Gyvenimo dėlionė

Aš visada nešiosiu dalelę tavęs savyje,
Nes tik ji yra dalis manęs,
Kuri padaro mane manimi...

Stovėjau lyg ant burinio laivo krašto
Nemokėdamas plaukti,
Nepagaudamas vėjo.
Ir staiga. Net pats nepastėbejau.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus
Papūtė vakaro brizas, toks švelnus -
Nei per silpnas, nei per smarkus...
Bet žiūrėk! Dabar aš plaukiu!
Skrodžiu bangas skersai horizonto,
Ir net žuvėdros lyg man klegena.

Laivagalis liksmai lyg plūgas aria bangą,
O aš plaukiu surasti likusias,
Nepamestas, bet ir neatrastas
Gyvenimo daleles.