į pradžią

Išeiginius veidus nuo Dievo duotojo diriu
sluoksnis po sluoknio
užkišdama gilyn pirštus
spriegia eritocitai, baltuoja sausgyslės
fu, vaizdas nelabai
bet kam man išeigos grožybės
jei jau žadu nusėst namie
ir su visam.
o tie veidai ne mano dydžio
ne mano pločio šypsenom
spaudžia, veržia, smunka
nepatogu
tai nepakenčimai išvargino
gana
geriau jau niekam nepatiksiu
gal net sau

žiūri Romas
aš romą geriu
dviem stiklinėm
tą žiūrintį - žiūrėjimu ir aš
o dilgų kitą - lūpom
aplaupytom
prisilaikydama kairiąja
nes dašine vis veidus dar diriu
(jau sluoksnis, regis, penktas)
aš - perdirbta kairė
ištiesintas aš kreivas Velnio vaikas
juk kaulas jei sugyja neteisingai
laužiam, vėl gipsuojam, laužiam
kol taip suaugs „kaip turi būti“

nuo (R) romų anestetikų lengvėja

ir pagaliau, atradus savo tikrą veidą
išsigąstu
manęs juk niekas nepažins?!
Pažins. Iš balso.
Bet ne visi.