Pasroviui

Neiškeliu rankos siekti kažko,
Kas padėtų man priešintis tekančiai srovei.
Nuo pat upės ištakų užversta galva,
Nuleidęs rankas ir į priekį kojomis.

Tekanti vėsi apatija – vanduo.
Nepalaiko vidinio degimo.
Kai tuo tarpu kiti tartum kateris pilnu baku
Tuščio kuro, kuriuo save maitina.

Potyriai, popieriai, portfeliai,
Pinigai ir planai nepamirštami.
Užpildo tą tuštumą laimės narkotikai
Ir, aišku, daiktai, tik jų duokit.

Ir ego, ir lego detalės iliuzijų,
Instinktai, nuotrupos laimės ir liūdesio
Tam, kad liktum ratu tekančioj upėj.
Ne protui tušti malonumai, o kūnui.

Šilta vaikytis juos. Kai judi tai ir šilta,
Na, bent jau taip fizika moko.
Tokiam judesy aš, deja, nesutilpęs
Stebiu betiksles lenktynes iš tolo.

Bet, o, kad taip nors šiame gyvenime neprisiminčiau
Savęs, klausimų ir nei vieno jutimo.
Kad dar sutikčiau medžių šakų į upę nusvirusių
Ir pradėčiau kabntis, kaip kiti kabinasi.