Jis

Vieną rytą jis atmerkė akis, aplinkui buvo gūdi tamsa. Tik kažkur sienoje buvo mažas plyšelis su lyg adatos skylutės dydžiu, pro kurį skverbėsi saulės šviesa. Tai buvo vienintelis naujas dalykas, kuris jam atsitiko per visą tą laiką, kol gyveno čia. Pasinėrus į prisiminimus jis mąstė, jog ligi šiol jis nežinojo nei kas yra, nei kaip atrodo, nei ką jis čia veikia, tuo labiau kas dedasi anapus tos erdvės, kurioje glaudėsi. Nepažinojo garsų, tik savo inkštimą, neregėjo spalvų, tik juodą tamsą, neužuodė kvapų, tik klaikų pelėsių kvapą. Staiga jis vėl grįžo į realybę, buvo pasimetęs ir išsigandęs, nežinojo iš kur sklinda šviesa. Nežinojo, bet jam šis naujas atradimas kėlė susidomėjimą, todėl mažais žingsneliais jis artinosi prie to, regis, mažyčio plyšelio iš kažkur atsiradusio jo gyvenime.
Lėtai jis priglaudė savo akį ir kažką išvydęs atatupščias šoko atgal į tamsiausią kampą. Jis nesuvokė to, ką pamatė jo akys. Taip plačiai jis dar niekada nebuvo regėjęs. Galvoje pasipylė marios klausimų. Kas tie žali siūleliai augantys iš žemės? Kas tie stori kamienai, kurių šakos aplipintos įvairiausiomis žalios spalvos formomis? Iš kur atėjo gaiva, tokia nepaprastai švelni kutenanti paširdžius? O ką jis matė ten aukštai, kur baigiasi viskas, kas auga ant žemės ir prasideda mistikos pasaulis, kuriame skraido kažkokios plunksnuotos būtybės. Tą vakarą įspūdžių jam buvo per daug. Galop jis stebėjo kaip šviesa sklindanti pro plyšelį vis labiau blanko ir blanko, kol galiausiai jį vėl apsupo tamsa. Jis nežinojo, kad yra diena ir naktis, todėl manė, jog tai tebuvo stebuklas. Duotas mažas langelis tam, kad tai suteiktų peno jo apmąstymams, kad jis išvystų daugiau, pajustų kitą pasaulį. Iškankintas savo minčių šis žmogeliukas galiausiai užmigo. Išaušus rytui, šviesa buvo dar labiau ryškesnė nei vakar. Saulės spinduliai lėtai slinko žeme, galiausiai jie nušvietė žmogeliuko akis ir jis pabudo.
Jo širdis suvirpėjo, o visą kūną užliejo nežmoniškas džiaugsmas, tai labai smarkiai jį stebino, nes per dvi dienas jį aplankė tokia gausybė pojūčių, apie kurių buvimą jis net nenutuokė. Šiandien jis jau drąsesnis. Dar labiau traukia ta nežinomybė, kuri slypi anapus. Neilgai trukus jo maža akytė vėl stebėjo tą keistąjį pasaulį, kuriame tiek daug naujo, nežinomo, neatrasto.
Tai tęsės diena iš dienos. Po truputį jis išmoko skirti spalvas. Suprato, kad keistos būtybės danguje yra paukščiai, kurių melodijomis jis gėrėdavosi kiekvieną rytą. Jis išmoko uosti gėlių kvapą, suprato, kad egzistuoja diena ir naktis. Todėl kiekvieno ryto jis laukdavo su dar didesniu nekantrumu.
Ilgainiui jis pamatė viską, ką tik sugebėjo aprėpti jo akys per tą mažą plyšelį sienoje. Tuomet jam iškilo klausimas ar tai ką jis mato yra viskas, ar tikrasis vaizdas yra daug platesnis ir tolesnis? Pastumėtas žingeidumo jis galiausiai pradėjo krapštyti skilutę sienoje, norėdamas ją padidinti. Taip plušėjo visą naktį, o kažkada buvęs mažas plyšelis vis labiau ir labiau panašėjo į angą.
Paryčiui kai dar viską gaubė pilka migla, jis stovėjo ir žiūrėjo į tą platųjį vaizdą, kuris jam atsivėrė. Atrodė, jog akys nepaliauja bėgioti. Dar daugiau neatrastų dalykų, daugiau grožio, kvapų ir grasų. Jis sedėjo ir svarstė ar pasilikti čia, ar išeiti į rojaus kampelį? Tačiau nežinomybė visgi smarkiai kaustė kojas. Kuriam laikui jis liko savo erdvėje, kupinoje tamsos, tačiau tokioje artimoje ir pažįstamoje, jog net gi jis pradėjo save tikinti kaip gera jam čia gyventi.
Vieną rytą pabudus jam pasirodė, jog jis sapnuoja. Visa gamta žydėjo, įvairiaspalviai gėlių žiedai buvo nešiojami vėjo, paukščių čiulbesys, visa gamta jį tiesiog kvietė čia. Nieko daugiau nebesvarstydamas jis išbėgo iš savo erdvės, tos tamsios vietos, kurioje buvo ilgą laiką įkalintas. Bėgo jis į rojų.
... Džiaugėsi jis neilgai. Naujoji aplinka pražudė tą žmogutį, visas jo kūnas buvo per daug pripratęs prie tamsos, saulės spinduliai buvo pragaištingi.
... Niekas taip ir nesuprato šitokio likimo vingio, tokios žiaurios neteisybės. Galbūt kaltas buvo pats žmogutis, kuris per ilgai gyveno nesistengdamas ištrūkt iš tos nelaisvės, į kurią buvo patekęs. Galbūt... bet jau niekas niekada to nebesužinos