Karibų jūros piratai. IV dlis

Vieną naktį Rika atsibudo stovėdama savo kambario viduryje. Rankoje ji gniaužė piratišką medalioną.
- Kaip, po velnių, aš čia atsidūriau? – paklausė ji pati savęs. – Tikriausiai vaikščiojau per miegus.
Medaliono į stalčių Rika nepadėjo, o užsikabino ant kaklo, ir slėpdama nuo tėvo jį nešiojo.
Nuo tos nakties praėjo lygiai savaitė. Riką iš gilaus miego pažadino baisus triukšmas. Mergina pašoko iš lovos ir pribėgo prie lango. Sant Anė prieplaukoje stovėjo piratų laivas juodomis burėmis ir patrankomis šaudė į miestelį.
- Atplaukė, - sušnabždėjo Rika.
Jai bežiūrint pro langą, vienas patrankos sviedinys paliko skylę, palėpės sienoje, visai netoli Rikos kambario.
- Pagaliau, - mergina klupdama nubėgo į suniokotą palėpė ir iš tolimiausio kampo ištraukė ryšulį.
Sugrįžusi į savo kambarį ryšulį išvyniojo. Jame buvo specialiai kovai pritaikyta juoda suknelė, ilgi juodi batai, Ginklas, du peiliai, du pistoletai ir trys svaidomosios žvaigždutės. Persirengusi ir apsiginklavusi Rika išbėgo į lauką. Ji vos nepasiklydo gimtosiose Sant Anė gatvėse – taip viskas buvo suniokota.
Kovos sukūryje ji norėjo rasti Džeką. Tai buvo pirma jos tikra kova ir mergina norėjo, kad piratas būtų šalia. Džeką ji rado nesunkiai.
- Pagaliau sulaukei? – paklausė piratas parodydamas visus auksinius dantis.
Rika linktelėjo ir paskendo kovoje. Tas jausmas... Tas kovos jausmas buvo kaip narkotikas. Tačiau netrukus viskas aprimo. Rika ėmė ieškoti Džeko.
Rado jį surėmusį špagas su jaunu piratu. Mergina atsistojo taip, kad galėtų matyti ir girdėti viską. Ji dar niekada nematė Džeko tikroje kovoje.
- Ar bent žinau ką kvieti į kovą? – paklausė Džekas jaunojo pirato. – Aš kapitonas Džekas Žvirblis. Buvęs „Šėtono deimanto“ kapitonas. Sako, kad mane net pragaras išspjovęs.
- Vadinasi sutikau savęs vertą priešininką, - nusišypsojo jaunasis piratas. – Aš – Viljamas Bladas. Buvęs kapitono Maitėdos Silverio padejėjas, dabartinis „Prakeiktojo“ kapitonas. Tu net nežinai kas yra pragaras.
- Ko atsibeldėt į Sant Anė? – piktai paklausė Džekas.
- Mažas paukšelis pačiulbėjo, kad čia yra daiktas, kurio jau labai ilgai ieškau.
- Rika, kodėl jį užsidėjai? – paklausė Džekas neatitraukdamas akių nuo įsibrovėlio. – Imk Jį ir bėk!
- Tu čia apie medalioną? – nesuprasdama paklausė Rika. – Aš jį nešioju jau visą savai...
- Bėk iš čia!
Jaunasis piratas pažvelgė į Riką ir pastebėjo ant jos kaklo kabantį medalioną. Paskui pažvelgė merginai į akis. Rika niekada nepamirš to jausmo, kuris ją tada aplankė. Daugybę kartų ji galvojo kas tai buvo. Niekaip negalėjo patikėti, kad tai buvo panika arba baimė. Bet kas, bet tik ne panika ir baimė. Šiuos du jausmus ji jautė daugybę kartų, bet tai nebuvo tas jausmas.
Jaunojo pirato žvilgsnis tiesiog prilipdė merginą prie žemės. Ji nespėjo sureaguoti kai piratas puolė prie jos ir priglaudė špagos ašmenis prie jos kaklo taip, kad Rika negalėjo nė įkvėpti.
- Gal gali kiek atitraukti ašmenis nuo mano kaklo, nes aš negaliu įkvėpti, - tik sujudindama lūpas paprašė mergina pirato.
Piratas merginos prašymą įvykdė. Paskui jis skardžiai sušvilpė kviesdamas savo įgulą ir nusitempė Riką į prieplauką.
- Tik nekrėsk kvailysčių, - paprašė jos Džekas.
- Aš juk visada norėjau nuotykio su piratais, - atsakydama Rika kiek liūdnai nusišypsojo.

Piratas su mergina elgėsi gana šiurkščiai. Nusitempęs prie valties jis atėmė visus Rikos ginklus ir surišo jai rankas už nugaros.
- Tik neišmesk mano ginklų į jūrą? – paprašė ji. – Jau geriau palik ant kranto.
- Paimsiu juos drauge su tavimi į laivą. Tinka?
Rika neatsakė. Kapitono valtis atsispyrė nuo prieplaukos.
Jiems pasiekus laivą, Viljamas Bladas ėmė tempti Riką virvinėmis kopečiomis, persimetęs merginą per petį. Šiai tokia poza visiškai nepatiko.
- Paleisk mane! – suspurdėjo ji. – Paleisk, po velnių!
- Galiu paleisti, - ramiai jai atsakė piratas. – Tu nukrisi į vandenį, kiek pasiniurkdysi, o aš paskui tave ištrauksiu. Abejoju, kad šito norėtum.
Pamatę ant denio Riką, piratai pasitiko ją aistringais šūksniais.
- Kas ją bent pirštu palies – lėks per bortą! – pareiškė Viljamas.
Jis Riką nusitempė į kapitono kajutę. Ir ten perpjovė jos riešus veržusias virves.
- Tave vadina Rika? – paklausė jis.
- Jums tiktai Estera Rikarda Noles! – Rika taip trinktelėjo piratui, kad šiam pasirodė jog angelai danguje pragydo.
- Tai gal galėčiau…
- Nieko jūs negalėtumėt! – antras merginos smūgis nebuvo toks stiprus. – Kokią teisę turėjot mane pagrobti?? Jūs net į tikrą piratą nepanašus! Neturite teisės manęs nė pirštu paliesti!
- Matau, kad šiandien nesate nusiteikusi taikiai kalbėtis, panele Noles, - atsitraukęs per saugų atstumą pasakė Viljamas ir paliko merginą vieną.
Rika atsisėdo ant kajutės viduryje stovėjusios sofos ir keletą minučių bandė nusiraminti. Ji buvo velniškai pikta, ir tokios būsenos galėjo pridaryti daugybę nesąmonių. Nurimusi ji apsidairė. Galimybių pabėgti nebuvo. Kajutėje buvo dvejos durys: vienos vedė į pagrindinį, kitos – į mažąjį denį. Pro didžiasias duris pabėgti nepavyks, nes tame denyje visada pilna piratų. Durys į mažąjį denį buvo kaustytos metalu ir su dviem užraktais. Kajutėje buvo du maži langeliai. Tačiau tokie maži, kad Rika nebūtų pro juos net rankos iškišusi. Viljamas Bladas protingai pasielgė nepalikdamas Rikai žvakės – ji būtų ką nors padegusi. Tačiau dabar merginai teko sedėti tamsoje.
Rika, kiek tai buvo įmanoma tamsoje, ėmė apžiūrinėti kapitono kajutę. Kajutės viduryje stovėjo sofa, o prie jos nedidelis staliukas. Kampe prie sienos stovėjo plati lova. Pagal vieną sieną buvo pastatyta ilga, knygų prikrauta lentyna, o prie jos ir rašomasis stalas. Rika apžiūrėjo knygas lentynose. Ten buvo daugybė senų knygų, kokių nebuvo net Sant Anė gubernatoriaus bibliotekoje. Paskui mergina priėjo prie rašomojo stalo. Giliai širdyje vis dar kirbėjo mintis padaryti kapitonui kokią kiaulystę – pavyzdžiui ką nors suplėšyti. Tačiau priėjus prie stalo ta mintis dingo. Ant rašomojo stalo gulėjo keturi, kapitono Viljamo Blado, braižyti jūrų žemėlapiai. Rika dar niekada nebuvo mačiusi tokių tikslių ir taip kruopščiai nubraižytų žemėlapių. Jai širdis neleido naikinti tokių, galima sakyti, meno kūrinių.
Baigusi apžiūrinėti kajutę Rika prisėdo ant kapitono lovos. Net pati nepajuto kaip užmigo.
Po kiek laiko į kapitono kajutę atėjo ir pats kapitonas. Jis norėjo įvertinti Rikos padarytus nuostolius. Viljamas tikrai nustebo pamatęs, kad Rika nepadarė nieko blogo.
- Ji angelas kai miega, - pasakė jis tyliai pakeldamas žvakę link miegančio Rikos.
Mintyse Viljamas jau vadino ją Viltimi. Savo Viltimi.