Rašyk
Eilės (71335)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 58 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nijolė su Akvile vėl lėkė per sutemusį Vilnių, tik dabar viskas jau buvo daug rimčiau – iš paskos jas vijosi du policijos pareigūnų automobiliai su raudonai mėlynais švyturėliais ir sirenomis. Pareigūnai neatsiliko, lėkė ekstremaliu greičiu, per garsiakalbį reikalavo sustoti, grasino panaudoti ginklą, bet Nilka neklausė – lėkė nuo Karoliniškių Pilaitės prospektu kaip pasiutusi. Akvilė šalia gūžėsi ant sėdynės, negalėdama žiūrėti per langą – lakstymą tokiu greičiu ji buvo mačiusi tik filmuose. Mergina tik dabar staiga pajuto, kad po nuotykių parduotuvėję jai nustojo sukti vidurius. Matyt, išsitriedimas pro mašinos langą labai gerai padėjo.

- Zakalibali mane tie mentai, negaliu daugiau, - suurzgė Nijolė, - reikia jų atsikratyti kaip nors.
- O kur mes važiuojam, jeigu ne paslaptis? – nedrąsiai paklausė Akvilė.
- Važiuosim toli, gerbiama panele, ten man tavęs prireiks. Vieną maišelį su pinigais iš parduotuvės vis dėlto išsinešėm, dabar galim važiuoti apsipirkti prieš kelionę. Bet važiuosim į Lenkiją, ten pigiau. Jogurtų, majonezų...
- Į kokią Lenkiją? – pašoko mergina, - kokių jogurtų, kokių majonezų? Mano tėvai jau nervuojasi, kad aš iš darbo vis dar negrįžau namo. Atrašiau, kad užėjau pas draugę. Ką aš jiems sakysiu? Aš vis dar gyvenu su tėvais, beje...
- Nežinau, panele miela, ką nori, tą sakyk, bet kol reikalai nebus sutvarkyti, tol tavęs paleisti negalėsiu. O gal ir pati nenorėsi trauktis, labai patiks, - šiurpiai nusikvatojo ponička, ir pažvelgė į Akvilę per akinių viršų.

Akvilė sunkiai atsiduso, ir nieko neatsakė. Tėvai namie nervinasi, ir jeigu ji ilgam dings nežinia kur... Baisu net pagalvoti, kas bus. Pardavėja jau įsivaizdavo insultus, infarktus ir kitus baisius dalykus. „Na ir pakliuvau... reikia kažką daryti“, neramiai galvojo panelė. Tačiau ką?

- O tas storas ūsuotas diedas iš apsaugos, kur skraido ore kaip samurajus... Jis ką, jūsų vyras? – paklausė Akvilė. Reikėjo kažką šnekėti, gal poniutė išsitars ką nors daugiau.
- Taip, vyras. Buvęs, tiksliau, - trumpai atkirto Nilka.
- Nu bet jis duoda... Dar taip nemačiau. Smūgiai kaip indų filmuose!
- Duchas tas Valera, mamos vaikelis. Aš su juo dar atsi...

Staiga nuskambėjo šūvis – policininkai ištesėjo savo pažadą ir pradėjo šaudyti į automobilio padangas. Akvilė iš baimės beveik palindo po sėdyne, o Nilka sužvėrėjo:

- Ach jūs taip? Šaudot? Nu palaukit, tuoj aš jums padarysiu karnavalą, tokį kad maža nepasirodys!

Nijolė staiga susuko automobilio vairą ir skersa čiuoždama ant asfalto, užkirto pareigūnų automobiliui kelią. Sucypė stabdžiai, Akvilė ėmė spiegti – policijos automobilis lėkė tiesiai į jos pusę! Pareigūnai nespėjo sustoti ir priekiu trenkėsi į mašinos dešinįjį sparną, jų automobilis nuo smūgio persivertė ore ir nukritęs ant stogo nučiuožė tolyn per asfaltą. Paskui juos skleisdamas žiežirbas asfaltu nučiuožė Nilkos ir Akvilės (o tiksliau, blondinės Tipo Tifani) automobilio kapotas, nulėkęs nuo smūgio.

- Va taip va! – nusikvatojo Nilka velnišku juoku, ir pasitaisė beretę, - ė naparnike, tu gyva? – paklausė moteriškė Akvilės.
- Gyva dar biškį… - drebančiu balsu išlemeno jaunoji pardavėja, susigūžusi ant sėdynės ir bijodama net pažvelgti pro langą. Sucypė padangos – pagyvenusi moteriškė vėl davė ant gazo ir nulėkė toliau.
Dabar jas vijosi jau tik viena policijos mašina. Nijolė atidarė bardačioką ir viena ranka laikydama vairą, kita ranka ėmė ieškoti ten granatos.
- O kas ten per popieriai, - nustebo poniutė, - reikia pažiūrėt... Nu bet paskui.

Pagyvenusi moteriškė ištraukė granatą, ir sukandusi tarp dantų žiedelį ją patraukė staigiu judesiu. Žiedelis liko jos dantyse, o granatą Nijolė metė pro langą į iš paskos lekiančius policininkus.

- Turėkit, draugeliai, - nusikvatojo ponia.

Granata atsitrenkė į priekinį policijos automobilio stiklą, ir nukrito į tarpelį tarp kapoto ir valytuvų. Tai pamatę, pareigūnai net pabalo iš siaubo:

- Jomajo, granata!
- Šokam iš mašinos, greičiau!!!

Pareigūnai pristabdė automobilį ir atsidarę duris, abudu šoko iš važiuojančio automobilio – vienas į vieną pusę, kitas į kitą. Vos pareigūnams iššokus, nuskambėjo kurtinantis sprogimas. Automobilis degdamas pakilo į orą, po to iš nemažo aukščio krito ant asfalto, ir sprogo dar kartą – užsidegė kuras. Mašinos detalės išsilakstė į visas puses, o pareigūnai, gulintys pakelės žolėse, pakraupę stebėjo šį vaizdą, tuo pačiu metu dėkodami Dievui, kad spėjo laiku iššokti.

- Va taip va, berniukai dobiliukai, - Nilka vėl nusikvatojo.

Akvilė vis labiau suprato, kad su šita poniute tokiai gerai ir kukliai merginai, kaip ji, yra visai nepakeliui. Degtinės butelio vagystė, bandymas susprogdinti parduotuvę, kur dirbo Akvilė, jos paėmimas įkaite,  automobilio vagystė, parduotuvės apiplėšimas, bėgimas nuo policijos, vienos policininkų mašinos sudaužymas, kitos susprogdinimas – ir visa tai mažiau nei per dvi valandas! Tai kas laukia toliau? Ne, reikia kažkaip ištrūkti iš šito “bajaviko”, kol neprisidarė problemų! O juk ji dabar be granatos…

Nilka staiga pasuko į kairę, net vėl sucypė padangos. Nuo Sudervės kelio moteriškė įsuko į siauresnį keliuką, vedantį link Karveliškių kapinių. Neprivažiavusi kapinių, Nijolė įsuko į miškelį ir sustojo. Išsitraukusi iš bardačioko popierius, puolė juos vartyti.

- Įdomu, ir kas gi čia... Labai jau daug popierių, šiaip sau niekas nesivežioja jų šitiek, - moteriškė pradėjo sklaidyti daugybę aplamdytų A4 formato lapų, kuriuos savo automobilyje buvo pasidėjusi ta peroksidinė plondinė tamsiomis plaukų šaknimis ir nupieštais antakiais. Kuo daugiau skaitinėjo, tuo labiau ištįso jos veidas. Lūpa atvipo vos ne iki kaklo.

- Oho! – nustebo poniutė, - oho! Nifiga sibe! Va čia tai tu man pakliuvai... Ir sugalvok tu taip, per vieną dieną – ir vyrą šimtą metų nematytą sutikau, o dabar dar ir šituos... Na ir vakaras! – stebėjosi Nijolė, ir toliau sklaidė lapus.

- Ė, pažiūrėk po sėdynėmis, visur, gal dar ką rasi? Va čia tai jo! Matyt, teks keisti planus šiek tiek… - Nepakeldama galvos, ponička tarė Akvilei.

Akvilė tamsoje pagrabaliojo po sėdynėmis, bet nieko nerado. Po to apsisukusi pradėjo čiupinėti ant grindų už sėdynės. Užčiuopė kažkokį medinį kotą. Atsargiai, kad nematytų Nilka, ištraukė ir pasidėjo šalia savęs, dežinėje pusėje. Kirvis!  Labai gerai, prireiks.

- Žinai, panele, o mes kol kas nevažiuosim, ten kur planavom. Aišku, reikės ir ten, bet pradžiai padarysim nedidelį lanką... Per keletą kitų valstybių. Pradžiai kaip ir planavom, į Lenkiją apsipirkti, o paskui jau su reikalais.
- Nevažiuosim mes su jokiais reikalais, - Akvilė staiga kaire ranka griebė Nilkai už kaklo, o dešine ranka užsimojo kiirviu, - man nereikia visų šitų nesąmonių, aišku? Tu dabar be granatos. Viskas, gal jau baigei savo bezabrazijas?
- Nea, nebaigiau, - Nilka nusijuokė ir staiga praskleidė savo rudeninį paltą. Po juo buvo keli diržai, apkabinėti amunicija – šoviniais, ir visa eilė tokių pačių granatų, kokia Nijolė gąsdino žmones jau ne vienoje parduotuvėje. Akvilė pašiurpo, ir nutarė nelaukti, kol ponička ką nors išsitrauks.

Užsimojusi ji norėjo vožti Nijolei kirviu per galvą, bet ji laiku pasisuko, ir kirvis įsmigo į sėdynės atlošą prie pat Nijolės galvos. Poniutė jau norėjo griebti už Akvilės rankos, vėl užsimojusios kirviu, bet tuo metu gavo smūgį į kaktą... Kiek silpnesnį, bet irgi gerą.

Kirvio ašmenys kukštelėjo į Nilkos galvą su keistu ir nelabai maloniu garsu, kaip į kokią puodynę. Poniutė straiga visa sudrebėjo, ir suglebo be jokių gyvybės ženklų. Kakta buvo prakirsta, iš žaizdos per veidą tekėjo kraujas.

„Siaubas, žmogų užmušiau“, - pagalvojo persigandusi Akvilė. Iš to išgąsčio jai vėl pradėjo sukti vidurius. „Aišku ji irgi mane norėjo užmušti, pagrobė, vežė nežinia kur, bet... Nemalonu. Nemalonu... “.

Panelės viduriai neatlaikė to streso, nors jau atrodė, kad viduriavimas praėjo. Akvilė iššoko iš automobilio, vos spėjo pritūpti, pasikelti sijoną – pasipylė stipri trydos banga, kaip iš laistymo šlangos. Mergina net aptriedė savo tupliukus, todėl atsistojusi ir tai pastebėjusi, turėjo juos apsivalyti žolėmis, žiaukčiodama iš pasibjaurėjimo.

Ką dabar daryti, mergina nežinojo. Ko gero, vienintelė išeitis – sukti atgal į Vilnių, ir pačiai prisiduoti pareigūnams. Kaip bebūtų, ji buvo pagrobta, su visais šitais Nilkos reikalais neturėjo nieko bendro – liudininkai matė, kaip Nijolė išsivedė ją iš parduotuvės prieš jos valią. Gal viskas bus gerai, ir už Nilką jai nieko nebus? Mergina nežinojo. Bet vienintelė išeitis – prisiduoti pačiai.

Bet ar ta banditė tikrai negyva? Akvilė pabandė paklausyti, ar poniutė kvėpuoja, užčiuopti pulsą. Kvėpavimo nesigirdėjo, pulso nesijautė, nors poniutė dar buvo šilta. Bala žino... Gal medikai dar ką nors padarys? Mergina jau norėjo pertempti Nilką (ar jos lavoną) ant kitos sėdynės, bet jos žvilgsnios užkliuvo už poničkos vartytų popierių. Tiksliau, už kelių pirmame lape atspausdintų sakinių ir schemų... „Dafuq? „

Pardavėja nejučiomis pradėjo vartyti lapus ir juos skaityti. Kuo toliau skaitė, tuo labiau kraupo. Širdis daužėsi krūtinėje vis greičiau. „Negali būti! ” – mergina irgi išsižiojo iš nustebimo, tik jos nustebimas buvo ne piktdžiugiškas kaip tos nutukusios poniutės, bet kupinas išgasčio. Panelė net išbalo. “Šūdas, va čia tai šūdas! Rekia ką nors daryti! ”

Ir mergina akimirksniu apsisprendė. Ištempusi Nilkos palaikus į lauką ant žolės, Akvilė nurengė nuo jos paltą, ir labai nustebo po juo pamačiusi dar ir automatą. Nors... Po to, ką perskaitė, argi dar reikia kažkuo stebėtis? Nuėmė nuo Nijolės diržus su granatomis, šovinius, ir apsijuosė pati. Amunicija buvo sunki, merginos figūra net linko nuo visų šitų jai neįprastų daiktų svorio. Ant savęs užsimetė Nilkos paltą, kad nieko nesimatytų, nes pati mergina buvo apsirengusi tik lengvais pusiau vasariškais rūbeliais. Po paltu pasikišo automatą, po to nutempė poniutę iki bagažinės, atidarė ją, ir... Net suklykė iš išgasčio!

... bagažinėje gulėjo lavonas. Kažkoks storas, inteligentiškos išvaizdos akiniuotas ponas su kostiumu ir kaklaraiščiu. Sniego baltumo marškiniai priekyje buvo kruvini, dvi šautinės žaizdos – viena krūtinėje, kita galvoje. Ko gero, kažkas žudė ne afekto būsenoje, jeigu dar paleido kontrolinį šūvį į galvą. Merginai vėl sublogo, susuko vidurius, bet ji nutarė, kad gana jau stebėtis – sužinojo pakankamai. Vos ne vos įvertė Nijolę į bagažinę, į šio inteligentiško pono draugiją, ir uždariusi bagažinės dangtį, atsisėdo už vairo.

Panelė nenorėjo važiuoti atgal link Pilaitės tuo pačiu Sudervės keliu, nes žinojo, kad ten guli du sudaužyti policijos automobiliai, turbūt ten jau atvažiavo dar daugiau pareigūnų, ir ramiai pravažiuoti jai nepavyks. Todėl mergina žvyrkeliu pravažiavo Karveliškių kapines, po to kirto mišką ir išvažiavusi link Neries, pasuko link Lazdynų palei Nerį einančiu neasfaltuotu keliu. Bevažiuodama išsitraukė telefoną ir susirado mamos numerį.

- Alio, Akvile? – atsiliepė sunerimusi mama, - kur tu dingai tiek laiko? Mes su tėvu jau vietos nerandam! Tu gi niekad taip nedingdavai!
- Mam, nepatikėsi! Turiu gerų naujienų! Šiandien parduotuvės valdžia mane apdovanojo už gerus darbo rezultatus, žodžiu, padovanojo mėnesio kelionę po užsienį, įsivaizduoji?
- Tikrai? Oho... Šaunuolė, sveikinu! Tikrai labai džiugu, kad mūsų duklrelė tokia šauni!
- Taip, mama, bet yra toks dalykas – turiu išvykti dabar pat. Aš jau oro uoste!
- Kaip… Dabar? Taigi tu net namie nebuvai! Nesusikrovei daiktų... kaip tu taip išvažiuosi?
- Viskas gerai, nepergyvenk. Aš tau paskui paskambinsiu, arba tėčiui. Paaiškinsiu kas ir kaip. Dabar negaliu kalbėti.
- Na... Labai viskas netikėta... O su kuo tu važiuoji?
- Ne viena, mam, yra daugiau apdovanotų darbuotojų iš visos Lietuvos. Tikrai negaliu dabar kalbėti. Iki, eikit ramiai miegoti. Linkėjimai tėčiui!
- Na… Iki, tik būtinai paskambink, kai galėsi… - mama buvo labai pasimetusi. Dukros balsas jai atrodė kažkoks sunerimęs, apsimestinai džiaugsmingas.
- Būtinai. Iki – Akvilė baigė pokalbį ir padėjo telefoną ant sėdynės.

Apdaužyta mašina be kapoto ir be šoninio stiklo pravažiavusi Trakų Vokę ir artėdama link Trakų, mergina pasuko į šunkelį, vedantį kiek toliau nuo kelio – ji žinojo, kad ten yra dirbtinis tvenkinys. Sustojusi panelė pasiėmė savo rankinuką, įsidėjo į jį tuos svarbius popierius, telefoną, pasikišo po ploščiumi maišelį su pinigais, ir išlipo iš automobilio. Horizonte žibėjo Trakų šviesos. Mergina buvo tvirtai įsitikinusi, kad kito pasirinkimo ji neturi – dabar jai reikia eiti į Trakus, o po to jau kaip pasakys...

Akvilė apsidairė – aplink nieko nėra. Automobilis stovėjo ant status šlaito. Apačioje mėnulio šviesoje žibėjo tvenkinio vanduo. Panelė atlaisvino rankinį stabdį ir įsiręžusi, iš visų jėgų ėmė stumti automobilį. Iš pradžių smulkiai, ne pačiai stipriausiai merginai buvo sunku, bet po to automobilis po truputį ėmė riedėti pats. Vis greičiau, greičiau. Staiga iš bagažinės pasigirdo balsas! Akvilė net atšoko.

- Kas čia darosi, suka blyn? Kur aš? Ko čia taip tamsu?

Tai buvo Nilkos balsas. Akvilė išsigandusi stovėjo ir žiūrėjo į šlaitu žemyn riedantį automobilį.

- Ė, galvą skauda... O ant ko aš čia guliu? Kas čia toks minkštas? Beveik kaip mano Valera... Ė, išleiskit! Ar girdit, alio! Ponas, kas jūs būsit?

Automobilis jau buvo stipriai įsilėkęs, pasišokinėdamas riedėjo per kupstus, Nilkos balso nebuvo girdėti. Staiga tamsoje pasigirdo pūkštelėjimas, tvenkinio vanduo suraibuliavo mėnulio šviesoje, pakilo purslai – automobilis paniro po vandeniu.

Akvilė kiek pastovėjo, žiūrėdama į tvenkinio vandenį. Bangos tvenkinyje nurimo, mašinos nebuvo matyti. Mergina labiau apsisiautė jai gerokai per dideliu paltu, nes buvo šaltoka, ir tamsoje nužingsniavo link Trakų...
2017-04-15 02:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-19 11:42
Mužik Super Star
Nesuklydote nei dėl vieno, nei dėl kito ;) O didelis teksto ilgumas, nemanau kad tai trūkumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-19 10:46
Julija Mėčiuvienė
iš tolo matosi-įdomus čia tekstas,bet iiilgas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą