Meistras

Meistras yra mano meilės vardas.
Meistras yra tas, kurio vardo aš nežinau.
Žinau tik, kad jis eina drėgnu skersgatviu,
nuo bromų dar dvelkiant žieminei vėsai.
O aš einu ir mano viduje
liepsnojančiai geltonos gėlės
mano pačios išgelbėtos iš kilpos
pirmos šalnos.
Meistrą aš pažįstu iš žingsnio, iš akių anapus gatvės,
Iš sunkaus smilkinio,
nusverančio žemyn akis, kuriose aš jau visad.
Meistras mane pažįsta iš gėlių,
kurias metu į griovį tą akimirką, kai suprantu –
jam jos tokios negražios,
kad tą akimirką jam jos reiškia mane.

Reiškia patį gražumą. 

Reiškia mano aksomu dengtą ranką jo delne,
ten, anapus gatvės.
Mano aksomu dengtą ranką, kurios šilumoje telpa jis visas,
ir jai išslydus jis sunyksta
į pelenų rusenimą.
Meistrą aš pažįstu iš rankraščio,
sunykusio į žėrinčias dulkes.
Meistras mane pažįsta iš gėlių ant mano palangės,
kurias nešiausi tą vakarą drėgnu skersgatviu,
kur mano aksomu dengta ranka,
nepasiekė jo delno.

Ir smaugia geltonos gėlės vazos gerklę.
Ir dega meistras pilkais pelenais.
Ir skersgatvį supa bromai,
kasdien vis tvakiau.