ langas. Gedas skubiai įsitaisė kėdėje.

„Jokio skirtumo. Jie ir dabar stebi serverį. Tiesiog skaityk Nero pranešimą. “

Gedas mirktelėjo kelis kartus, niekaip nesuvokdamas, kodėl Eidžio tekstas jam neduoda ramybės.
- Ugh... palauk, kaip čia yra, kad judu rašote be viso to keisto kodo? - jis atsisuko į Kristiną.
- Todėl, kad kompiuteryje veikia mano kurtas filtras, - atsiliepė Aleksas, tebepleškindamas virtualius priešus. - Ji ir toliau rašo koduotai, tiesiog programa viską atverčia atgal į normalų tekstą.
- Patogu... - murmtelėjo Gedas. Tada pakilo Anos paliktų pusryčių. Atsinešęs viską prie monitoriaus, jis įsižiūrėjo į Nero pranešimą.

„Sveikas,
panašu, jog straipsnis buvo daug sėkmingesnis nei iš pradžių tikėjausi. Mačiau naujienas. Jei tave tebedomina tolesnis (ir tikslesnis) bendradarbiavimas, siūlau susitikti dar kartą. Manau, tu turi vieną draugą, kuris gali padėti tuo klausimu.
Nero14“

- Susitikti? - nepatikėjo savo akimis vaikinas. - Jis rimtai? Aš pradingau visiems iš akių, betgi jį vis dar stebi, tiesa?
- Tieeeesaaaa, - nutęsė Aleksas, įnirtingai pleškindamas iš virtualaus pabūklo. - Jį garantuotai stebi. Žinoma, tai nereiškia, jog kontaktas absoliučiai neįmanomas. Tačiau traukti į dar vieną parką mieste būtų kvailystė.
- Kas tada mums lieka?
Gedo dėmesį atkreipė tas pats Google Hangout langas, iššokęs ekrano kamputyje:

„Video konferencija šioje programoje“ - parašė jam Kristina, paraginta Eidžio.

- Ir TAI bus saugiau, nei išeiti į miestą? - nepatikėjo Gedas. Net Aleksas trumpam sustabdė žaidimą, lyg pajutęs pavojų.

„Jie tikrai nėra tokie visagaliai, kad įsilaužtų į Google serverius“ - atėjo naujas pranešimas.

- Galbūt tavo tiesa, - vis dar abejojo Gedas. - Ar šios video konferencijos šifruojamos?

„Pakankamai. Teoriškai, jie gali perimti duomenų paketus, tačiau tiems iškoduoti prireiks laiko ir resursų. Vargu ar kas nors gaiš kelias dienas tam, kad gautų pasenusią informaciją. Mes jau nukreipėme IP adresą per virtualų tinklą. Todėl teoriškai tai saugu. “

- Ne daugiau dešimties minučių! - perspėjo Aleksas, dairydamasis tai į Gedą, tai į Eidžį. - Aš rimtai, žmonės! Man tikrai nepatinka visas šis žurnalistinis šūdas, o judu dar mano namus kompromituojate! Dešimt minučių!

Kristina palinko prie klaviatūros.
„Duok mums laiko pasiruošti. Pakviesime tave. “

- Ei! - šūktelėjo blondinas. - Kalbėkite su manimi, arba einu, išjungsiu saugiklius!


* * *


Nero atrodė susivėlęs ir veikiausiai ką tik išlindęs iš dušo. Jis žiūrėjo į Gedą savo telefono ekrane, nešiodamas prietaisą po visą savo mažą butą.
- Jums viskas gerai? - Gedas atkreipė dėmesį į įsitempusį vyro veidą.
- Ką?.. Ak, taip. Viskas nuostabu, - šyptelėjo Nero. - Jie mane vakar į areštinę uždarė. Tik šįryt paleido, dar nespėjau papusryčiauti. Turiu tave pasveikinti, vaikine. Mums labai pasisekė!
- Pasisekė? - nepatikėjo Gedas. - Areštinė – tai geras ženklas?
- Geresnio nebūna. Kažkam tas straipsnis tikrai numynė nuospaudą, bet ne aš jiems svarbiausias, antraip mano advokatą būtų užlaikę ilgiau. Ir visu reikalu susidomėjo televizija. Mano keli pažįstami nesunkiai susiejo daug triukšmo sukėlusį straipsnį su įvykiais senamiestyje... Tu matei video įrašą?
- Uch... dar ne, - nejaukiai pasimuistė Gedas. Kažkas jį nufilmavo?
- Susirask vėliau internete, kopijų pilna. Dabar, kai mudviejų istorija įgauna pagreitį, metas nerti iš geltonųjų puslapių į platesnę areną. Su tavimi nori susitikti keli laidų vedėjai. Žinoma, jei tik nepraradai drąsos ir nori jiems atskleisti, ką iš tiesų matei. Juk tebenori?
Gedas tylėjo, galvodamas įvairius tokio pasiūlymo scenarijus. Saugumas buvo pirmoje vietoje. Jis negalės neštis mobilaus telefono ar kokio nors kito komunikacijų įrenginio – vien tam, kad galimi persekiotojai neturėtų į ką taikytis.
- Ar manimi patikės? - suabejojo jis.
- Tikėtina, bet negarantuoju, - pakreipė galvą Nero. - Matai, tos video laidos turi savo formatą, taigi, turėsi dalyvauti vienoje, kuri daugiau ar mažiau bus susijusi su geltonąja žiniasklaida. Čia nieko nepadarysi, nebent tavo populiarumas dėl kokių nors kitų priežasčių ims lipti per stogą. Turi jiems ką nors geresnio nei tai, ką man pasakei iki šiol?
- Aa... galbūt, - pasitrynė veidą Gedas.
- Verčiau turėk. Ir taip, tu gali paneigti viską, kas buvo mano straipsnyje. Ten vis tiek buvo sumaltas kalnas mėšlo. Savo jis atitarnavo, dabar metas tikriems dalykams. Gali kišti jiems tiesą tiesiai į koserę. Ir patarčiau pasikaustyti – patys laidų vedėjai gali tave imti doroti už kiekvieną ištartą žodį. Toks jų darbas – kastis po pamatais. Kartais jie būna itin įkyrūs, kartais tyčia provokuoja laidos svečią. Jei nori, galiu duoti numerį tokio, kuris nekibs į gaurus pačią pirmą sekundę.
- Ne, geriau tegu būna aršesnis, - papurtė galvą Gedas.
- Teisingas mąstymas. Konfliktas laidos metu pritraukia žiūrovus. Be ugnies nebūna dūmų, o be medinio pastato nebūna ugnies. Ar tai reiškia, jog tau neberūpi slėptis? Esi nusiteikęs parodyti masėms savo veidą?
- Ką? - atšlijo Gedas.
Jis tik dabar suprato, ką jam išties teks atskleisti, besikalbant prieš kameras su nepažįstamu žurnalistu.
- Idiotas... - atsiduso Aleksas, kuris visą laiką klausėsi už savo stalo, nutaisęs nepritariančią veido išraišką.
- Tu gali nešioti kaukę ar slėpti veidą po gobtuvu, tačiau taip tik susilpninsi įspūdį. Dar blogiau – visi palaikys tave kokios nors sektos atstovu, kuris rado būdą skleisti savo įsitikinimus prieš kameras, - svarstė Nero. - Todėl taip, tau reikėtų parodyti savo veidą. Ar tebeturi savo numirusius draugus kur nors šalia?
- Taip... - sunkiai linktelėjo vaikinas.
- Šaunu. Pasinaudok jais. Visi matė, kaip tas kareivis buvo pakeltas į orą ir ištaškytas po visą šaligatvį. Tiesioginiame eteryje kelis kartus pakartojo, internete atrastum be cenzūros. Jei bijai persekiojimo, pasinaudok tuo. Tavęs negali nubausti už tai, jog esi saugomas. Tik nedrįsk grasinti tuo prieš kameras, nes tada tikrai įklimpsi.
- Bet... rodyti veidą?
Nero atsiduso.
- Klausyk, aš tegaliu tau patarti, nes pats ten tikrai nedalyvausiu. Mano namus stebi, turėjau pasiskolinti sesers butą, kol triukšmas nurims. Viskas tik nuo tavęs priklauso. Užsirašyk telefono numerį, o ką jau su juo darysi, tavo paties reikalas. Jei nuspręsi, kad tau jau gana, tada mums belieka atsisveikinti.


* * *


- Tai visiška, absoliuti, nepamainoma beprotybė! - suko ratus svetainėje Aleksas, smaigstydamas Gedą beveik piktu žvilgsniu. - Tau reikėtų rūpintis naujais dokumentais, buto likvidacija ir naujos gyvenamos vietos paieška! Su visu tuo galiu padėti. Su žiniasklaida? Tikrai ne, ir tu dar visą mano gerbūvį statai į milžinišką pavojų!
- Bet jis gali priminti visiems, kas mes tokie esame ir kaip žmonės su mumis elgiasi! - vaikštinėjo broliui iš paskos Anastasija, vis užmesdama akį į Gediminą, kuris trečią kartą suko internete sužvejotą įrašą apie savo nuotykius senamiestyje.
Panašu, jog filmuota buvo iš kelių vietų, telefonais ir dar itin didele raiška. YouTube peržiūros kopė virš trijų šimtų tūkstančių ir vienas liudininkas netgi sugebėjo užfiksuoti jo profilį, kai lipo iš sumaitoto mikroautobuso. Jie netgi stengėsi tą profilį išdidinti ir atpažinti. Laimė, jog vaizdas buvo pernelyg tolimas ir bet koks artinimas jo atvaizdą vertė pikselių dėlione.
Dar blogiau buvo komentarų skiltyje. Sąmokslo teorijos laužė bet kokius sveiko proto rėmus. Kai kurie religiniai fanatikai netgi naudojosi tuo, skelbdami Žemėn nužengusių demonų dieną ir kviesdami skubiai melstis. Nebuvo sunku suvokti, jog informacijos stygius skatino visus pasitelkti vaizduotę. Ir jeigu jis turėjo šansą ką nors pakeisti, galbūt taip ir reikėjo padaryti.
- Ar tavo telefono numeris gali būti nuslėptas? Noriu paskambinti tiems žurnalistams, kuriuos man rekomendavo, - kreipėsi jis į Aleksą.
- Ar šiandien šiame pastate yra sveikai mąstančių?! - kilstelėjo šis balsą. - Ką tik pasakiau, jog tai visiška beprotybė!
- Tikrai taip, - linktelėjo Gedas. - Bet taip pat ir šansas nušviesti visą situaciją iš kampo, kurio niekas internete kažkodėl nenagrinėja. Nero su savo straipsniu visus tik suklaidino. Pataisyk, jei klystu, bet man tereikia sudalyvauti laidos filmavime ir sugrįžti čionai nesusektam, tiesa?
- Kristau ant pagaliuko... - stvėrėsi už galvos Aleksas. Jis susmuko ant sofos, įnirtingai trindamas smilkinius.
- Tau pavyks! - nutvėrė Gedo pečius Ana, žibindama akimis. - Šiuo metu niekas nežino kur esi ir judviejų konferencija su Nero negali būti taip lengvai iššifruota, tiesa? Tu gali pasiimti su savimi Jurgą ir jei koks nors įkyrus avišiknis kažkokiu būdu nustatys, jog dalyvauji TV laidoje, ji gali jais tiesiog išdažyti šaligatvius, tiesa?
Net pati Jurga kilstelėjo antakį, išgirdusi tokį pasiūlymą. Šmėkla neramiai dirstelėjo į Gedą, tarsi pati negalėdama patikėti, jog ji taip sugebėtų... Ar kad tokia miela mergina kaip Ana galėtų pasiūlyti ką nors panašaus.
- Avišiknis?.. - sumurmėjo vaikinas.
- Tau pavyks! - plačiai šypsojosi blondinė.
- Gerai, jeigu jau namie DU bepročiai, tuomet taip ir padarykime, - garsiai atsiduso Aleksas. - Kuo greičiau užbaigsime visa tai, tuo greičiau galėsime pasirūpinti normaliais, žemiškais reikalais. Bet jei parvesi į šiuos namus uodegą, prisiekiu, tarnausi man vietoje siuntų tarnybos visą likusį gyvenimą!
- Tu ir taip turi visą gaują tarnų, - iškišo liežuvį Ana. - Su tiek ir pats galėtum išeiti į viešumą ir padaryti informacinį sprogimą!
- Moterie, man bizniu reikia rūpintis!
- Tau reikia išmokti išeiti už vartų daugiau kaip dešimt žingsnių! Ten egzistuoja visas, tavo dar neatrastas pasaulis!
- Ir kam jis iš viso reikalingas, kai yra 3D žaidimai?
- Kad užaugtum!
- Ar namų telefonas, - pamėgino įsiterpti Gedas, - sugeba nuslėpti numerį?
- Penkios minutės! - perspėjo blondinas. - Tam atvejui, jei kitame gale kas nors mėgintų susekti.

Palikęs brolį su seseria špaguotis žodžiais, Gedas nusprendė paskambinti Nero pasiūlytam kontaktui.

Kitame ryšio gale atsiliepęs žmogus prisistatė kaip laidos prodiuseris ir netruko paaiškėti, jog jį domino visai ne tiesa, o ar Gedo žodžiai sugebės sukelti reitingus. Kad ir ką jis norėjo pasakyti prieš kameras, turėjo sukelti „sprogimą“. Ir ne mažiau. Laidos vedėjas pasirūpins, kad šrapnelis ir liepsnos lėktų kuo toliau ir kliudytų kuo daugiau žiūrovų. Žinoma, buvo apribojimų. Jis negalėjo skelbti jokių religinių doktrinų ar reklamuoti kurios nors bažnyčios. Tik tai, kas susiję su Nero straipsniu ir įvykiais senamiestyje. Žmonės troško šių naujienų eskalavimo ir prodiuseris ketino tai pateikti.
Sutaręs dėl susitikimo laiko ir vietos, Gedas nutraukė ryšį. Jis prakalbėjo su prodiuseriu vos kelias minutes, o kažkodėl norėjosi lįsti po dušu ir gerai nusiprausti.
Aleksas jau buvo užbaigęs apsižodžiavimą ir laukė jo svetainėje, nervingai trepsėdamas vietoje.
- Eime, - suktelėjo galvą, - Jeigu Jurga eis su tavimi, pasiimk ir kelis mano žmones. Bus žymiai paprasčiau atsikratyti nematomų uodegų. Jie tiesiog labiau patyrę.

Jiedu nuėjo į anksčiau regėtus garažus. Juose nebuvo nė vieno automobilio, tik viename gale spingsojo du nedideli televizoriai, abu rodantys skirtingas laidas.  Prieš televizorius buvo pastatytos dvi sofos. Gedui tai pasirodė keista – čia nebuvo nė vieno žmogaus. Tik netrukus viską suprato, kai prietemoje ėmė ryškėti siluetai.
Garažai tiesiogine prasme buvo TIRŠTAI apsėsti dvasių. Čia jų buvo arti dvidešimties, lyg kokiose kareivinėse. Kai kurios iš jų tikrai atrodė it kareiviai ir jis tarėsi netgi atpažinęs keletą veidų iš anksčiau.
- Tu turi draugų buvusių kareivių tarpe? - nustebo jis.
- Tai mano dėdės surinktos dvasios, - parodė Aleksas. - Jis pats tarnavo šen bei ten. Daug pakeliui sutiko, dalį pasikvietė. Kai numirė, visi jie pasiliko mano žinioje... Beje, mano dėdė štai ten.
Jis parodė į vieną rūstaus veido vyrą, patogiai įsitaisiusį krėsle. Šis kilstelėjo delną ir ženklais perdavė „gerą dieną“ abiem gyviesiems.
- Ir tu jį nukišai į garažą? - nepatikėjo Gedas.
- Jei tiksliau, jis pats čionai nusprendė įsikurti, - atsiduso blondinas. - Senovinė statyba, geriau signalą blokuoja. Ana ir aš ateiname kanalų perjungti laikas nuo laiko. Sveikas, dėde Ernestai! Sveikas, Serioža...
Pasisveikinęs su dar keliais vyrais, jis kreipėsi į gaują daug garsiau:
- Yra šioks toks reikalas. Šis pusprotis, - parodė į Gedą, - ketina susitikti su tikrais, gyvais žurnalistais ir nusifilmuoti TV laidoje. Kai tai užsibaigs, jam reikės saugiai sugrįžti atgal. Manau, tokiam kvailam poelgiui reikia kelių sargų, kurie prižiūrėtų užnugarį. Ar atsiras tokių, kuriems ypač nuobodu?
Gedui pasirodė, jog sukruto beveik visi. Tikriausiai šmėkloms išties buvo nuobodoka.
„Ar čia ne tas pats, kurį per žinias rodė? “ - parodė ženklais Alekso dėdė.
- Taip, tas pats. Gediminas. Jei teisingai suprantu, jį lydės dvi jo paties draugės, tačiau nė viena iš jų neturi karinio pasiruošimo, tai...
Ieva ir Jurga sumirgėjo pasienyje, patraukdamos vyrų dėmesį. Buvusi policininkė jautėsi šiek tiek nejaukiai, tuo tarpu Jurga sunėrė rankas ir atsirėmė į sieną, apsimesdama, jog jai svetimi žvilgsniai nė motais.
„Kuri iš jų sraigtasparnį nutūpdė? “ - signalizavo rūstusis karys.
Jurga nežymiai pamojavo pirštais. Gedas pastebėjo, jog daugelis šmėklų žvilgtelėjo į ją daug pagarbiau. Rimtai reikštis fiziniame pasaulyje sugebėjo tik reti vienetai.
Ernestas tingiai pakilo nuo sofos, tada akimirksniu persikėlė erdvėje ir atsirado per porą žingsnių nuo Gedo. Šis jau buvo įpratęs prie nenuspėjamo šmėklų elgesio, tad tik mirktelėjo, pakreipdamas galvą.
„Ar tu nori visiems papasakoti apie mus? “ - ženklais paklausė Ernestas.
Vaikinas trumpai pagalvojo, tada linktelėjo:
- Daugiau ar mažiau, taip.
Pamėklė dėbtelėjo į Aleksą.
„Tau reikėjo padaryti tai prieš keletą metų“ - parodė jis savo sūnėnui su priekaištu veide.
- Ei... - užprotestavo šis. - Tu ir pats galėjai padaryti tą patį, kai buvai gyvas!
„Tiesa“ - sutiko Ernestas. Vėl dirstelėjo į Gediminą. - „Mes visi palydėsime jį, dėl viso pikto. Aršioji mergužėlė bus už sunkiąją artileriją. Mes stebėsime teritoriją ir perimsime visus pašalinius negyvuosius, jei tokių atsiras. “
Mirę vyrai pritardami linktelėjo, tikriausiai nusprendę, jog per ilgai žiūrėjo televizorių. Gedas vos sulaikė besiveržiančią šypseną. Su tokia gauja jam tiesiog privalėjo pavykti.
Nebent specai viską suuos ir sugalvos atsigabenti kažką žymiai rimtesnio. Pavyzdžiui, tą šarvuotą kunigą su keistomis antenomis.


* * *


- Mikrofonas, - nusišypsojo mergina su akinukais, segdama mažytį prietaisą Gedui prie striukės. Šis nejaukiai šyptelėjo ir dar kartą apsidairė po studiją, įrengtą privataus namo rūsyje. Panašioms interneto transliacijoms daug nereikėjo. Žalias, platus skydas užnugaryje, moderniai atrodantis stalas su didele sofa ir ryškus apšvietimas. Abi kameros buvo daugiau ar mažiau mėgėjiškos ir jas valdė vienas operatorius. Pusamžis, madingą kostiumą vilkintis prodiuseris kažką aptarinėjo su laidos vedėju, abu įsitaisę kitame rūsio gale, stebėdami kažką nešiojamame kompiuteryje. Vedėjo veidas Gedui jau buvo kažkur matytas. Gal netyčia pažiūrėjo vieną ar kitą jo laidą, naršydamas internete – jis nebuvo toks tikras. Dar čia vaikštinėjo minėtoji mergina su akiniais. Tikriausiai buvo vieno ar kito giminaitė, gyvenanti šiuose namuose.
Ir ji buvo atsakinga už laidos scenarijų. Gedas net nustebo, išgirdęs apie tai. Visi būsimi klausimai jau buvo atspausdinti – kartu su atsakymų gairėmis. Jam beliko susipažinti ir pamąstyti, ką jis norės jiems atsakyti ir kaip. Du perspėjimai – jis negalėjo jiems piršti religinių tiesų ir negalėjo brukti reklamos. Tiek vienu, tiek kitu atveju laida bus beregint sustabdyta ir medžiaga tiesiog iškirpta, tad jis galėjo net nesivarginti.
Gedas ir neketino. Kuo toliau, tuo jam darėsi aiškiau, jog šie žmonės buvo ne kažin ką labiau rimtesni už Nero. Tiesiog transliavo kitais kanalais ir turėjo šiek tiek platesnį žiūrovų ratą.

Jurga ir Ieva visą laiką išliko šalia, sutūpusios prie žaliojo skydo. Niekas į jas nekreipė dėmesio. Šiuose namuose nebuvo nė vieno reginčiojo. Ernestas su savo kariais buvo pasklidę po visą apylinkę ir, jei Gedas teisingai suprato, užsimaskavę tiek nuo kitų vaiduoklių, tiek kitų reginčiųjų. Tie vyrai neketino traukti bereikalingą dėmesį.

Suskambus tyliai muzikai, laidos vedėjas sugrįžo į paruoštą rūsio galą ir paėmė iš merginos savo mikrofoną. Jis ir Gedas jau spaudė vienas kitam rankas ir apsikeitė mandagiomis frazėmis. Dabar prasidėjo trumpa apžvalga to, kas bus pasakyta ir ko abiem reikėtų tikėtis iš vienas kito.
Kai vedėjas sužinojo, jog Gedas visai nesiruošia kalbėti apie energijos gavybą iš numirėlių, jis šiek tiek apniuko. Vinis jam atrodė visai gera ir vyras ketino ją plėtoti toliau. Po trumpo ginčo idėja buvo atidėta į šalį, tačiau Gedo neapleido nuojauta, jog prie to dar bus grįžta. Jis dabar tikrai norėjo nešdintis iš čia, įsitikinęs susitikimo beviltiškumu. Tiktai Nero žodžiai, jog „blogos žiniasklaidos nebūna“, jį sulaikė vietoje. Tebūnie – pamėgins dar kartą. Ir jei nieko nepavyks, tuomet paklausys Alekso patarimo ir tiesiog išnyks visiems iš akių. Jis tik jautėsi nejaukiai, kad tokiam eksperimentui turi paaukoti savo anonimiškumą. Jo veidą pamatys tūkstančiai.
Muzikinis fonas pasikeitė. Regis, tai buvo ženklas ir vedėjas paragino Gedą atsipalaiduoti bei nusiteikti – greitai prasidės. Jeigu įmanoma, jie pageidautų viską nufilmuoti vienu ypu. Jokių pertraukimų, tad tegu verčiau jis nekrečia kvailysčių ir pernelyg nenutolsta tuo to, ką jie aptarė. Vaikinui beliko sutikti. Dirstelėjęs į abi savo mirusias palydoves, jis sulaukė padrąsinančių gestų. Bent jau Ieva atrodė nusiteikusi azartiškai.

Muzika vėl pasikeitė ir tada ėmė skambėti įrašyta vinjetė. Šviesos labiau suspindo ir prodiuseris su akiniuota mergina nulindo į šešėlius, palikdami laidos svečią ir vedėją vienus. Pastarasis pradėjo nedelsdamas, profesionaliai pasveikindamas neregimą auditoriją ir pristatydamas šios laidos temą – pastaruosius plačiai pasklidusius gandus apie „vaiduoklių medžioklę“ ir Nero rašytą straipsnį, kurio tema balansavo ties fantastikos riba, tačiau sugebėjo smarkiai sujaudinti ne vieną. Negana to, šiandien jie turėjo minėto straipsnio informatorių, prisistačiusį „Raimondo“ vardu.
Gedas tik nežymiai mostelėjo ranka į tai, sveikindamasis su kameromis. Prodiuseris beregint tai pastebėjo ir ėmė mojuoti iš kitos kamerų pusės, kad šis būtų išraiškingesnis. Gedas nekreipė į jį dėmesio.
- Pradėkime tuomet nuo pat pradžių, - laikėsi scenarijaus vedėjas. - Kuo jūs užsiimate, Raimondai?
- Šiuo metu? Nieko, - atsiduso šis. - Mane privertė sprukti iš darbo ir dabar negaliu rodytis niekieno akyse.
- Ir taip nutiko, nes jūs...
- Tarkime, jog pamačiau tai, ko tikriausiai neturėjau matyti.
Kol kas jiedu pernelyg netolo nuo scenarijaus ir Gedas jautėsi it papūga. Jis kol kas negalėjo pernelyg plėsti pokalbio į šalis – turėjo užleisti kuo daugiau vedėjui, kad šis suspėtų atlikti visas būtinas įžangas.
- Jūs turite galvoje įvykį su vaiduoklių medžiotojais, kuris buvo taip išsamiai aprašytas Nero straipsnyje, tiesa?
Ir vėl tas straipsnis... Gedas žinojo, kad pagal scenarijų jis bus kurį laiką eskaluojamas ir rekomenduojamuose atsakymuose beveik nebuvo vietos tam, ką jis iš tiesų norėjo pasakyti. Laiko gaišimas. Kai tai patvirtins, jo bus paklausta apie jo sugebėjimą regėti šmėklas ir tuojau pat nuvairuota atgal į tas pačias „energijos išgavimo“ pievas. Jeigu jis ketino pasakyti kažką savo, reikėjo tai daryti dabar.
Tiek prodiuseris, tiek vedėjas pastebėjo jo pauzę ir persimetė iškalbingais žvilgsniais.
- Tas straipsnis buvo visiška nesąmonė žmonių dėmesiui patraukti ir susirinkti kuo platesnę auditoriją, - pareiškė Gedas, nesidairydamas nė į vieną, nei į kitą. - Nero tai žinojo, todėl ir pasirinko kuo labiau šokiruojančią temą, kad visi imtų žagsėti kiekviename autobuse. Mačiau savo akimis, kaip žmonės reagavo. Įsivaizduoju, jog Nero pasiėmė gerą honorarą už tai. Geriau negaiškime laiko su ta įsivaizduojama energija iš vaiduoklių, nes mes čia turime kur kas svarbesnių problemų!
Vedėjas jau ketino duoti ženklą stabdyti filmavimą.  Jis netgi mostelėjo operatoriui, tačiau prodiuseris sulaikė šį, sudomintas Gedo irzlaus protrūkio. Vaikinas ūmai prisiminė Nero žodžius – suirztantys ir su vedėju besipešantys laidos svečiai buvo reitingus skatinantis elementas. Prodiuseris tą irgi žinojo.
Vedėjas šiaip ne taip susitvardė. Liovėsi žvilgčioti į savo atmintinę, tikriausiai supratęs, jog šia pasitikėti neverta. Jis griebė paskutinius svečio žodžius:
- Ir tos problemos, jei teisingai suprantu, susijusios su tais pačiais vaiduokliais?
- Ir su jais taip pat, - linktelėjo Gedas.
Jis jau norėjo pradėti savo istoriją, kai vedėjas jį aplenkė, skubiai išberdamas paskutinį pristatymą, kurį dar privalėjo atlikti:
- Jūs esate iš tų žmonių, kurie sugeba matyti mirusiųjų pasaulį. Gal galėtumėte trumpai visiems priminti, kaip tai atrodo ir kaip tai įtakoja jūsų kasdienį gyvenimą?

Trumpai?! Jis galėjo kalbėti apie tai valandų valandas ir vis tiek neišsemtų temos iki galo. Žinoma, ši laida buvo skirta kiek kitai temai, tačiau Gedas nesusivaldė:
- Ak, trumpai... Gerai. Hm, nuo ko čia pradėti... Galbūt nuo to, kad kasdien pakeliui į darbą turiu vengti mažiausiai tuzino negyvėlių žvilgsnių, kad netyčia „nepasikviesčiau“ vieno į savo namus. Ir dar turiu neišsiduoti gyviems medžiotojams, kurie mielai parduotų informaciją apie mane juodojoje rinkoje, vos tik sužinotų, kaip aš atrodau ir kur gyvenu. Tada vieną dieną būčiau pradangintas be žinios ir visuomenė apie tai nė nesužinotų. Štai taip viskas atrodytų „trumpai“, - jis parodė pirštais kabučių ženklus. - Tai, jog dabar mane filmuojate be gobtuvo ar kaukės, yra milžiniška kvailystė iš mano pusės. Sutikau tik todėl, kad mane jau ir taip persekioja vyriausybės remiamos pajėgos, kurios žino, kaip aš atrodau.
- Oho... jums... nėra ko pavydėti, regis... - stengėsi nusistatyti naują kryptį vedėjas. Gedas tik prunkštelėjo į tai ir papurtė galvą.
- Truputį pasinaudosiu jūsų laida ne pagal paskirtį, - prisiminė jis. - Mano viršininkas tikriausiai dar nežino, kad negalėsiu sugrįžti  į darbą, tad jei kas nors iš darbovietės pamatys šią laidą, tegu perduoda jam, kad neturiu žalio supratimo, kada sugrįšiu. Ir ar iš viso grįšiu. Kompiuterio slaptažodis viršutiniame stalčiuje, tegu pasiima paskutinį mano darbą ir... atsiprašau, jog taip išėjo.
- Manau, jis išgirs, - nusišypsojo vedėjas, nejaukiai dirstelėdamas į prodiuserį. Tas šypsojosi it češyro katinas, užuodęs Alisą. - Taigi, jūs tvirtinate, jog anksčiau minėtas Nero straipsnis... visiška nesąmonė... Ar vakar dienos įvykiai senamiestyje taip pat yra visai ne tai, kaip visiems atrodo? Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip karišką uniformą vilkintis žmogus yra sudorojamas nematomos jėgos ir kaip vėliau aikštėje sudūžta karinis sraigtasparnis. Visa tai labai panašu į terorizmo aktą. Ką pasakysite į tai?
Gedas trumpai dirstelėjo į Jurgą, kuri dėbsojo į vedėją primerkusi akis. Ji kol kas atrodė rami.
- Gerai, nuo pat pradžių, - užlenkė pirštą vaikinas. - Nero savo straipsnyje panaudojo mano suteiktą informaciją savo pranešimui pagardinti. Neturiu žalio supratimo, iš kur jis ištraukė faktus apie šmėklų vertimą į elektros energiją, todėl nekomentuosiu to. Kai į jį kreipiausi pagalbos, norėjau pranešti tik apie nežinomą karinį dalinį, mieste gaudantį mirusių žmonių šmėklas. Turiu įtarimą, jog jie dirba vyriausybei, nes nebijo vidury baltos dienos demonstruoti ginklų, užtverti judrią gatvę ar netgi suimti vieną kitą civilį daugelio akivaizdoje. Ir tie žmonės turi priemones nutverti mirusiuosius. Jie žino, kaip priversti juos paklusti. Mačiau sugautųjų veidus ir tikrai nenorėčiau atsidurti jų vietoje.
- Kam jiems to gali reikėti, kaip manote?
- Bent jau mano atveju, jos buvo naudojamos žvalgybai, - prisiminė Gedas. - Jei yra kokia nors kita paskirtis, šiuo metu jos nežinau ir nesiruošiu spėlioti.
- Hm... Gerai, o kaip dėl įvykių senamiestyje?
- Pasekmės, - trūktelėjo pečiais vaikinas. - Man buvo pasakyta, kad jei vyriausybė išties bus kuo nors prisidėjusi, į panašią naujieną reaguos kaip visada – niekaip. Iš dalies Nero galbūt buvo teisus. Žiniasklaidoje išties nepasirodė nė vienas atsiliepimas iš vyriausybės. Šį rytą tikrinau. Tačiau kodėl tokiu atveju pats Nero buvo sulaikytas ir patupdytas į areštinę? Arba kodėl aš pats turėjau mesti darbą ir sprukti vidury baltos dienos, kai tas pats karinis dalinys užėmė mano butą ir pasiuntė savo šmėklas man iš paskos? Senamiestyje jiems pavyko mane nutverti. Mačiau tuos žmones iš arti – patys tikriausi kariai, tik be atpažinimo ženklų. Viena, ko jie visiškai nesitikėjo, tai kad mane lydės du labai geri negyvi draugai. Tik jų dėka esu laisvas ir dabar sėdžiu šioje vietoje.
- Jus lydėjo šmėklos? - patikslino vedėjas.
- Taip. Viena iš jų turi labai rimtų sugebėjimų... kai yra įsiutinama. Filmuotoje medžiagoje jūs tai ir matėte.
- Ji? Ar ji moteriškos lyties?
- Na... taip, - linktelėjo Gedas, mesdamas neramų žvilgsnį į abi negyvas merginas. Jis nenorėjo atskleisti apie jas daugiau, nei buvo būtina.
„Pagrąsink jiems daugiau. Kad gali naudoti mane it ginklą, “ - parodė Jurga.
Gedas nežymiai papurtė galvą. Toks grasinimas tikrai paverstų jį teroristu žiūrovų akyse.
- Fantastiška. Jūs turite draugų tarp šmėklų?
- Manau, jog yra daugiau reginčiųjų, kurie turi, - jis taip pat neketino minėti Alekso su Ana, todėl apsimetė, jog šiaip svarsto. - Patys medžiotojai yra regintys ir naudoja savo negyvuosius draugus aukoms provokuoti. Pavyzdžiui, pastato negyvėlį vidury šaligatvio. Paprasti žmonės praeina kiaurai. Kitas regintysis apsuka ratu, jei tik pamiršta saugotis. Taip juos ir atpažįsta. Surenka apie tokį nelaimėlį informaciją, parduoda ją juodojoje rinkoje. Po kelių dienų auka dingsta be pėdsakų.
Laidos vedėjas atrodė rimtai susidomėjęs. Jis netgi pamiršo, jog turėtų kastis giliau po „pamatais“.
- Kraupu! - vis dar išlaikė profesionalumą. - Kaip į tai reaguoja policija?
- O ką policija? - murmtelėjo Gedas. - Vienas regintysis prieš pusantrų metų buvo nušautas tiesiog nuovadoje. Prieš ketverius metus buvo kilęs skandalas, kai keli panašūs į mane dingo tiesiog iš areštinės, be pėdsakų. Nero apie juos rašė savo straipsniuose... Bet kadangi Nero sugeba visa tai sumaišyti su krūva prasimanymų, nenuostabu, jog niekas rimtai nesureagavo. Mes tiesiog vengiame bet kokio viešumo ir tvarkomės savo problemas patys. Taip kad policijos nuomonė man nežinoma.

Jis nutylėjo įtarimą, jog patys policijos pareigūnai galėjo pardavinėti sulaikytus reginčiuosius. Patikrinti visą sulaikytojo informaciją ten būtų juokų darbas. Bet tegu žurnalistai apie tai aiškinasi patys...

- Hm... Gerai, - atsikrenkštė laidos vedėjas. - Pamėginkime viską dabar susumuoti. Jūs pamatėte, kaip nežinomas karinis dalinys mieste sugavo ir... suvaldė mirusio žmogaus vėlę. Ar negalėjo būti taip, kad jie tiesiog valė patį miestą nuo užsilikusių, niekam nereikalingų šmėklų? Na, panašiai kaip egzorcistai?
Gedas nusijuokė nesusilaikęs. Niekam nereikalingų šmėklų? Šis žmogus kalbėjo apie mirusius, tarsi šie būtų parazitai. Galbūt kažkam taip išties atrodė, ką jis žino...
- Oho, net nežinau, nuo ko pradėti... - sumurmėjo jis. - Aš visus tuos niekam nereikalingus mirusius regiu nuo pat vaikystės – nuo to laiko, kai 5G ryšys buvo įtvirtintas globaliai. Ir per visą tą laiką nė karto nemačiau, kad egzorcizmo seansas bent vieną išvarytų. Rimtai, susiraskite internete „Pradžiamokslį, Kaip Atidaryti Savo Bažnyčią“. Ten labai aiškiai parašyta, kaip yra atliekami egzorcizmo seansai. Ir galiu pažadėti, jog ten gryna tiesa. Jeigu jūsų namuose nebuvo vaiduoklių ir staiga atsirado, tai galite padėkoti kažkuriam savo giminaičiui ar draugui, kuris vakar įstojo į naują sektą ir viską apie jus išplepėjo savo naujam kunigui.
- Jūs rimtai? - nepatikėjo vedėjas. Net prodiuseris atrodė rimtai susidomėjęs.
- Tiesiog pasitikrinkite, kai baigsite filmuoti, - numojo Gedas. - Aš neturėčiau lįsti į religinius reikalus...
Ir ne tik dėl to, kad jo prašė prieš laidą. Gedas nujautė, jog tūkstančiai aktyvių egzorcistų nepadėkos jam už tai.
- Kalbant apie nereikalingas šmėklas, - pratęsė vaikinas, - vakar buvau sutikęs žmogų, kuris taip pat yra regintysis. Jis turėjo draugų mirusiųjų tarpe. Labai seniai mirusių – galbūt daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Man buvo pasakyta, jog seniau mirusieji natūraliai jausdavo, kur turi pasišalinti po mirties. Jų čia beveik nelikdavo. Tačiau prieš septyniolika metų jie liovėsi tai daryti. Dabar visi mirusieji lieka čia, tarp mūsų. Tai pasakykite man, prašau, kurie iš šitų liekančių yra tokie nereikalingi, kad juos būtų galima gaudyti?
- Bet... jei tai tiesa, jų turėtų būti daugybė, ar ne? - užsikirto vedėjas. - Pilnos gatvės, tiesa?
- Turėtų, jei galėtų taip lengvai pakęsti 5G ryšį, - trūktelėjo pečiais Gedas. - Dabar jie ten turi naują madą – leidžiasi gilyn į planetą, kur spinduliavimas natūraliai blokuojamas. Kai mes visi numirsime, greičiausiai darysime tą patį.



* * *


- Ta paskutinė frazė buvo jėga, - murmėjo Aleksas. - Kai jis paklausė, ką žmonės turėtų daryti.
- Ryšio kompanijos tikrai nesutiks išjungti visų savo retransliavimo stočių, - žvilgtelėjo į be jėgų krėsle susmukusį vaikiną Ana. - Bet tavo pasiūlymas nuskambėjo tikrai grėsmingai.
- Jis pats paklausė, - atsiduso Gedas. - Galbūt reikėjo nutylėti? Pasiūlyti pagalvoti pačiam? Viskas ir taip akivaizdu, kai pagalvoji...
- Ne, viskas gerai, - papurtė galvą Aleksas. - Dabar belieka sulaukti visuomenės reakcijos ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis.
- Matai? - atsisuko į brolį sesuo. - O tiek zyzei, kad veltui laiką gaišta!
- Aš ir dabar manau, kad jis laiką gaišta, - atsikirto Aleksas. - Prieš septyniolika metų kilęs skandalas buvo tarptautinės reikšmės – o kas jį dabar prisimena, a? Tik mes, kurie kasdien matome mirusius.
- Jam pavyks, - nenusileido mergina.
- Kas tiksliai turėtų pavykti? Pagalvojai apie tai? Na gerai, tarkime, pavyktų išpūsti šį burbulą per visą pasaulį. Ar ta karinė organizacija liausis dariusi savo? Mes net nežinome, ar tai vyksta tik šioje šalyje, ar tarptautiniu mastu. Jei nauda jiems didesnė už riziką, jie taip lengvai nesiliaus. Pati pagalvok – šmėkla gali pralįsti bet kur. Į geriausiai apsaugotą bunkerį, į giliausią raketų paleidimo šachtą – visur. O jeigu dar sugeba reikštis realiame pasaulyje, kaip Jurga? Kas tau norės paleisti tokį ginklą iš rankų? Taip pat ir ryšio kompanijos. Niekas tau nenorės taip lengvai sugrįžti prie 4G įrangos. Ar dar senesnės.  Tai kas jam turi pavykti, ką?
Užuot atsakiusi, Ana atsivėdėjo ir trinktelėjo delnu Aleksui per viršugalvį.
- Ei! - krūptelėjo šis savo krėsle.
- Einu gaminti vakarienės, - burbtelėjo mergina, traukdama prie laiptų. Pastebėjusi, jog Gedas stebi ją, mergina sudėliojo lūpomis „tau pavyks“. Tada pradingo.

- Ugh... pasiūlyčiau tau imtis dokumentų tvarkymo, bet tu tikriausiai lauksi reakcijos į savo reportažą, tiesa? - kasėsi pakaušį blondinas.
- Aš nusikalęs, - burbtelėjo Gedas. - Tu neįsivaizduoji, kaip smarkiai reikėjo apgalvoti savo žodžius, kai kalbėjausi su tuo...

Jis dirstelėjo į monitorių, išvydęs mirgėjimą ekrano kamputyje. Google Hangout programa rodė, jog kažkas mėgina prisiskambinti.
Pakilęs iš krėslo, jis persėdo prie kompiuterio ir atvėrė langą.
- Nero skambina, - perspėjo Aleksą.
- Tikriausiai pamatė laidą, - burbtelėjo blondinas.  - Ir nori tave pasveikinti, kad sumaišei smegenis dar daugiau žmonių. Valio valio...
Palaikęs tai leidimu atverti ryšį, Gedas spustelėjo žalią simbolį.

- Bam, tu negyvas! - pareiškė Nero visiškai rimtu veidu. Sprendžiant iš besikeičiančio fono, jis vėl vaikštinėjo po butą.
- Ką? - suraukė antakius vaikinas.
- Juokauju. Tu taip lengvai atvėrei ryšį, kad saugumo tarnyboms turėtų būti vienas juokas jus susekti. Man už nugaros galėjo stovėti ištisa medžiotojų brigada, nesusimąstei?
- Mes jungiamės per anoniminį tinklą, - trūktelėjo petį Gedas. - Ar tave vėl buvo sulaikę?
- Ne šį kartą. Bet man teko persikelti į pusbrolio butą ir pasinaudoti jo atliekamu telefonu. Panašu, jog jie LABAI nori išlaikyti mane savo taikiklyje. Tikriausiai turi prikabinę atliekamą šmėklą, nes pernelyg greitai suseka... Šiaip ar taip, norėjau pasveikinti sukėlus dar vieną audrą stiklinėje. Puikiai pasirodei. Netgi veido išraiška tokia, lyg būtum norėjęs pasiųsti visus kuo toliau. Pati ta, kad žmonės įtikėtų. Ir laidos vedėjas bent jau pradžioje atrodė taip, lyg norėtų viską tuojau pat nutraukti. Tiesiog fantastiška.
- Ačiū?.. - murmtelėjo Gedas, nežinodamas, kaip vertinti tokį sveikinimą. Jam atrodė, jog Nero juo tiesiog naudojasi, regzdamas kažką savo.
- Paskambinsiu rytoj, tarp dvyliktos ir tryliktos valandos. Jei sulauksi iš manęs skambučio kitu laiku, neatsiliepk iš viso. Tai reikš, jog esu nutvertas ir manimi naudojasi.
- Jei tave išties seka „prikabinta“ šmėkla, tu gali būti nutvertas tarp dvyliktos ir tryliktos, - pastebėjo Gedas.
- Nesijaudink, esu šį bei tą sugalvojęs, - mirktelėjo Nero.  - Tu teisingame kelyje į žvaigždes. Rytoj tavo veidą rodys kiekvienoje medijoje, pažadu.
Ir atsijungė.

Gedas tebežiūrėjo į monitorių apvaliomis akimis. Jautėsi taip, lyg jo paties mirtis būtų visai čia pat, ne už kalnų ir jam net nereikėtų laukti žiūrovų reakcijos...