Kitokia pasaka

-   Tai tu, bjaurybe, krėtei mano obelį?
-   Aš.
-   Ir ne tik obelį, bet ir kriaušę?
-   Taip.
-   O paskui valgei mano pyragų?
-   Valgiau.
-   Ir galiausiai išmelžei mano karvę?
-   Taip.
-   Tai tada nieko negausi, o tarnausi man! – tužo ragana.
  Kvailutei beliko sutikti. Ji pati negalėjo suprasti, kaip ji galėjo liesti svetimus daiktus, ką jai visiškai buvo uždraudę vyresniosios seserys. Obelis, kriaušė, krosnis su pyragais ir karvė, atrodė, pačios prašėsi pagalbos, tai kvailutė ją ir suteikė. Ir obelį nukratė, ir kriaušę, pyragus ištraukė iš krosnies ir karvę pamelžė, nors visa tai buvo ne jos nuosavybė. Dabar, atėjus pas raganą, ji ne tik neatgavo sesers vaiko, bet ir pati įkliuvo. Ragana dabar buvo budri – vyresnioji kvailutės sesuo jau buvo atėjusi anksčiau ir pasiėmusi vaiką, bet ragana, užmigusi jai beieškant galvą, laiku atsibudo ir pasivijusi vaiką atėmė, o seserį sumušė. Kvailutė girdėjo jos pasakojimą, kuris nuostabiai sutapo su jos skaityta pasaka, kurioje irgi panašiai buvo, bet ten kvailutė, kita, ne ji, atgavo sesers vaiką, o pati ragana, besivydama ją, nusprogo. Ir kvailutė išsiprašė seserų leidžiama vaduoti vaiką.
  Eidama ji padėjo ir obeliai, ir kriaušei, ir krosniai, ir karvei, po to rado raganos trobelę, tačiau įėjus ragana buvo visai kitaip nusiteikusi, nei buvo pasakojama pasakoje. Matyt, ji irgi buvo skaičiusi tą pasaką, nes ji neprašė kvailutės paieškoti jai galvą, o tuoj ją užpuolė bei kietai sučiupusi už rankos ėmė kamantinėti. Kvailutė, aišku, sakė tik teisybę, o tai buvo jai ne į naudą. Vaiko išvadavimas dabar buvo nebeįmanomas.
-   Tu man dabar atkentėsi! – ragana nusitempė ją į kitą trobos kampą, kur stovėjo girnos, ir prirakino ją prie jų.
-   Dabar malsi man ir malsi! – pasakė jai ragana ir parodė į didžiulę puodynę, pilną grūdų. O pati nuėjusi atsigulė ant suolo ir netrukus užknarkė.
  Kvailutė kiek paverkė, bet nusprendusi, kad ašaros nepadės, ėmė galvoti, kaip išsisukti iš bėdos. „Mąstyk, sese, mąstyk! “ – prisiminė ji seserų žodžius, sakomus, kai jai būdavo sunku, ir ėmė atidžiai žvalgytis po trobą. Ir čia jos akys užkliuvo už ant krosnies miegančio didžiulio raino katino.
- Katinėli, kic, kic, kic! – tyliai ėmė šaukti kvailutė. Tas pramerkė vieną akį, bet tuoj pat ir užmerkė. Kvailutė neprarado vilties ir jau garsiau pašaukė katiną:
-   Katinėli, gelbėk mane. Aš tau kai ko duosiu.
  Katinas pramerkė jau abi akis ir vykstelėjo uodega. Raganos knarkimas viršijo bet kokį triukšmą.
-   Mrr, ką tu gali man duoti? – sumurkė katinas ir nusižiovavo.
  Kvailutė iš karto nesumetė, bet greit atsigodė.
-   Aš turiu lašinių! Seserys man įdėjo į kelionę, bet aš jų nesuvalgiau. Atiduosiu tau, jei mane išvaduosi.
-   Sakai, mrr, lašinių, - apsilaižė katinas. – Ar daug? – ir pasikėlė ant priekinių kojų.
-   Visą bryzą! – ir kvailutė parodė lašinius. – Tik gelbėk mane! Atiduosiu ir pienuoto pyrago gabalą! – netikėtai sau pačiai išsitraukusi pyragą su lašiniais pridūrė kvailutė.
-   O ką turiu daryti? – atsistojęs ant visų keturių kojų pasirąžė katinas.
-   Paimk tą raktą, va ten, - kvailutė pirštu parodė į vagį, ant kurio kabojo didelis raktas, kaip tik nuo spynos, kuria ji buvo prirakinta, - ir atnešk man.
  Katinas priėjo prie vagio ir siekė rakto, bet jo neišlaikė letenose ir tas nužvangėjo aslon. Kvailutei iš baimės net plaukai pasišiaušė. O ragana, išgirdusi žvangesį, nustojo knarkusi, sučepsėjo, bet tuoj apsivertė ant kito šono.
-   Tss! – pridėjo pirštą prie lūpų kvailutė, rodydama
katinui, kad tas patylėtų. Netrukus ragana vėl ėmė ritmingai knarkti, ir kvailutė gavo savo raktą. Atsirakinusi nuo grandinės, ji užlipdė moliu raganai akis, atsidėkodama katinui atidavė lašinius ir pyrago kriaukšlį, pasičiupo vaiką ir dūmė, kiek tik kojos neša. O toliau buvo kaip jūs jau žinote: jai padėjo ir karvė, ir krosnis, ir kriaušė bei obelis, o ragana, ją besivydama, nusprogo, ir mergaitė parnešė vaiką seseriai. Ir nuo to laiko jos niekas nebevadino kvailute.