Rašyk
Eilės (73322)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10356)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Darbas, kurį dirbu, yra visiškai priešingybė gydytojų misijai. Už šį užsiėmimą man moka visai  padorią  sumą.  Mano tikslas šioje dirbtinėje, tačiau pastovų pelną kuriančioje sistemoje, suteikti kuo geresnę ir netgi garantuotą mirtį visiems tiems vargšams, kurie visuomenėje vadinami nenormaliais, psichais ar dar kaip nors kitaip. Tačiau dorovės sergėtojų armija, itin kovojanti, kad nelaimėliams nebūtų leista pasirinkti tai, ko jie troško,  aršiai priešinosi, lygiai taip pat, kaip anuomet, įteisinus eutanaziją. Tie dorovininkai, spiegdami apie visuomenės tyrumą, visiškai nesusimąsto apie tai, kaip  išspręsti  problemų raizginį, vadinamą savižudybių epidemija, kuri vėlei prapliupo po dešimties metų pertraukos. Taip buvo ne vien mūsų šalyje, ne tik Ardoros planetoje. Liga – epidemija yra socialinė – psichologinė nelaimė, paplitusi bjauriausiomis formomis keliose planetinėse sistemose. Tačiau vyriausybės ir privatūs judėjimai bei fondai mažai kuo stengėsi prisidėti, kad  nelaimė neįgautų atvirų epidemijos formų. Tragedija, atėjo laikas,  pagaliau buvo įteisinta teisinėmis formomis, nes taip lengviausia išspręsti problemą. Viena tų formų – savižudybių legalizavimas komercine prasme. Dabar kiekvienas, apniktas itin negatyvių troškimų, galėjo pasirinkti laisvą mirtį kokioje nors privačioje “salelėje”, tokioje kaip  Krandegas. Tačiau nė vieną iš tų naujoviškų darinių nė iš tolo neprilygo teikiamomis paslaugomis bei mastu mūsų įmonės įkurtajam kompleksui,  kuriame liaudiškai vadinamasis suicidas  numirti galėjo įgyvendinęs net rafinuočiausią savo gyvenimo pabaigos svajonę...
Šiandien klientų sulaukiau ne kažin kiek. Gal viską nulėmė ne itin depresinis oras? O gal kitos priežastys, kurių nei aš, nei mano šefas Lifgansas nežinojome. Kitais vakarais, net naktį sulaukdavome net dešimties savižudybę pasirinkusių žmonių. Dienomis, ypač prieš įvairiausias šventes, būna tiesiog pikas ir aš vos tik spėju suktis. Valytojai netgi skundžiasi, kad nespėja išnešti lavonų, žinoma, jei jie po  savižudybės apogėjaus išlieka.
Sėdau prie pulto. Pradiniai ginklai  jau jiems įteikti. Klientai gavo netgi „Mirties troškulio“ tabletes. Lieka tik sulaukti Paskutiniojo momento, kai norintys išeiti  miršta arba prašosi pagalbos. Klientams pakinta norai ne dažnai, tačiau vis gi pasitaiko.  Bet mūsų vadovybė griežtai draudžia kištis į paskutines suicidų gyvenimo minutes. Yra netgi nustatytas laikas, kuomet galima drąsiai prieiti prie nenusižudžiusiojo ir ištiesti pagalbos ranką. Mano darbo praktikoje tokių atvejų būtą nemažai. Pamenu, vienas toks vargšelis prarado norą nusižudyti po to, kai  papuolė į spąstus, atpalaidavusius jo vidurius. Teko laukti privalomojo laikotarpio – pusantros valandos. Išmušus paskutiniąjai  minutei suskubau į už dvejų kvartalų esančią aikštę, kur  žmogus jau maldavo pagalbos. Jo akyse, regėjau, visiškai nebebuvo jokio noro nusibaigti. Jis silpnu, gailesčio kupinu balsu, maldavo medicininės pagalbos.  Būdavo atvejų, kai nelaimėliui jau niekuo nebegalėjau padėti...
Tačiau dažniausiai, ačiū Dievui,  aukos pasirinkdavo užtikrintus mirties variantus. Aukas paprasčiausiai tekdavo palaidoti. Dažnokai vadinamieji suicidai  numirdavo greitai. Nuo Pradžios nespėdavo prabėgti nė keliolika minučių. Lengvai buvo ir jam, ir man bei visiems Krandege dirbantiems valytojams. Bet pastarųjų darbas, tikiu, buvo visiškai nepavydėtinas ir pats džiaugdavausi, kad po  mirties momento man reikėdavo išjungti kameras, taigi nebereikėdavo stebėti sudarkytų kūnų liekanų. Po kiekvienos mirties skubėdavau pas Saimoną, į kavinę, kur jis žinojo ko man įpilti. Aš atsipalaiduodavau, nes dažniausiai jau keisdavosi pamaina. Po manęs visada dirba Keliganas Grontas.  Jį keičia Laimonas Brenda...
Šis vakaras man neatrodė išskirtinis. Vakarėjo, po mažu temo, tapo vėsiau. Netrukus teks įjungti šviesas, kad  galėčiau stebėti kiekvieną išeinančiųjų žingsnį ir beviltiškus žvilgsnius. Žinoma, svarbiausia buvo pastebėti ir laiku užfiksuoti kiekvieną  savižudžio  veiksmą tam, kad juos nuodugniai galėtų ištirti  Savižudybių  ir Rinkodaros padalinio skyriai. Džiaugiausi, kad mano smulkmeniškas, kartais netgi pedantiškai atliekamas darbas buvo labai vertinamas. Už tai ne kartą gavau premijas ir pakankamai pagyrų. Pernai vasarą pelniau papildomas vasaros atostogas. Deja, mane pašaukė į darbą po to, kai  laikinai dirbęs naujokas pamėgino nuslėpti nufilmuotą medžiagą, o pats pabėgti į užsienį. Mano atostogos baigėsi labai greitai.
Šį vakarą tik tie du savižudžiai. Nedaug, tikrai negausu –ir tikrai retas atvejis.  Gal tai paveikė dorovės sergėtojų antireklama? Tikėtina. Dar prieš kelias dienas per holoviziją regėjau tūžmingą mitingą Vindalyje. Sako, akciją paskatino vietiniai zemlianistai, kurie spiegia, kad visiems būtina grįžti į Žemė, pamiršti kosmoso erą ir labiau tikėti Dievu. Nepatikėsit, tačiau jiems aš jaučiu didelę antipatiją. Tiesą pasakius, dar niekada nebuvau sutikęs nė vieno zemlianisto, kuris būtų tolerantiškas kitatikiams, kitaip mąstantiems ir kitokios lytinės orientacijos individams. Jie troško Senosios tvarkos ir antitechnologijų. Džiaugiausi tik tuo, kad  Krandege dar nedrumsčia ramybės joks zemlianistas ar jiems prijaučiantys. Nebuvau nusistatęs prieš religijas, tačiau visai nenorėjau matyti tų politikuojančių asketų...
Šįvakar tie du žmonės... Iš vieno paėmiau šešiasdešimt  blerų. Širdies neskaudėjo, nes juos vis viena būtų pasiėmęs koks nors menkos reputacijos šiukšlininkas, kai mano kameros būna jau senokai išjungtos. Aš mačiau, kad šis žmogus nuoširdžiai nori mirti. Tokį nuosprendį pasirinko sąmoningai, o patekęs į “Uždarąją... ” supratau, visai nežada  inkšti, kad vis dar nėra pagalbos. Tas žmogysta (jo vardo tai ir nesužinojau) tyliai žengė  Pirmąja  Alėja ir jau ketino pasisukti į Kreivąjį Skersgatvį. Kitas, iš kurio nesulaukiau nė vienos sudilusios monetos, patraukė į  Mėnesienos kvartalą. Jis, žinojau iš patirties, greitai turėtų nusibaigti  Radioaktyviosios rūgšties pelkėje. Mano prognozės pasitvirtino. Po penkių minučių, bevardis (man) žmogus, taip ir nepanaudojęs plazminiu šautuvu, susmuko giliai į karštą verdantį skystį. Mirtis nebuvo greita. Vargšas dar pakankamai ilgai  turėjo laukti mirties momento.
2017-04-17 16:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-22 23:11
Pelas
Veiksmas vyksta kitoj planetoj kažkada apgyvendintoj žemiečių, kurie dabar tokiu būdu sprendžia savižudybės reikalus. Ok, tarkim, kitoks mentalitetas, kitokios vertybės, kitoks pasaulis. Bet skaitant manęs vis tiek neapleido klausimas, kokio velnio jie beldžiasi į "uždarąją", pinigus moką ir gauna galą per kančias. Kur kaifas/kas verčia? Kol kas neįtikino, kad tai geriau už nuodus namie. Gal vėliau rasiu paaiškinimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-20 15:36
pikta kaip širšė
Ai tiesa... Sveikas užsukęs į mūsų intymų fantastų klubytį. Kartais būnam bjaurūs, kandūs, perdėm sarkastiški ir šiaip surūgę (kaip supratai, čia yra kaip tik mano atstovaujamas flangas), o visais kitais kartais esam baisiai žavingi (čia tas kitas flangas, kur manęs nėra).
Tai būk pasveikintas! ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-20 15:32
pikta kaip širšė
Pirmoji dalis teikė vilčių, kad gali būti kažkas įdomaus.
Nu antroji... Toks jausmas, kad buvo nustatytas žodžių limitas, kurį buvai užsibrėžęs pasiekti ar pan. Nes paėmus tekstą ir pasižymėjus kaip nors rūūūžavai tuos sakinius, kurie turi kažkokios info skaitytojui, papildo jau esamą situacijos vaizdą ar dar kažkaip praplečia skaitytojo "žinojimą", suprastum, kad tokio teksto yra menkoji dalis, o didžioji dalis, tos mažesniosios perpasakojimas kitais žodžiais.
Kitas momentas - tavo veikėjas savižudis ir tavo veikėjas savižudžių prižiūrėtojas visiškai niekuo nesiskiria. O rašai pirmu asmeniu!!! Tuo pačiu intymiausiu ir iš arčiausiai parodančiu veikėją. Teoriškai galinčiu parodyti veikėją. Teoriškai. Tai kas nutiko? Nusprendei, kad išveš idėja ir veikėjų kurti neprireiks?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-18 13:17
Aurimaz
Meshkioookaz, nuo kada 52 500 kv. METRŲ yra "beveik Lietuvos teritorija"?
Lavonus galima tiek užkasti, tiek kremuoti. Juos galima užkasti skirtingais gyliais, bendruose kapuose, tam tikros cheminės sudėties  uolienose, kurios suardo organinius audinius greičiau nei įprastai. Metodų yra begalės, bet iš esmės taip, aš sutinku, jog kūrinio idėja menkai atidirbta. Stokojama ištisos filosofinės sistemos, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Pripažinsiu, pats buvau sugalvojęs parašyti kūrinį apie mirties kultūrą, bet mano sumanymas buvo labiau apie senovės romėnų papročių atgaivinimą moderniame pasaulyje. Tie romėnai turėjo įprotį (ne visi, aišku) - sulaukę savo jėgų žydėjimo jie sukviesdavo visą savo šeimą, kaimynus, draugus, sukeldavo orgijas ir viso to įkarštyje išgerdavo nuodų taurę, kad išeitų iš šio gyvenimo visame gražume, o ne nukaršę ir bejėgiai. Jie žvelgė į gyvenimą kaip visumą - nuo gimimo iki mirties, neiškiriant nė vieno epizodo. Taigi, ir mirtį jie rinkdavosi patys. Dabartiniais laikais mes bėgame nuo mirties ir netgi nuo pačios idėjos. Todėl taip, mirties kulto kūriniui filosofinis pagrindas yra. Galbūt netgi ne vienas. Autoriui tereikėjo labiau pasistengti ir nesikoncentruoti vien į KAIP.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-18 03:30
Meškiukas
Kur ta bekraste dykuma? As garantuoju, kad ta "dykuma" sugalvojai dabar, nes, is tikruju, net tokia mintis nebuvo kilusi kur sutalpinti tokia galybe lavonu. Be to, jei toks didelis savizudybiu skaiciuis, is kur jis kyla? Siuo metu, naudojant esamus internetinius duomenis, USA per metus nusizudo ~44 000 zmoniu.O tavo mieste "tik" triskart maziau. Geras palyginimas? Tada kyla naturalus klausimas - kokia socialine/ekonomine nelaime nutikus? Nes skaiciai pernelyg fantastiski net fantastikai. be to praleistas dar vienas punktas - jei mieste per metus nusizudo apie 14000 zmoniu (panasiai tiek, kiek yra zmoniu Klaipedoje), tai gimstamumas...pats pabandyk paskaiciuot, turedamas omeny kad zudosi pilnameciai. O toks didelis gimstamumas irgi privalo tureti socialines/ekonomines priezastis, nes jei tokia siaubingai didele katastrofa, kad per savaite kulka i kakta paleidzia 39 zmones, ji kaip tik stabdytu "veisimasi". Taip sakant viena priestarauja kitai. O nepalietem net tokio klausimo kaip kad - kokia pramone sugeba visa tai palaikyti?
Tau, zinoma, tai atrodo kaip tuscias kabinejimasis ir tu busi teisus - as kabinejuosi prie tavo teksto. Net gi fantastika turi tam tikras taisykles.
jei pateiki skaicius, toks skaitytojas kaip as, gali noret juos pagristi. O tu to nepadarai ir nepadarysi, nes nevarstei, nepasiruosei ir neplanavai. Kurinio mintis gal ir nebloga. Kazkur girdeta, kazkur matyta, bet nebloga. O ispildymas prastas.
Ir jei jau komentuoju komentarus, buk pasiruoses kad komentaru komentarus dar kas nors pakomentuos, nes tekste paminejai apie "ypatingai" retus atvejus kai nusizudo tik du i pastebi kad kitakart gala gauna desimtimis, taip kad tu iskart nurodei vidurki.
O ir "bekraste dykuma" tegali buti pasakose. Dar pasakyk kad i bedugni sulini sumeta.
Dirbti ir dirbti prie kurinio. Ir dar karta dirbti. Ir pradeti nuo smulkmenu. Pats stengiuos vadovautis nuostata, kad jei negali kazko pagristi geriau to isvis nemineti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-18 01:02
Cruzukeris
Keistoka judviejų matematika. Niekur nenurodžiau jokio vidurkio kiek statistiškai per dieną būna savižudžių toje teritorijoje, nei kiek iš viso per parą dirba "prižiūrėtojų". O gal jų yra visi septyniolika, o gal ir daugiau ir jie dirba pasiskirstę sektorius, o savižudžių vidurkis per parą gal tik keturi? Niekur neparašiau kurgi laidoja lavonus. Gal kapinės bekraštėje dykumoje?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-17 21:28
Nuar
Pasinaudosiu Meškio skaičiavimais. Taigi per metus 14000 lavonėlių. Trys darbuotojai, dirbantys pamainomis. Kiekvienam tenka statistiškai 4666 lavonėliai. Herojus po kiekvieno eina į barą "įkalti". Viso per metus 4666 kartus. Kyla pagrįstas klausimas: jei jis pastoviai girtas, tai kodėl jo būsena tekste neatsispindi? Jis juk "gatavas kaip šliurė", o bėgioja po teritoriją, nors turėtų žeme šliaužti ar pasieniais apgraibomis sėlinti.
Daugtaškiai tekste tikrai ne vietoje ir jokios emocinės įtampos nesukuria. Tų taškų taškelių gerokai per daug. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-17 21:04
Meškiukas
Pavyzdžiui man kyla labai opus klausimas...
Tarkim skaičiuojam taip: jei du "klientai" yra labai retas atvejis, tai manykim kad per savaitę turim vieną tokį retą atvejį. Tiek to -du. Dar du vakarus po 10 ir likusiems paskirkim auksinį viduriuką - 5, tai per savaitę 39. Per mėnesį 1170, per metus ~14000. Jei manysim kad vienam skiriama "standartas" 3.75 kv. m. zemes palaidoti, per metus reikes 52 500 kv. m. zemes ploto lavonams, o tai beveik prilygtu Lietuvos plotui. Aš ne matematikas, bet... nu...
Pirma dalimi susidomėjau, o antrąja tėškei pliką dokumentiką. Turi tik idėją, bet jos, kol kas, negelbėja niekas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-17 16:52
belekas112
Įdomu, tikrai įdomu. Tesk toliau, norėtusi geriau susipažinti su šia keista profesija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą