mes susidėvime

atminties spragose
slapstausi nuo žmogiškumo
kiekvieno asmeninėje tamsoje
yra atspalviai kurie mus išgrynina
visai kaip laiko nebuvimas
mėnesienos nuspalvintais
besisukančiais laiptais
visą savo gyvenimą ropščiuosi
į tikslą kurio nematau
nes akys uždengtos ir atsidengia
butaforiniu žavesiu kai spalvoti
stikliukai versdamiesi sukuria
atsitiktinius praregėjimus miegant
pabudęs galvoju
gal sapnai iš tiesų yra tikrasis gyvenimas
o kai pabundame pradedame sapnuoti
kiekvienas košmaras
tai mano pasamonės palėpė
į kurią visada baugu eiti
bet taip vilioja
kiekvieną kartą užhipnotizuotas stebiu
kai ji nusirengia ir vėliau užsimerkus
tas vaizdas vis kartojasi ir kartojasi
net jei ji čia pat
net jei ji kitame pasaulio gale
atrodo ištiesi ranką ir ji
sunerimusi sustos
it mechanizmas
it koks sukutis nesustodamas
mane įsuka į savo pamąstymus
o kartais visai laiku ir vietoje
išsprūstančią tylą
ji mane mato kiaurai
geismą ir prakaitą
kuris mane išmuša vos ją įsivaizdavus
kiekviename savo praeities etape
kurio nenoriu prisiminti susikuriu
mažytį melą ir daug kartų murmėdamas
paverčiu tai savotiška tiesa
juk kas gali patikrinti?
keista, nes ateities spėjimai
niekada neprilygsta tam
kas dar tik turi nutikti
ji gerdavo piliules kurios panardindavo
į miegą be jokio kuždesio
pabudusi ryte suvokdavo
jog yra nuoga ir skysčiai ant jos pilvo ir gaktos
įrodo jog jam patinka nejudančios
kaip peiliu į artritu užterštus mano kelius
suduodavo supratimas
aš niekada taip nesielgčiau su mergina
kuri išeitų pasivaikščioti naktimis
mano sielos koridoriais
ir dar su didesniu skausmu sugrįžta
suvokimas jog ji dabar su juo ne su manimi
daug metų ją nusivedu paėmęs už rankos
į savo sanguliavimus su kitomis
įsivaizduodamas ją
ir kas dabar nupasakos
kas ištikrųjų buvo ir yra tikra
kūnų trinties mechanika
išvada: mes ištikrųjų susidėvime
ypač kai per daug galvojame