Leisk patogiai numirti (2)

Darbas, kurį dirbu, yra visiškai priešingybė gydytojų misijai. Už šį užsiėmimą man moka visai  padorią  sumą.  Mano tikslas šioje dirbtinėje, tačiau pastovų pelną kuriančioje sistemoje, suteikti kuo geresnę ir netgi garantuotą mirtį visiems tiems vargšams, kurie visuomenėje vadinami nenormaliais, psichais ar dar kaip nors kitaip. Tačiau dorovės sergėtojų armija, itin kovojanti, kad nelaimėliams nebūtų leista pasirinkti tai, ko jie troško,  aršiai priešinosi, lygiai taip pat, kaip anuomet, įteisinus eutanaziją. Tie dorovininkai, spiegdami apie visuomenės tyrumą, visiškai nesusimąsto apie tai, kaip  išspręsti  problemų raizginį, vadinamą savižudybių epidemija, kuri vėlei prapliupo po dešimties metų pertraukos. Taip buvo ne vien mūsų šalyje, ne tik Ardoros planetoje. Liga – epidemija yra socialinė – psichologinė nelaimė, paplitusi bjauriausiomis formomis keliose planetinėse sistemose. Tačiau vyriausybės ir privatūs judėjimai bei fondai mažai kuo stengėsi prisidėti, kad  nelaimė neįgautų atvirų epidemijos formų. Tragedija, atėjo laikas,  pagaliau buvo įteisinta teisinėmis formomis, nes taip lengviausia išspręsti problemą. Viena tų formų – savižudybių legalizavimas komercine prasme. Dabar kiekvienas, apniktas itin negatyvių troškimų, galėjo pasirinkti laisvą mirtį kokioje nors privačioje “salelėje”, tokioje kaip  Krandegas. Tačiau nė vieną iš tų naujoviškų darinių nė iš tolo neprilygo teikiamomis paslaugomis bei mastu mūsų įmonės įkurtajam kompleksui,  kuriame liaudiškai vadinamasis suicidas  numirti galėjo įgyvendinęs net rafinuočiausią savo gyvenimo pabaigos svajonę...
Šiandien klientų sulaukiau ne kažin kiek. Gal viską nulėmė ne itin depresinis oras? O gal kitos priežastys, kurių nei aš, nei mano šefas Lifgansas nežinojome. Kitais vakarais, net naktį sulaukdavome net dešimties savižudybę pasirinkusių žmonių. Dienomis, ypač prieš įvairiausias šventes, būna tiesiog pikas ir aš vos tik spėju suktis. Valytojai netgi skundžiasi, kad nespėja išnešti lavonų, žinoma, jei jie po  savižudybės apogėjaus išlieka.
Sėdau prie pulto. Pradiniai ginklai  jau jiems įteikti. Klientai gavo netgi „Mirties troškulio“ tabletes. Lieka tik sulaukti Paskutiniojo momento, kai norintys išeiti  miršta arba prašosi pagalbos. Klientams pakinta norai ne dažnai, tačiau vis gi pasitaiko.  Bet mūsų vadovybė griežtai draudžia kištis į paskutines suicidų gyvenimo minutes. Yra netgi nustatytas laikas, kuomet galima drąsiai prieiti prie nenusižudžiusiojo ir ištiesti pagalbos ranką. Mano darbo praktikoje tokių atvejų būtą nemažai. Pamenu, vienas toks vargšelis prarado norą nusižudyti po to, kai  papuolė į spąstus, atpalaidavusius jo vidurius. Teko laukti privalomojo laikotarpio – pusantros valandos. Išmušus paskutiniąjai  minutei suskubau į už dvejų kvartalų esančią aikštę, kur  žmogus jau maldavo pagalbos. Jo akyse, regėjau, visiškai nebebuvo jokio noro nusibaigti. Jis silpnu, gailesčio kupinu balsu, maldavo medicininės pagalbos.  Būdavo atvejų, kai nelaimėliui jau niekuo nebegalėjau padėti...
Tačiau dažniausiai, ačiū Dievui,  aukos pasirinkdavo užtikrintus mirties variantus. Aukas paprasčiausiai tekdavo palaidoti. Dažnokai vadinamieji suicidai  numirdavo greitai. Nuo Pradžios nespėdavo prabėgti nė keliolika minučių. Lengvai buvo ir jam, ir man bei visiems Krandege dirbantiems valytojams. Bet pastarųjų darbas, tikiu, buvo visiškai nepavydėtinas ir pats džiaugdavausi, kad po  mirties momento man reikėdavo išjungti kameras, taigi nebereikėdavo stebėti sudarkytų kūnų liekanų. Po kiekvienos mirties skubėdavau pas Saimoną, į kavinę, kur jis žinojo ko man įpilti. Aš atsipalaiduodavau, nes dažniausiai jau keisdavosi pamaina. Po manęs visada dirba Keliganas Grontas.  Jį keičia Laimonas Brenda...
Šis vakaras man neatrodė išskirtinis. Vakarėjo, po mažu temo, tapo vėsiau. Netrukus teks įjungti šviesas, kad  galėčiau stebėti kiekvieną išeinančiųjų žingsnį ir beviltiškus žvilgsnius. Žinoma, svarbiausia buvo pastebėti ir laiku užfiksuoti kiekvieną  savižudžio  veiksmą tam, kad juos nuodugniai galėtų ištirti  Savižudybių  ir Rinkodaros padalinio skyriai. Džiaugiausi, kad mano smulkmeniškas, kartais netgi pedantiškai atliekamas darbas buvo labai vertinamas. Už tai ne kartą gavau premijas ir pakankamai pagyrų. Pernai vasarą pelniau papildomas vasaros atostogas. Deja, mane pašaukė į darbą po to, kai  laikinai dirbęs naujokas pamėgino nuslėpti nufilmuotą medžiagą, o pats pabėgti į užsienį. Mano atostogos baigėsi labai greitai.
Šį vakarą tik tie du savižudžiai. Nedaug, tikrai negausu –ir tikrai retas atvejis.  Gal tai paveikė dorovės sergėtojų antireklama? Tikėtina. Dar prieš kelias dienas per holoviziją regėjau tūžmingą mitingą Vindalyje. Sako, akciją paskatino vietiniai zemlianistai, kurie spiegia, kad visiems būtina grįžti į Žemė, pamiršti kosmoso erą ir labiau tikėti Dievu. Nepatikėsit, tačiau jiems aš jaučiu didelę antipatiją. Tiesą pasakius, dar niekada nebuvau sutikęs nė vieno zemlianisto, kuris būtų tolerantiškas kitatikiams, kitaip mąstantiems ir kitokios lytinės orientacijos individams. Jie troško Senosios tvarkos ir antitechnologijų. Džiaugiausi tik tuo, kad  Krandege dar nedrumsčia ramybės joks zemlianistas ar jiems prijaučiantys. Nebuvau nusistatęs prieš religijas, tačiau visai nenorėjau matyti tų politikuojančių asketų...
Šįvakar tie du žmonės... Iš vieno paėmiau šešiasdešimt  blerų. Širdies neskaudėjo, nes juos vis viena būtų pasiėmęs koks nors menkos reputacijos šiukšlininkas, kai mano kameros būna jau senokai išjungtos. Aš mačiau, kad šis žmogus nuoširdžiai nori mirti. Tokį nuosprendį pasirinko sąmoningai, o patekęs į “Uždarąją... ” supratau, visai nežada  inkšti, kad vis dar nėra pagalbos. Tas žmogysta (jo vardo tai ir nesužinojau) tyliai žengė  Pirmąja  Alėja ir jau ketino pasisukti į Kreivąjį Skersgatvį. Kitas, iš kurio nesulaukiau nė vienos sudilusios monetos, patraukė į  Mėnesienos kvartalą. Jis, žinojau iš patirties, greitai turėtų nusibaigti  Radioaktyviosios rūgšties pelkėje. Mano prognozės pasitvirtino. Po penkių minučių, bevardis (man) žmogus, taip ir nepanaudojęs plazminiu šautuvu, susmuko giliai į karštą verdantį skystį. Mirtis nebuvo greita. Vargšas dar pakankamai ilgai  turėjo laukti mirties momento.