„being you“ Arao slėnis

Arao  Slėnis

-Aš čia tam, kad tau padečiau, ateik arčiau . Aš nekantrauju su tavimi susipažinti! -nuskambėjo iš juodojo akmens luito, kurio pavesyje pasislėpes nuo saulės ilsėjosi Tomas.
Po puse dienos laukimo, Tomas buvo spėjes užsnūsti, tačiau greitai šoktelėjo ant kojų ir sukloso žvelgdamas į juodojo akmens sieną tiesiai prieš save. Negalėjo suprasti kas tai buvo. Sapnas ar akmuo ištikrųjų katik prakalbo.
-Ar čia kažkas yra? - Neuštikrintai, su abejone balse paklausė Tomas.
-Ne, kolkas tu ten vienas, bet panašu, kad greitai sulauksi draugijos.
-Kokios draugijos? Aš šioje vietoj vienas. Turėjau pakankamai laiko tam įsitikinti-atsakė tomas ir lengviau atsitiesė suprasdamas, kad žodžiai, kuriuos jis girdi tikrai sklinda iš akmens gludumos, lyg su vos girdimu aidu skambesį.
-Kas čia per vieta? Kaip man grįžti namo? Aš turiu daug ko paklausti.
-Kaip tau grįžti namo aš nežinau, tą iš karto galiu tau pasakyti, kad sutaupyt bent kažkiek laiko vėliau. O kas čia per vieta aš norėčiau papasakoti tinkamai susipažines, o tam reikia, kad atsitrauktum nuo Arao bent per dešimt žingsnių.
-Kas yra Arao? Šis didžiulis akmuo, kuris man taip puikiai pasitarnavo besislepiant nuo saulės? - tarė besižvalgydamas i medžių viršūnes, saulė jau nebebuvo aukštai danguje. Buvo sutemu metas ir saulė jau buvo tik vos pakilusi virš tolumoje matomų žaliuojančių medžių viršunių. -Kiek laiko aš miegojau? Pats sau pagalvojo Tomos.
-Šis didžiulis akmuo, kurį matai yra tik mažytė skeveldra iš Tolimojo Arao slėnio, tad būk malonus ir paskubėk, saulė jau turėtų leistis visai neužilgo.
-Kodėl jam rupi kada nusileis saulė? -mintyse saves klausė Tomas žengdamas vieną žingsnį tolyn. –Gal man jau vaidenasi nuo šios vietos? -dar vienas žingsnis tolyn. -Ir kodėl aš turiu jo klausyti? – Kas čia vyksta? Pagalvojo jis ženges dar porą žingsnių. Tada sustojo ir atsigrežė atgal. Sustojo ne todėl, kad nusprendė nepasitikėti šiuo keistu balsu, o todėl, kad daugiau nieko padaryti negalėjo, jo kūnas jo neklausė.
-negi ir vėl!? - kaip prieš akis, akmens sienoje sušmėžavo baltasis veidas. Vos vienai akimirkai ir dingo lyg nebuves, lyg tai būtu tik minčių apgaulė.
-keturi žingsniai jaigu neklystu... -vėl pasigirdo žodžiai iš akmens. -Vienas iš keturių...? -mastė balsas. -Kita vertus, tai gali ir nieko nereikšti. Tiek daug klausimų, tiek nedaug laiko.. - kas kelias sekundes pasigirsdavo žodžiai iš akmens.
-na kagi, panasu, kad atėjo metas prisistatyti ir man- linksmai tarė balsas. Tada akmuo, lyg suliepsnojo priešais stovintį it statula Tomą. Per puse sekundės juodasis akmuo lyg sudegė, vietoj savęs palikdamas, plonyte sieną. Sieną buvo nedaugiau kaip trys metrai aukčio, ir dukart tiek į plotį. Tik dabar Tomas, nebematė prieš save vien tik juodąjį akmenį. Akmuo tapo lyg tamsaus stiklo langas už kurio stovėjo žilabarzdis senolis su juoda liepsna rusenančiu apsiaustu.
-Aš esu Sekondo, malonu pagaliau susipažinti. -su puses lūpų šypsena tarė šis keistas žmogus. –Smagu matyti, kad dar neklupi, vadinasi mes turim šiek tiek laiko. – Tarė Sekondas ir priėjes atsisedo per žingsnį nuo sienos, kad galetų geriau apžiūrėti Tomą, kuris jau buvo pradejes ceremoniją. Tapati jėga, kuri prieš tai valdė jo kūna, dabar jau buvo parklupdžiusi jį ant vieno kelio, tačiau sugniaužtas kumštis dar nesiekė žemes. Truko vos keliu centimetrų.
-Nesipriešink, nėra prasmės. -nukreipdamas akis į sparčiai tamsėjantį dangų virš ju galvų pradėjo šnekėti Sekondas. -Vos tik saulė nusileis jis sugryš, tai jau nebeišvengiama. Idomu kiek ši karta praėjo laiko..? Ties paskutiniu klausimu Tomo kumštis paliete vėsia žolytė, tą pačią akimirką saulė visiškai pasislėpė ir dangus sutviskėjo. Lyg skelbdamos nakties pradžia vienu metu sužibo begalė žvaigždžių.
-Oho, tiek daug dar nesu mates... -trumpam apakintas kelis kartus mirktelėjo ir toliau garsiai mastė spoksodomas į dangų. Lyg bandytų suskaičiuoti sužibusias žvaigždes.
-nepakartojama... panašu, kad tavo istorija gali but viena iš įdomesnių. Tikiuosi tau pavyks išgyventi, kad galėtum man ja papas... Senolis užsikirto nebaiges sakinio. Pajutes, kad kažkas pasikeitė kol jis bespoksas į žvaigždes, žvilgtelejęs i visdar beklupantį Tomą, paskubom atbulas žengė tolyn nuo sienos, bet sustojo nespejes dėti trijų žingsnių. Suakmenėjo, negalėjo pajudinti nei mažiausio pirštelio. Jis negalėjo patikėti tuo kas vyksta: jaigu  tik prieš akimirką Tomas dar buvo supančiotas ceremonijos ir priklaupes ant vieno kelio spoksojo į žemę, dabar jis visdar taip pat klupodamas žvelgė i priešais sukaustytą Sekondą šioje keistoje sienoje. Jis matė kaip senolis pamažu linksta link žemės. Priklupimas ant kelio, kumštis ant žolės ir Sekondas taip pat nuolankiai žvelgia į žemę. Tada kaška sumurmėjo, per daug tyliai, kad Tomas suprastų. Nespėjus nieko paklausti klūpantis Sekondas per puse sekundės pranyko juodosiose liepsnuose, tokiose pat, kurios prieš tai pradangino didijį akmenį. Vietoj jo, Tomas išvydo baltajį veidą lyg atvaizdą veidrodyje taip pat klūpantį. Tai nebuvo tas baltasis veidas, kurį Tomas nužudė. Šio kaukė neturėjo tų šaltų akių.  Šis baltasis veidas turėjo tik vieną akį. Tiksliau sakant, viena akis tik matėse per kaukes įskilima ties ta vieta, kur turetų buti dešinioji siaubųno akis.
-Leisk man tau papasakoti, kas ištikrųju per vieta čia yra... Nuskambėjo žodžiai Tomo mintyse. Tomas suprato, jog tai jo-siaubūno žodžiai nuskambėjo jo mintyse.