adata

norėčiau savo meilę tau

                        suleist po paodžiu

                                                lyg adata

sverbtis tavo audiniais

                        žemyn.

tik taip pajustum, išties pajustum

                        iki ląstelių,

                                                atomų junginių

kaip gūdžiai šlama medžiai naktimis

                        kai tu toli.

ir kaip mėnulis, aptrauktas debesų voratinkliu

                        merkia akį

kol tavo kambary

tau tyliai kvėpiant
                          sapno gelmę

                                                  smilksta gebenių smilkalai.