Mandagumas

Galima ilgai artėti
prie palmės pavėsio dykumoje,
kur svajojai
metų metus
kojas ištiesti,
rankas nuleisti –

nebereiks jau
„dirbtinės“ kepurės –
p. a. g. a. l. i. a. u.

Pagaliau
galėsi
iš-kvėpti
visą sukauptą orą –
įtūžio debesėlius,
kad tiek ilgai
eit reikėjo,
net kai skaudėjo,

pagaliau –
galėsi
spragtelti pirštais,
laisvai
nubusti
kitam paveiksle,

pradėti iš naujo
arba tingėti
vangiai
po palme
„Apie nieką“
knygą rašyti
ir gerti
kokteilius
hamake.

Svajodamas
užkeli
kojas ant sofos –
pagaliau –
gali nubusti
kasdienybės
skalbyklėje,
skalaujamas
abejonių
ir neramumų –

dedi ranką
prie kairiojo
savo stebuklingo kūno
krūtinės linkio –

ieškai širdies,
nors
tik eidamas dykumoje,
trūkdamas oro
atradai
(ar prisiminei),
kad ji čia –

per vidurį –
tavo širdis,
kaip gyvenimo centras –

plakanti, net skalaujama
abejonių.

Tuk tuk –
kai noriu,
pakviečiu vidun,
kas verti
ar prisimena
pasibelsti.