Determinuotas lytiškumas 16

16
BERNIUKAS
…Tą vakarą nuotykiai tik prasidėjo. Norėjau miško takeliais grįžti į miestą, bet nemąstydamas grįžau į buvusias kapines. Žmonių proskynoje nebuvo. Sužeisto rūkaliaus nemačiau, tik sutingusio kraujo dėmė ant sniego. Matėsi vilkimo žymės, ėjau paskui jas. Priėjau vietą, kur duobkasys kasė. Duobė buvo negili. Šakomis ir eglišakiais uždengė paskubomis iškastą kapą. Pro šakas pamačiau purviną paklodę. Nuėmiau šakas. Atidengęs audinį pamačiau nuogą moterį. Pirmą kartą gyvenime matau nuogą kūną. Šokiruotas stovėjau ir spoksojau į kruviną kūną. Norėjau paskambinti milicijai. Perčiupinėjau kišenes. Telefono neradau. Pamečiau miške. Kaip man nesiseka. Nuo pušies nuėmiau moteriškus skarmalus ir pridengiau moterį. Išsigandau. Pasirodė, kad moteris sujudėjo. Gal ji dar gyva. Išvilkau iš duobės. Vėl išsigandau, nes po ja gulėjo miręs rūkalius. Nurengiau vyro striukę ir aprengiau moterį. Net tokioje būsenoje moteris atrodė patraukliai, bet nepadoru matyti kūną, todėl pasistengiau paslėpti nuogumą. Ant vyro kelnių diržo buvo pritvirtintas dėklas su pistoletu. Atsegiau dėklą. Apžiūrėjęs pistoletą įsidėjau į kišenę. Prasidėjo sutemos. Už dviejų kilometrų, šalia jūros, yra kavinė - baras. Nutariau nuvilkti moterį ten ir iškviesti grietąją pagalbą. Per smėlį ir sniegą buvo vilkti nesunku. Dažnai moteris nuslysdavo nuo paklodės. Kol nuvilkau iki jūros labia pavargau. O paklodė suplyšo. Nebežinojau ką daryti. Moteris pradėjo burbuliuoti nesuprantamus skiemenis. Kelis kartus sucypė. Muistėsi. Spardėsi. Vilkau ją apėmęs per pažastis. Netekau jėgų ir ryžto. Palikau gulėti. Kelis metrus nutolau nuo merdinčios ir pravirkau. Sugalvojau nueiti į kavinę – barą ir paprašyti pagalbos.
- Ai – Suinkštė moteris. Palinkau prie jos. Ji atsimerkusi žvalgėsi.
- Nebijok. Padėsiu tau. Netoli yra kavinė… - Pasilenkiau, norėjau ją pakelti. Moteris išsigando, nagais įsikabino į veidą. Vos akies neišlupo.
- Aaiiiiiiiiiiiiii, gelbėkit. Aaaaaaaaaaaaaaaaiiiiiiiiiiiii – Šaukė moteris. Girdėjau jos tolstantį balsą. Su sveika akimi pažiūrėjau kur link ji lekia. Basakoja bėgo link kavinės – baro. Pastatas, iškilęs virš kopų, apšviestas vakaro prieblandoje matėsi iš toli. Nutariau jos nesivyti. Ji išsigelbės pati, nes bėga tinkama linkme. Perlipau per kopą ir įlindau į mišką. Nurimęs kėblinau link miesto. Maniau, kad pagaliau baigėsi dienos išbandymai. Po 20 minučių išgirdau šakų traškėjimą. Kažkas bėgo mišku. Išsigandęs pasileidau ristele. Judėjau negreitai, nes buvau pavargęs ir sužeistas.
- Štai tas suskis. – Sušuko vyriškas balsas. – Laikykite jį.
- Kur jis?
- Ten… bėga. – Atsisukau. Mane vijosi trys vyrai. Prožektoriais apšviesdami kelią. Atsibodo lakstyti. Ko jie nori? Jie pasivijo. Nusukau nuo kelio, norėjau pasislėpti tarp šakų. – Laikykit šiknių.
- Ko lendate? Ko jums reikia. – Išrėkiau klausimą.
- Žiūrėk, koks drąsus. Už tai, kad moterį nuskriaudei, nupjausime tau kiaušinius.
- Nieko aš neskriaudžiau. – Vyrai apsupo iš šonų. Spigino prožekturėliais į veidą. Kišenėje apčiuopiau pistoleto rankeną. Išsitraukiau ir apžiūrėjau ginklą.
- Ėi, jis ginkluotas… – Vyrai atsitraukė kelis žingsnius. Jų prožektorių šviesa pasitarnavo man. Pabandymui iššoviau į orą. Šūvio nebuvo. Apžiūrėjau ginklą. Nuleidau saugiklį, kuris neleido iššauti. Iššoviau antrą kartą į orą. Sprogimas apkurtino ir mus visus išgąsdino.
- Palikite mane ramybėje. – Sušukau ir nėriau į šoną. Traukiausi į miško gilumą. Jie sekė iš paskos 20 m atstumu.
- Skambink milicijai. Pasakyk, kur jis randasi. - Iššoviau trečią kartą į orą. Išsigandau ir pradėjau bėgti. Atrodė, kad jie nebesiveja. Po pusvalandžio pasiekiau geležinkelio bėgius. Artėjau prie miesto. Priėjau miesto parką. Šalia buvo apleistas sovietinis stadionas. Perlipęs per tvorą perėjau aikštę. Už kelių minučių jau ėjau priemesčio gatvėmis. Buvau nusiminęs. Prisiminiau brolio išsakytą mintį:
“Vanduo vs Kraujas. Vienas objektas skirtingu kampu matomas skirtingai. Todėl Egipte, mums vanduo buvo vandeniu, o egiptiečiams, empirinis pažinimas – piešė kraują. Mokėjimas už kančios matytį priežastį ir gėrį, kraują (mirties simbolį) pavertė vandeniu (gyvybės simboliu) ”.
Gal ir mano klaidos ir nelaimė turi gilią prasmę, kurios šią minutę nematau.

FILOSOFĖ
Jei nenori manęs įžeisti, siūlau šiuos komplimentus pasilaikyti sau, nes jau labai arogantiškai skamba. Lietuviškos kriminalinės kronikos mane visad stebindavo, kaip sakant tikrovė pralenkia fikciją. Asmeniškai man tavo istorija daug skandalingiau skamba. Galiu tik vieną pasakyti, kad matau kaip kapitalizmas suėda žmogiškumą, moralė man niekad nebuvo idomi, o tau taip pat to žmogiškumo ir trūksta. Jeigu neklystu, skaitei Dostojevskį ir nieko nepasimokei. Objektyvios moralės nėra!!! Kas tą moralę nustatė? Ar ji ateina is viršaus? Pasiskaityk I. Kantą ir apie jo kategorinį imperatyvą, jis, senas būdamas, sakydavo, kad vis dar yra nekaltas. Tau labai rūpi seksualiniai organai ir jų paskirtis, nes būtent dabar tau išsiskiria didžiausias kiekis hormonų ir vyksta lytinis brendimas. Ar blogai, kai žmones mylisi, iš to gaudami abipusį malonumą (aš nekalbu nei apie zoofiliją, nei pedofiliją, nes tai jau kriminalas)?

BERNIUKAS
Kulniavau kiemais. To vakaro kelionė prailgo. Kada ji baigsis? Bijojau žmonių ir milicijos. Išgirdęs sireną apmirdavau. Keliavau tamsiais kiemais... Įlipau į autobusą.
- Von, - grėsmingai pasakė vairuotojas, - bomžams viešame transporte draudžiama.
- Ką paistai. – Atsakiau susierzinęs.
- Von, laukan.
- Atstok. Štai mano nuolatinis bilietas. Turiu teisę važiuoti autobusu, atstok. – Vairuotojas mane pastūmė. Per jėgą įlipau į autobusą. Priglaudžiau elektroninį bilietą prie skaitytuvo. Ir nuėjau į autobuso gilumą. Atsisėdau. Apžiūrėjau savo rūbus. Kelnės purvinos ir šlapios. Striukė kruvina. Veidas purvinas ir kruvinas. Atsidūręs tokioje situacijoje supratau, kaip visuomenė elgiasi su benamiais.
- Žiūrėk, bomžas. – Už nugaros šnibždėjosi jaunuoliai. – Bjaurybė.
- Išlipkime kartu su juo. Suspardysime. – Jaunuoliai priėjo prie manęs. Apžiūrinėjo mano išvaizdą.
- Tu bomžas. – Kreipėsi į mane. Pakėliau galvą. Trys jaunuoliai apsupo mane. – Tu purvinas.
- Atstokit nuo manęs. – Susierzinęs, piktai atšoviau. Vienas iš jų smogė į žandą.
- Tu bomžas.
- Na ir kas. Dėl to reikia mane mušti?
- Taip tau reikia... – Jie atsitraukė. Tarėsi, kaip mane suspardys. Autbusas sustojo stotelėje, kurioje turėjau išlipti. Ką daryti? Užsidarant durims šokau į išorę. Priešais stotelę buvo kalva, o ant jos psichiatrinė ligoninė. Užbėgau ant kalvos. Perlipau per tvorą. Trys vaikinai pribėgo prie tvoros. Atsibodo bėgioti. Visą dieną nuo ko nors bėgu. Išsitraukiau pistoletą.
- Stokite. Šausiu. – Jie perlipo per tvorą. Tamsoje nesimatė ką laikau rankoje. Iššoviau į orą. Jaunuoliai išsigandę vėl perlipo tvorą į kitą pusę ir pabėgo.
- Kas čia vyksta. Iškviesiu miliciją. – Grąsino moteris iš psichiatrinės ligoninės. – Bepročiai...
Vėl bėgau. Išmečiau striukę. Pistoletą paslėpiau po laiptas, mano namų laiptinėje. Grįžau namo. Tėtis buvo piktas. Bet pamatęs, kaip atrodau, susirūpino.
- Kas atsitiko? – Klausė tėtis.
- Narkomanai užpuolė. Apiplėšė ir sužalojo. – Atsakiau. Daugiau nepasakojau. Iškvietė taksi. Nuvažiavome į ligoninės priėmimą. Chirurgas apžiūrėjo žaizdas. Sutvarstė.
- Kaip Baras buvo sužalotas? – Klausė chirurgas.
- Sakė, kad narkomanai užpuolė. Atėmė striukę. Peiliu sužalojo ranką. – Pasakojo tėtis. – Daugiau nieko nežinau. Sūnus nepasakoja.
- Kaip viskas buvo? Papasakok. – Kreipėsi į mane chirurgas. Aš tylėjau. Užsidariau savyje. Tylėjau kaip žemę pardavęs. Paguldė į ligoninę. Tėtė nupirko maisto produktų, higienos priemonių ir išėjo.
P. S. I. Kantas suformulavo įdomią idėją, kad Kūrėjo egzistavimą protu neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Tuo remiantis, darau išvadą, kad „Kūrėjas sukūrė visatą“, kad šis teiginys teisingas - tikimybė ½. Tikimybė, kad visata atsirado savaime, atsitiktinai 1/1000000000000... Tikimybė, kad mus sukūrė Kūrėjas didesnė. Racionalus protas įpareigoja rinktis didesnę tikimybę.
Tėtis sako, kad jam nereikalinga filosofija tam, kad žinotų apie Kūrėją. Kokio nors dalyko liudininkui, kuris empiriškai ir racionaliai, tiesiogiai pažino objektą, nereikalinga filosofija, tam kad įrodytų, kad objektas egzistuoja. Mūsų tautos sąmonei, prie Sinajaus, Absoliutas davė žinojimą apie Save. Nuo to laiko mes remiames žinojimu, o ne proto svarstymais.