Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kartą gyveno (kaip ir daugelyje pasakojimų? Taip.) Nykštukas vardu Opolonijus. Jis buvo gilės dydžio, tad ir trobelę turėjo susirentęs labai mažytę. Po didžiuliu, labai gražiu grybu, žmonių pavadintu musmire. Grybas buvo nesuvokiamo ilgio kotu ir nesvietiškai dailios spalvos. Raudonas. Ir dar baltai lašuotas. Opolonijus savo grybu labai didžiavosi. Namelis išėjo labai jaukus. Iš gilės kiautuko nykštukas buvo susimeistravęs vygutę. Kas matė gilę žino, kad lovelėje, sumeistrautoje iš gilės kiautuko galima smagiai pasisupti. Pavyzdžiui, jei pilnatis ir labai neima miegas. Pasisupti kol tas miegas ateina ir švelniai paima. Staliukas, stovėjęs vidur namelio buvo labai dailus. Juodmargis/baltmargis. Nes padarytas iš mažutės beržo tošies. Iš tos pačios tošies dar išėjo ir du labai patogūs krėsliukai. O kodėl du? Juk gyventojas tai tik vienas? Tiesiog dėl viso pikto, jei kas į svečius užklįstų. Ir vieną vakarą pasirodė, kad tikrai ne veltui du krėsliukai prie stalo stovėjo. Būtent tą vakarą nykštukas už trobelės sienos išgirdo kažin kokį nepažįstamą brazdesį ir žirzimą. Išpuolė per duris pažiūrėti. Juk ne taip jau ir dažnai pasitaikydavo kokių nors įvykių. Į šalia namelio esantį voratinklį buvo įsipainiojusi mažytė bitutė. Į tą patį seną, voro paliktą voratinklį, ant kurio dailiai sudėjęs nykštukas džiovindavo visokiausias atsargas žiemai. Opolonijus, nieko nesakęs, pasiraitė rankoves ir ėmėsi išpainioti tarp plonyčių gijų įstrigusios nelaimėlės. Buvo labai atsargus ir atidus, nes bitutės sparneliai atrodė nesuvokiamo plonumo, todėl labai, labai trapūs. Šiaip taip išpainiojęs, netikėtą viešnią parsivedė trobelėn, patogiai pasodino ant antro krėsliuko ir įjungė arbatinuką. Taip, taip, įjungė. Nykštukas buvo toks nagingas ir galvotas, kad buvo susimeistravęs savo mažytę elektrinę. Ant ilgos išdžiūvusios smilgos buvo pritaisęs keturias sėklutes. Jas, ilgai darbavęsis, šiaip taip išlukšteno iš sudžiūvusio eglės kankorėžio. Kas matė eglės sėklutes žino, kad jos panašios į mažyčius sparnelius. Taigi juos suklijavus tos pačios eglės sakais ir priklijavus prie smilgos stiebo išėjo puiki vėjo jėgainė. Tiesa, elektrą ji gamino tik tada, kai pūtė vėjukas. O kadangi nykštukas su vėjuku gerai sutardavo, tai tas, kad ir labai mažai laiko turėdamas, pro nykštuko namelį praskrisdavo tris kartus per dieną. Prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Žodžiu, tada, kai nykštukas gamindavosi valgį. Opolonijus labai norėjo pasikviesti vėjuką į svečius, savo trobelėn, bet negalėjo. Vėjukas nemokėjo nepūsti, tai būtų besisvečiuodamas trobelę tiesiog nupūtęs. Jie šnekteldavo susėdę ant gėlėtos pievutės, atokiai nuo namuko. Dėl viso pikto. Šnekteldavo labai trumpai, nes vėjukas nuolat kažkur skubėjo. Jis turėjo daug svarbių darbų ir reikalų.
Karštu vandeniu užplikęs vieną liepos žiedą, nykštukas prisėdo ant savo krėslelio.
- Tegu pritraukia. - pasakė, statydamas ant staliuko iš molio skrituliuko savo paties nulipintą arbatinuką. O tada paklausė: - Kuo tu vardu, bitute?
- Mano vardas Petronėlė. Aš atsilikau nuo kitų bičių ir pasiklydau. Ušsižiopsojau ir atsitrenkus į tavo vėjo malūnėlį, nukritau į tą voratinklį.
- Ar tik nesusižeidei? - susirūpinęs paklausė nykštukas Opolonijus.
- Regis, ne. - apsičiupinėjus pasakė Petronėlė.
Nykštukas įpylė labai kvapnios liepos žiedo arbatos į du mažyčius puodelius. Nulipintus iš to paties molio gniužuliuko kaip ir arbatinukas. Arbata buvo labai, labai skani. Jie smagiai šnekučiuodamiesi gurkšnojo arbatą, juokavo. Kol ėmė leistis saulutė. Bitutė suskubo namo. Bet nežinojo kurion pusėn skristi. Todėl ėmė nerimauti.
- Ar tavo namai didžiajame ąžuole? - paklausė Opolonijaus savo antrosios draugės. Nes vieną draugą jis jau turėjo. Tai buvo vėjukas.
- Taip, didžiajame ąžuole. O tu žinai kur jis? - pasiteiravo Petronėlė.
- Taip. Kai užlipu ant kalvelės, matau jo viršūnę. Aš tave iki tos kalvelės palydėsiu. Ir tu niekaip nepaklįsi. Lengvai rasi savo namučius.
Ir jie išsiruošė kalvelės linkui. Kai Petronėlė nuskrido, Opolonijus dar ilgai jai mojavo. Nors iš jos tebuvo likęs mažulytis taškelis tolumoje.
Nuo tos dienos Petronėlė kas vakarą atsilikdavo nuo savo bičių šeimynos ir užsukdavo pas nykštuką pasisvečiuoti. Opolonijus labai jos laukdavo. Susirišęs penkis žolės stiebelius kas vakarą gražiai išsišluodavo trobelę, ant stalo pamerkdavo neužmirštuolės žiedelį. Ant bitutės krėsliuko uždėjo pagalvėlę. Kurią iškimšo pienės pūkais. Kad tik jo mylimai draugei būtų minkščiau ir patogiau. Ir, kad jai svečiuotis būtų kuo smagiau. Kad Petronėlė jaustųsi labai laukiama ir svarbi.
- O bitutė kasdien darė po mažą griekelį. Vakarais paskutinį mažytį medaus kibirėlį ji atnešdavo Opolonijui. Tada jie išsivirdavo varnalėšų arbatos ir ją gerdavo. Nuo mažulyčių medinių šaukščiukų vis užlaižydami to labai kvapnaus ir skanaus nugvelbto medaus. Jums turbūt kils klausimas kodėl būtent varnalėšų arbatos? Juk ji, ko gero, nelabai skani? Tiesiog kažkur, kažkaip, kažkada, kažkuris iš jų nugirdo, kad varnalėšų arbata su medumi labai stiprina draugystę. O jie savo mažutę ir labai gražią draugystę smarkiai brangino. Ir vėl gali kilti klausimas kodėl draugystė mažytė? Todėl, kad abu draugai buvo mažyčiai. Tad tokiems mažučiams tvarkytis su didele draugyste būtų buvę nelengva. Jie kas vakarą tą mažytę draugystę paguldydavo ant kuokštelio pačių švelniausių samanų, kokias tik rado miške. Užklodavo pačiu švelniausiu šalpusnio lapu. Tada atsisveikindami draugai vienas kitą labai draugiškai apkabindavo ir išsiskirdavo iki kito vakaro. Taip atsitiko ir šį vakarą. Sakysit, dabar žiema ir taip būti negali. Pasakose viskas galima, nelygu ko prisireikia.
Taigi, išlydėjęs bitutę, Opolonijus ruošėsi miegoti. Palenkęs katilėlio žiedą į mažutį sėklos kiautuką įsipylė šlakelį rasos, nusiprausė. Užsklendęs trobelės duris, atsigulė savo lovelėn. Besisupdamas ir jau snausdamas galvojo „aš pats laimingiausias nykštukas visame miške. Nes turėti tikrų draugų yra didžiulė laimė. Ir labai, labai smagu jų kasdien, kas vakarą laukti. Ir, žinoma, sulaukti. Turėdamas tikrų draugų niekada nesijausi vienišas... „. Gal dar ką gražaus būtų pagalvojęs nykštukas. Bet... tuo metu atėjo miegelis ir švelniai paglostė nykštuko galvelę ir po pagalve pakišo gražų sapną apie tikrą draugystę.
2017-04-20 08:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-13 11:36
Vyšniukė
Labai graži, šilta pasaka vaikams. Ypač graži ši vieta, kulminacija:"Tad tokiems mažučiams tvarkytis su didele draugyste būtų buvę nelengva. Jie kas vakarą tą mažytę draugystę paguldydavo ant kuokštelio pačių švelniausių samanų, kokias tik rado miške. Užklodavo pačiu švelniausiu šalpusnio lapu. Tada atsisveikindami draugai vienas kitą labai draugiškai apkabindavo ir išsiskirdavo iki kito vakaro."
Priminė vaikystę, kai kiekvienas šapelis atrodydavo gyvas ir stebūklingas. Tikra miško pasaka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-21 16:41
Julija Mėčiuvienė
puikumėlis švelnumėlis.sudėtingų žodžių tarimas padeda tobulinti vaikų kalbą-mano 3-metis sūnus su pasimėgavimu mokėsi de-zin-fek-ci-ją
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-20 21:01
likviduojama
vaikučiams gal, tik vardai gal sudėtingi - Opolonijus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą