mano mažosios moterys
kiek daug pragyvenot pavasarių
akėčias į dangų atrėmusios
skreitais semdamos lietų
raukšlėse ima kauptis vanduo
ilgainiui suskeldėjus odai
jis susigeria tiesiai į gyvastį
šalavijų upėse akys paskęsta
iš gyvasties į juodžemį
iš juodžemio į vandenis
šuliniuos jūsų žvilgnsniai sustingsta
nemačiau kad pasenot
o jau žole užžėlė jūsų antkapiai
kiek daug pragyvenot pavasarių
mano mažosios moterys
užkalbėjusios senžodžiais lietų