Gera siela

Gyvenime jis buvo tarsi mielas mažas kačiukas, kurio akutėm nebuvo galima atsispirti. Vaikiną visi mylėjo už jo gerą širdį ir nuolatinį rūpestį aplinkiniais. Kiekvieną kartą, jis pasidalindavo šiltu kavos puodeliu, su kolege darbe. Kolege, kuri po naktinių šėlionių patogiai įgriuvusi į darbo krėslą, blevyzgodavo apie eilinį slunkių, kuriam atsidavė po pirmos taurės vyno. Jis nešdavo sunkius kaimynės maišus, prikrautus prekybcentryje pirktais mėsgaliais su akcija, patenkinti nusišėrusio vyro skrandį. Jis guosdavo mylimąją, kai jai nepasisekdavo su elementariu universiteto egzaminu, nes ištvirkęs dėstytojas, nesulaukdavo jos po paskaitos. Ir atrodo, kad tarsi išganytojas, tiesdamas ranką kiekvienam, kuriam mažas kluptelėjimas virsdavo baisia nelaime, vaikinas taps laimingiausiu žmogumi negailestingoje žemėje. Tačiau išdalinęs viską ką turi, jis stovėjo visiškai nuogas ir stebėjo laimingus kitų žmonių veidus. Kolegė galiausiai susirado vyrą, kaimynė išsiskyrė ir tapo rimtos kompanijos vadove, o mergina, atrado geresnį ir šaunesnį, kuris nupirkdavo gerus pažymius universitete. Vaikinas stovėjo sutrikęs. Jo sielą pavogė tie, kurie turėjo tapti jo gelbėtojais. Kurie turėjo uždėti apdriskusį švarką, patapšnoti per petį ir palinkėti sėkmės.
Vaikinas atidavė viską, ko niekada nebesusigrąžins atgalios...