Man patinka žongliruoti žodžiais
Paprastais, suprantamais visiems
Ir todėl „važnai“ aš neatrodau
Kritikams ir šiaip žmonėms svarbiems
Dievas saugojo mane nuo knygų
Ir į lūpas neįdėjo ypatingų žodžių
Bet raityt gerai išmokė špygą
Ir vartot kiekvieną dieną godžiai
Net įmynusi į žmogų šūdą
Aš beveik visai nesudirgstu
Ne kiekvienas turi savo būdą
Žmogšunių sviete nūnai apstu
Nelaimingų, visa ką aplojančių
Besiskundžiančių mažom algom
Ir piktai ant visko vis mojuojančių
Prašmatniom kvailybių uodegom
Dusuliai pikti nekeičia nieko
Tik apnuodija širdis švarias
Blaškesiu paverčia ramų miegą
Ir apdumblina švarias minčių marias
Vaikų mintys - baltutėlis sniegas
Skaidrios, tarsi oro burbulai
Jų labai saldus ramybės miegas
Ir svajonių margasparniai patalai
Gal galėtų Jie išmokyt tėtę, mamą
To, ką jau visi seniai pamiršę
Pasiskolinkim iš Jų žaislinį kraną
Ir vaikystę išsikelkim į paviršių
Žmonės! Nežudykit džiaugsmo!
Spynomis neberakinkit šypsenų
Iš kalėjimų paleiskit meilės jausmą
Išsiauskit sieloms švelnius vystyklus.