Vienas iš šimto (2 dalis)

Lipdamas į autobusą, Gedas niekaip nepajėgė išmesti iš galvos keistų ir nemalonių vaizdų, regėtų pro laiptinės langą. Jo akyse aštuoniolika šmėklų sumedžiojo dar vieną, kad paslaptingas, į kunigą panašus karininkas kažkokiu nežinomu būdu paverstų šią  savo klusnia marionete.
Bent jau taip viskas atrodė iš šalies. Vaikinas kol kas nepajėgė iki galo aprėpti šio įvykio svarbos, tik juto burnoje besikaupiantį siaubingai nemalonų prieskonį.

Kariuomenės šulai atrado būdą valdyti mirusiuosius... Kam jiems to reikėjo, jis kol kas nenutuokė, tačiau buvo įsitikinęs, jog artimiausiu laiku pats tikrai nenorėtų mirti. Jeigu po mirties jo laukė kažkas panašaus, tuomet reikėjo kažko skubiai griebtis.
Gedas pats nežinojo, ko. Nė vienas pašalinis žmogus negalėjo matyti tokio išniekinimo, tad bet kokie jo perspėjimai būtų sutikti kaip kvaili prasimanymai. Juo patikėtų nebent kiti regintys ir dar tie patys kariuomenės šulai. Jei kas nors ir atsilieptų, tai būtų garantuoti spąstai.
Taigi, jam beliko tyliai griežti dantimis.

Parvilkęs švinines kojas į savo butą, jis viltingai pašaukė Ievą. Tačiau vietoje merginos jį pasitiko kiti. Pirmoji apsireiškė Kristina, šiek tiek nustebinta fakto, jog vaikinas grįžo be savo ištikimosios palydovės.
Kristina buvo antroji iš visų įnamių, kurią jis priglaudė sutikęs. Ji buvo daug vyresnė moteris, anksčiau dirbusi nuosavoje arbatinėje, kol vieną dieną ją pervažiavo ant šaligatvio užšokęs, nuo policijos sprukęs kunigas. Tąsyk žuvo ne ji viena. Kunigas nutrenkė dar mažiausiai pustuzinį pėsčiųjų, kol galop atsitrenkė į apšvietimo stulpą. Pamėgino sprukti pėsčiomis, bet tada jį nutvėrė suvažinėtos mergaitės tėvas. Sulaužė kunigui abi kojas, perlaužė stuburą, desertui sprandą nusuko... Policija mergaitės tėvą suėmė.
Po kelių mėnesių Gediminas aptiko Kristiną šalia įėjimo į arbatinę, apžiūrinėjančią iškabą. Jis nelaukė, kol praeis pro šalį kelis kartus – pakvietė iš karto, suglumintas jos ramios, beveik palaimingos veido išraiškos.
Skirtingai nei Ieva, Kristina surado savyje kur kas daugiau poltergeistiškumo. Ji gebėjo laisvai naudotis kompiuterio klaviatūra, tad dažnokai siųsdavo jam pranešimus savo bei kitų įnamių vardu. Gedas nežinojo, kodėl jos pranešimai nuolat gaudavosi pusiau koduoti. Pati Kristina to nežinojo. Tai buvo viena jos vaiduokliškų keistenybių.

Ir dabar ji pasitiko vaikiną smarkiai susirūpinusi, pastebėjusi šio grimasos perkreiptą veidą.
„Argi Ieva ne su tavimi? “ - parodė ženklais.
- Ji... ji dingo kažkur, - nubraukė prakaituotą kaktą vaikinas. - Spruko vos tik pamatė tai... Velnias, tikiuosi nepasiklydo ir nebuvo pastebėta! Jeigu ir ją sugaus, tuomet...
Jis nenutuokė, kaip turėtų užbaigti tokį grasinimą. Ką jis galėjo padaryti? Norėjosi išklykti prieš visą pasaulį, kad žmonės pradėjo save žudyti netgi po mirties, tačiau kas jį išgirs? Kas jį išgirs iki to laiko, kai jį patį apsups iš visų pusių ir nutvėrę nutildys?

Pasirodė ir dar vienas įnamis, sutrikdytas Gedo isterijos. Eidžio apsireiškimas jį šiek tiek nuramino – paauglys šiaip retokai akyse vaidendavosi, teikdamas pirmenybę visiškam nematomumui – netgi draugų akivaizdoje. Jis buvo trečiasis iš eilės, pasikviestas į šiuos namus.
Eidžis pats kadaise buvo vienas iš reginčiųjų, todėl Gedo rūpesčiai jam buvo puikiai pažįstami. Buvęs hakeris pakliuvo policijon, kai atsitiktinai išsidavė medžiotojui ir nebeturėjo kur dingti. Jis žinojo, kad policija vargu ar padės jam, tačiau tikėjosi šitaip laikinai atsikratyti ant kulnų minančio persekiotojo. Medžiotojas atstojo, tačiau jo negyvasis padėjėjas įkyriai tebesilaikė šalia. Tai buvo itin kraupiai atrodanti, agresyvi šmėkla, kuri išgąsdino ne jį vieną. Nuovadoje dirbo policininkas, kuris irgi regėjo šmėklas. Išvydęs nuo paauglio niekaip neatstojantį kraupų padarą, jis priėjo ir pasiteiravo, kas čia vyksta. Šmėkla neteko kantrybės ir puolė pareigūną, tikriausiai ketindama išgąsdinti šį kokiu nors menku poltergeisto reiškiniu. Persigandęs vyras išsitraukė tarnybinį ginklą ir iššovė. Tik po to suprato turįs reikalų su nematerialiu padaru. Kulka perskrodė šmėklą kiaurai, smigo Eidžiui į galvą ir paklojo jį vietoje. Kiti pareigūnai netrukus nuginklavo savo kolegą - šis net nesipriešino, sukrėstas tokio netikėto rezultato.
Gedas sutiko Eidžį praėjus keliems mėnesiams po šio mirties, pastebėjęs jį šalia vieno autobuso keleivio. Net ir miręs, paauglys stengėsi neatsilikti nuo gyvenimo – skaitė naujienas keleivių telefonuose, vos tik kuris imdavo naršyti.

Eidžis trumpai žvilgtelėjo į Kristiną, tarsi bendrautų su ja mintimis. Gedas dar nė karto neregėjo, kad jo įnamiai būtų pravėrę burnas. Jie kažkaip sugebėdavo susikalbėti ir be to.
„Ar nutiko kažkas, dėl ko tau reikėtų bėgti ir slėptis? “ - paklausė moteris ženklais. Klausimas priklausė Eidžiui – šis visada galvojo į priekį labiau nei visi kiti.
- Nežinau, - papurtė galvą Gedas. - Ne, nemanau. Tai tiesiog... Tiesiog man reikia laiko susigaudyti, gerai? Ar... ar kuris nors iš jūsų galite kaip nors susisiekti su Ieva ir įsitikinti, kad su ja viskas gerai?
Kristina papurtė galvą, tada klausiamai dirstelėjo į Eidžį. Šis nespėjo atsakyti – garsiai suskambo durų skambutis.

Gediminas krūptelėjo – jis nesitikėjo šįvakar jokių svečių. Negana to, vizitas tokiu laiku panašėjo į labai įtartiną sutapimą po visko, kas šiandien nutiko. Pastebėjęs jo neryžtingumą, Eidžis sumirgėjo ir pranyko. Po akimirkos Kristina žengė į Gedo akiratį, atkreipdama dėmesį į save.
„Atidaryk duris. Tai tavo buvusi meilužė, “ - pranešė ji su lengva šypsena veide.
Gedas lengviau atsiduso. Buvusi meilužė atrodė žymiai geresnis variantas nei medžiotojas ar karių būrys.
Dėl viso pikto patikrino viešnią pro durų akutę.
- Migle... - murmtelėjo, pravėręs duris. Įtariai dirstelėjo giliau į laiptinę. Ne, nieko. Tik ji viena.
- Sveikas, Gedai, - ji nervingai suko plaukų sruogą. - Ar... ar mudu galime pasikalbėti?
- Užeik, - skubiai pamojo jai, neketindamas laikyti pravirų durų. - Tu savo liemenėlės sugrįžai?
- Ką? - ji baikščiai apsidairė po buto prietemą. - A... ne, ne visai. Aš tiesiog pagalvojau... Galbūt praeitą kartą tiesiog per stipriai sureagavau, supranti? Aš atsiprašau.
Jis sumirksėjo sutrikęs. Ji TIKRAI sugrįžo pasikalbėti su juo? Ir būtent dabar, kai jo galva užimta kitais dalykais, nė iš tolo nesusijusiais su santykiais ar meile...
- A... ha, - linktelėjo Gedas, nežinodamas, ką turėtų daryti ar sakyti tokiais atvejais. Jis beveik neturėjo patirties su moterimis, kurios vieną dieną išeina su trenksmu, o po dvidešimt keturių valandų sugrįžta lyg niekur nieko. Na bet gyveni ir mokaisi.
Ūmai Miglė apsivijo jį rankomis ir prisiglaudė visu kūnu, nosimi ieškodama švelnesnės vietos dienos senumo barzdoje.
- Tikrai. Atsiprašau, gerai? Tu nepatalpinai į internetą nieko, dėl ko man tektų raudonuoti, todėl aš tikiu tavimi. Tikiu, kad nefilmavai...
Gedas suraukė antakius, stengdamasis suspėti su tokia logika. Jo vyriškoms smegenims tai buvo sudėtingas uždavinys... bent jau kol mėgavosi moteriško kūno šiluma.
- A... aš irgi atsiprašau, - sumurmėjo jis.
- Dėl ko? - krustelėjo Miglė.
- Nežinau. Šiaip, - šyptelėjo.
- Mhm. Matai, jau geriau, - nusišypsojo ji plačiai. - Ir tu tikrai nesi iš tų... kurie gyvena tuose keistuose, ekranuotuose namuose ir... ir garbina plikai skustą dievą?
- Budą? - prisiminė Gedas. Ji linktelėjo. - Ne, aš ne iš tų...
- Ach, puiku! - linksėjo mergina. - Mudu tiesiog nesusikalbėjome tada. Aš... Mes juk galime toliau... tęsti ką pradėjome, tiesa?
- Ką? - jis visai pasimetė Miglės minčių šuoliuose.
- Ką pradėjome praeitą trečiadienį, - ji brūkštelėjo nosimi jo nosį. - Tai ką darėme vakar, kol...
Ji palinko arčiau, sugriebdama lūpomis jo apatinę lūpą. Gedas tik murktelėjo nuo užplūdusio malonumo. Jis vis dar buvo sutrikęs, pasimetęs tarp ankstesnių kraupių reginių, namo niekaip negrįžtančios Ievos ir to, kam buvo nusiteikusi Miglė. Nežinojo, ar pajėgtų dabar pasiduoti kūniškiems geiduliams ir palauk – kodėl jis iš viso sutinka su ja be menkiausio pasipriešinimo, taip lengvai nurašydamas visus, vakar merginos išrėktus įžeidimus?
Kol jis galvojo, Miglė jau buvo nuvairavusi juodu į Gedo miegamąjį ir nepaleisdama vaikino lūpų stengėsi abu nurengti, kas atrodė truputį neįmanoma.
- Mm... padėk man! - galop atsiplėšė, skubiai nusivilkdama marškinėlius. Balta liemenėlė nulėkė į šalį. Dvi krūtys įžūliai sužiuro į Gediminą. - Girdėjau, susitaikymui skirtas seksas visada geriausias!
- Pa... - jis ketino sulaikyti ją, tačiau nekantrus stumtelėjimas patiesė vaikiną ant lovos. Kitą akimirką Miglės pirštai prasegė jo džinsus ir ėmė traukti laimikį lauk.
- Nesijaudink, aš tinkamai viskuo pasirūpinsiu, - sumurkė ji entuziastingai, klaupdamasi šalia lovos. Gedas tik rankas beviltiškai kilstelėjo. Pastebėjo Kristiną šalia durų, kuri stebėjo juodu neslėpdama mąslios šypsenos.
- Mmpah! - Miglė ištraukė vaikino įrankį sau iš burnos. - Nesijaudink, mudu viską sutvarkysime. Pasikviesime egzorcistą iš mano bažnyčios. Jis išvarys visus demonus iš tavo namų, kad ir kiek jų čia beegzistuotų!
Ir vėl palinko, darbuodamasi lūpomis bei liežuviu.
Gedas pajuto, kaip visas susijaudinimas išgaruoja iš jo, užleisdamas vietą arktiniam speigui. Jis dirstelėjo į Kristiną. Moters veide buvo sutingusi nieko gero nežadanti grimasa.
- Migle, tu... tu man sakei, jog nepriklausai jokiai sektai, - jis atsisėdo, atsargiai, bet ryžtingai patraukdamas merginą nuo savęs. Apsidairė po kambarį. Lyg ir viskas buvo gerai – kol kas.
- Ką tu... kodėl... Žinoma, kad nepriklausau! - ji suraukė antakius, niekaip nesuprasdama tokio staigaus atšalimo. - Kas negerai?
- Tu ką tik užsiminei apie „savo bažnyčią“, - priminė jis.
- Taip. Ir? - nesuprato ji. - Gedai, aš ir mano draugai nesame taip žemai puolę, kad priklausytume kažkokiai niekingai sektai! Mes lankome TIKRĄ bažnyčią, kurioje dirba TIKRAS kunigas! Tikriausiai esi ir pats girdėjęs apie „Prisikėlimo Namus“?  Jie labai garsūs. Tai tau ne kokia nors pigi, pinigus plaunanti skylė, kur net atsisėsti vietos nerastum!

Gediminas vos sulaikė beišsprūstančią dejonę.
Žinoma, jog ji lankė TIKRĄ bažnyčią. Jie visi tokias lankė, visas kitas išdidžiai vadindami prasimanytomis. Ir visi iki vieno šventai tikėjo, jog jų pamėgta smegenų bei piniginių plovimo įstaiga NĖRA sekta! Jis net nebūtų gaišęs savo laiko įrodinėdamas priešingai. Žmonės buvo pernelyg išdidūs, kad taip lengvai prisipažintų esą mulkinami. Kaltas buvo tik jis vienas, kad iš pat pradžių neuždavė tikslaus klausimo.
Ir ji norėjo pakviesti egzorcistą į jo namus?
- Tau reikia eiti iš čia, - sumurmėjo Gedas, sagstydamasis kelnes. - Dabar pat!
- Jie tave gali išgirsti, tiesa? - sušnabždėjo Miglė, apsidairydama aplinkui. Kristina jau stovėjo keliais žingsniais arčiau, pati neramiai dairydamasi kažkur į virtuvės pusę. Miglė jos nepastebėjo. - Aš viską suprantu, Gedai! Prisikėlimo Namų egzorcistas tikrai geras, jis ir mano pusseserės namus išvalė nuo tos bjaurasties! Tau nėra ko jaudintis!

O taip, jis turėjo dėl ko jaudintis. Mergina buvo ne tik naivi. Ji buvo dar ir kvaila it rėtis, jei nepažino seno it pasaulis triuko, apie kurį buvo galima pasiskaityti interneto forumuose.
Egzorcistas buvo dar vienas regintysis, savo žinioje greičiausiai turintis keletą vidutinio galingumo dvasių. Į jo bažnyčią užsirašiusi nauja „avelė“ paprastai būdavo netiesiogiai išklausinėjama apie savo finansinę padėtį, šeimos sudėtį, gimines ir panašiai. Jei tarp paminėtų žmonių surasdavo ką nors ypač turtingą, į tokio namus būdavo paleidžiami „pagalbininkai“, kurie keletą savaičių tiesiog siausdavo, keldami įvairius neramumus. Atrodydavo, jog namus apsėdo pikta dvasia. Aukai nieko kito nelikdavo, tik ieškotis pagalbos, kuri atsirasdavo ant slenksčio stebėtinai greitai.
Žinoma, jog egzorcizmo seansai visada pavykdavo tik iš antro karto, specialistui „ypač rizikuojant savo gyvybe“. Dėkinga auka mielai sutikdavo apsilankyti bažnyčioje, juolab kad jai būdavo pažadami ypač pigūs kursai, kaip apsisaugoti nuo panašių reiškinių ateityje. Ten pat auka galėjo nusipirkti ir galingų relikvijų, saugančių ją bei namus nuo piktų dvasių. Biznis sukosi it pašėlęs, policija negalėjo nieko įrodyti, jei neturėjo savo tarpe kito reginčiojo. Jie dažniausiai ir neturėjo – pastaruoju metu šie buvo tapę tikra retenybe.
- Ne, Migle, aš rimtai, - pakartojo jis, stverdamas jos marškinėlius nuo grindų. - Tau reikia nešdintis iš čia kuo greičiau ir daugiau nesirodyti. Atleisk.
Įbrukęs rūbą į jos rankas, Gediminas pagelbėjo jai atsistoti. Kristina nekantriu mostu paragino paskubėti, dar kartą neramiai dirstelėdama į virtuvės pusę.
- Tai dėl to, jog tu lankai konkurentų bažnyčią, tiesa? - neketino judėti iš vietos mergina. - Jie tau tvirtina, jog mes esame netikėliai, o jie vieninteliai teisūs, tiesą sakau?
- Ar mes tikrai privalome apie tai kalbėti? - neketino veltis Gediminas.
- Aš noriu žinoti! - nenusileido ji. - Galbūt mums visai nereikia šitaip daryti, Gedai! Tau tereikia pasikalbėti su mano kunigu! Pats įsitikintum, jog Prisikėlimo Namai nėra kažkokia netikėlių sekta, kaip tau tvirtina!

Virtuvėje tankiai sumirksėjo lempa. Po akimirkos tas pats pasikartojo koridoriuje ir Gedas beregint atkreipė dėmesį.
- Viskas, tau metas! - jis čiupo jos rūbus, nepamiršdamas vakar paliktos liemenėlės.
- Ne! Tau reikia mano pagalbos, Gedai! - pasipriešino ryžtingai nusiteikusi Miglė. - Aš rimtai!
- Ot šūds... - sumurmėjo jis, paleisdamas jos rankas.
Jiems virš galvų tankiai mirktelėjo šviestuvas, įdarytas dvylikos vatų LED lempa. Kristina pavartė akis, papurtė galvą ir išnyko, užleisdama vietą ketvirtam nematomam šių namų gyventojui.

Miglė suklykė visa gerkle, atatupsta šokdama nuo Gedimino. Vos nepraskėlė galvos į spintos kraštą neapsižiūrėjusi. Jai buvo ko žviegti, mat Jurga gerokai skyrėsi nuo likusių trijų įnamių.

Jurga buvo ketvirta ir paskutinė šių namų gyventoja, kurią jis parsivedė prieš pusę metų. Paprastai ji nesirodydavo akyse ir būdavo ramesnė už akvariume tūnantį vėžlį – tol, kol netoliese pasirodydavo religiniai fanatikai.
Ne, ne tie, bažnyčią lankantys dėl mados. Tikri fanatikai, kurie jausdavo nenumaldomą norą atvesti kitus į doros kelią, išganyti jų sielas ir panašiai. Jurga nekentė tokių žmonių ypač stipriai. Jos neapykanta galėjo išaugti tiek, kad netgi gyvieji imdavo regėti jos pavidalą. Deja, skirtingai nei Gedas, kiti dažniausiai nematydavo dailios juodaplaukės pykčio perkreiptu veidu. Tai, ką jie pamatydavo, paprastai primindavo išplaukusį fotografijos negatyvą, kurį laki vaizduotė dažniausiai paversdavo daug kraupesniu, nei tas atrodydavo iš tiesų.
Ir tai buvo tik pradžia. Rimtai įsiutinta, Jurga iš ypač ramios virsdavo tikru poltergeisto tornadu, kuris vos per kelias sekundes galėjo nusiaubti bet kurį kambarį. Belikdavo melstis už tą, kuris atsidurdavo jos įniršio centre.

Būdama gyva, ji dirbo universitete matematikos dėstytoja. Net nesvajojo apie kokią nors sektą ar religiją, laikydama tai visišku prasimanymu. Tačiau Jurgos motina buvo priešingos nuomonės. Senyva moteris susižavėjo viena iš religinių organizacijų ir buvo beregint jos narių įkalbėta lankytis bendruose susiėjimuose kelis kartus per savaitę. Jos piniginė taip pat ėmė plonėti neįtikėtinais tempais. Kai Jurga tai pastebėjo, moteris buvo visa galva pasinėrusi į sektos veiklą ir nebesileido įtikinama kitaip.
Tada Jurga nusprendė griebti problemą iš kitos pusės. Pati nuėjo kartu su motina į kelis susirinkimus, susipažino su sektos lyderiu ir ėmė rinkti įrodymus apie visą ten vykdomą nešvarią veiklą. Surado tokios su kaupu, nes pati grupė menkai tesiskyrė nuo kitų, įkurtų panašiais principais. Buvo kažkokia „ypač svarbi“ tiesa, kurią jie perteikdavo savo tikintiesiems. Buvo mokoma nepasitikėti kitais, gerbti tik savo sektos narius ir ieškoti kelio į širdis žmonių, kurie dar neišpažino jokio tikėjimo. Tipiškas rinkinys, kurį lydėjo įvairūs metodai pinigams išmelžti. Pats lyderis nesilaikė savo paties įsakų, leisdamas naktis kazino ir striptizo baruose, kur Jurga jį nufotografavo kelis kartus. Deja, mergina buvo pastebėta vyro parankinių, kurie su ja nesismulkino. Fotoaparatas buvo sulaužytas, mergina kraupiai sumušta ir palikta be sąmonės tamsiame skersgatvyje, kur ir numirė, nesulaukusi jokios pagalbos.
Ji turėjo absoliučią priežastį nekęsti visų, kurie buvo aktyviai susiję su religija.
Ir Miglė pati to nenujausdama išprovokavo itin stiprią reakciją.

- Ne, Jurga, palauk!.. - sumosavo rankomis Gedas, grįžtelėdamas į jam už nugaros apsireiškusią dvasią. - Ji pati nežino, ką kalba, tiesiog... tiesiog praleisk tai pro ausis, gerai?
- De... de... de... demonas! - klykė Miglė, apgraibomis ieškodama kelio iš kambario. - Aukščiausioji trejybe, apsaugok mane ir mano sielą...
- Gal tu galėtum tiesiog UŽSIČIAUPT?! - neišlaikė jis, tebesidairydamas tarp gyvos ir mirusios merginų. - Tiesiog nešdinkis iš čia!
- Turiu apie tai pranešti šventajam Zigmui! - išgirdo iš tarpdurio. - Jo seansai visada padeda! Išvalytų šiuos namus Trejybės vardan...
Vienas iš maišelių su gilėmis praplyšo. Užuot pabirusios ant grindų, šios visu greičiu švystelėjo pro duris, Miglei į užpakalį. Mergina suklykė nesavu balsu, iškart greitakalbe pažerdama kitą poterių porciją.
Gedui beliko susiimti už galvos ir tyliai sudejuoti. Jis neketino daugiau kištis tarp nepagydomo kvailumo ir išprovokuoto įniršio. Jam tik buvo gaila ilgai rinktų bei džiovintų gilių. Galų gale, šimtas gramų gilių kavos kainavo žvėriškus pinigus. Bendradarbiai retsykiais nusipirkdavo iš jo, taip papildydami kuklų namų biudžetą.

- Ge... gedai! - atsklido prislopinta aimana.
- A... taip? - atsitokėjo jis.
- Man... truputį įstrigo.
- Ką? - jis išlindo į prieškambarį. Aprimusi Jurga markstėsi tarpduryje į virtuvę, nebeketindama daugiau gąsdinti šios apgailėtinos būtybės.
- Gilė... įstrigo toje vietoje.
Miglė šluostėsi ašaras, baikščiai dairydamasi kraupiosios namų gyventojos, kuri jau buvo pranykusi iš jos akių. Klūpėdama ant kilimo, ji viena ranka rausėsi savo kelnaitėse, pasidėjusi marškinėlius šalia.
- Tu rimtai? - nepatikėjo jis.
- Taip... Skauda, velniai griebtų! Padėk man!
- Neįtikėtina... - sumurmėjo Gedas. Atsiklaupė šalia jos. - Tik... tik nesakyk daugiau nė žodžio, sutarėm? Ji negali pakęsti kalbų apie kažkokią ten trejybę.
- Tau tikrai reikia pagalbos! - sušnabždėjo ji, šniurkštelėdama nosimi.
- Taip, taip... Į užpakalį, ar į makštį?
- Uh... į užpakalį.
Ji palinko į priekį, iškeldama savo gilėmis subadytą užpakalį aukščiau.

Taip Ieva juodu ir aptiko, įsiveržusi kiaurai lauko duris.



* * *



Bzzzt.
„Aš suPr4ntu, j09 tai Lab4i s√aRbUs a7rad1ma5, t4čiau tu ŊΣgali lYg nieKur ŊiEko skΣlbti apie 7ai int3rne7e. Su5eKs berΣg1nt. “ - atėjo pranešimas.

- Žinau, - atsiduso Gedas, žiūrėdamas į lubas. Jis gulėjo savo lovoje su visais rūbais, nervingai supdamas pirštuose dvi moteriškas liemenėles. - Bet KAŽKAIP reikia apie tai pranešti. Jie turėjo... kiek laiko visam tam sukurti? Septyniolika metų? Mažiau gal, bet vis tiek. Jei panašūs dalykai vyksta ir kitose šalyse, daugybė žmonių tikriausiai įkliuvo ir yra naudojami it marionetės. Ir niekas to nemato, niekas negali jiems pagelbėti!

Bzzzt.
„PaL4uk trUPutį. “

Jis dirstelėjo į kampe stovintį kompiuterį, kur vos mirgėjo Kristinos siluetas. Klaviatūros klavišai atgijo ir monitoriuje žybtelėjo besikraunantys interneto puslapiai. Eidžis tikriausiai nurodinėjo Kristinai, ką ši turėtų daryti. Kaip visada, paauglio niekur nesimatė.
- Arba mes galėtume atspausdinti skrajutes ir išbarstyti jas gatvėje, - sugalvojo Gedas, prisiminęs istorijos pamokas. Seniau taip platindavo propagandą, kai internetas dar neegzistavo.

Bzzzt.
„T4vΣ pal4Ikys dAr √iEnu išpr°7ėjUsiu sΣkŧantu. SkrAjučių √is tiΣk Ŋiekas nΣskait°. “

- Teisybė, - sutiko jis, atsidusdamas. Jis pats neskaitė skrajučių, tad kodėl turėtų tikėtis to iš kitų? Įdėmiausiai buvo perskaitomi lipdukai, kuriuos automobilių savininkai ilgai gramdydavo nuo stiklo.
- Kas tada belieka? Žurnalistai?

Bzzzt.
„T4√0 idëją iš5PAu5diŊs nebEnŧ 9ΣltoՈuo5iuosΣ pUsl4piuo5Σ“

- Tai pasiūlyk man bent vieną savo idėją! - suirzo jis. - Jokios naudos, jei tu visas maniškes va šitaip sušaudai!

Bzzzt.
„5akiAu, Pal4uk. Σidži5 k4žKą mą5t0. “

- Gerai, supratau, - vėl atsiduso Gedas. - Atsiprašau. Aš tiesiog...
Po to, kai ištraukė gilę Miglei iš ypatingos vietos, jis nebesijautė toks nervingas, tačiau taip pat nesijautė ir ramus. Ir mergina paliko antrą liemenėlę jo namuose... Argi trofėjais iki šiol nebuvo laikomos kelnaitės?
Jis nebuvo toks tikras, jog norėtų daugiau panašių trofėjų iš religinių fanatikų. Blogai buvo vien tai, jog Miglė žinojo, kur jis gyvena. Dar rimtai pasikvies tą egzorcistą, Šventąjį Zigmą, ar kaip jį ten...

Bzzzt.
„G4li par4šyŧi §aVo PraՈešiMą šIaMe f0rUmΣ. “

Gedas suraukė antakius. Po akimirkos išsirito iš lovos ir patraukė prie kompiuterio, ketindamas pažiūrėti iš arčiau. Iki šiol jiedu su Eidžiu buvo vienbalsiai nutarę nenaudoti jokių forumų – tie buvo siaubingai nepatikimi. Tad kuo buvo geresnis šis, į kurį jis dabar žiūrėjo?
- Rimtai? - nepatikėjo jis.
Tai buvo vienas žinomiausių ir labiausiai lankomų forumų. Kaip tik toks, kuriame tūnotų keli užsislėpę medžiotojai.
Spragtelėjo klavišai, monitoriuje iššoko teksto redaktorius:

„V15išќaI. P4leidaU pu5lapį pΣr aŊ0niM1nį √Ir7u4lų 7iՈklą. N4ud°kis. “

Hm... Jeigu pats Eidžis nematė tame nieko blogo, Gedas neketino ginčytis. Hakeris net ir po mirties išliks hakeriu.

Kristinai pasitraukus, jis įsitaisė kėdėje ir palietė klaviatūrą, kol kas pats gerai nežinodamas, kokį pranešimą norėtų perduoti forumo lankytojams. Jį bet kuriuo atveju palaikys apsifantazavusiu, dėmesio trokštančiu nevykėliu. Antra vertus, koks skirtumas? Jeigu pasaulis dardėjo velniop, tegu apie jį galvoja ką nori. Jis savo pasakys. Pradedant viskuo, kas įvyko prieš septyniolika metų ir ką žmonės baigė taip sėkmingai pamiršti.

Jis tai ir padarė.
Sugaišo bene valandą, kol sukurpė daugmaž įtikinamai skambančią trumpą apžvalgą visko, ką ketino išsakyti. Ir tai buvo pirmas kartas, kai Gedas pasigailėjo įdėmiai nesiklausęs mokytojos lietuvių kalbos pamokose, nes rimtai – kaip naudoti tuos sumautus kablelius ir kur sudėlioti visas tas nosines? Jis negalėjo prašyti Kristinos pagalbos, kad ši dar labiau visko neužkoduotų.
Galų gale jo pranešimas pasauliui buvo baigtas ir Kristina jį trumpam pertraukė, paragindama nukopijuoti bei išsaugoti tekstą. Eidžis paskleis jį po visus forumus, kuriuos sugebės pasiekti iš anoniminio tinklo. Ir žodis „įtarimas“ buvo rašomas su į nosine, o ne Y...


* * *


Atsakymai pasipylė netrukus ir jie buvo tokie, kokių Gedas labiausiai bijojo. Jo istoriją daugelis palaikė visai vykusia kraupia pasakaite prieš miegą. Dalis atsiliepusių netgi prisiminė tuos senus, su 5G ryšiu susijusius įvykius, tačiau netgi jie nematė reikalo nerimauti - vaiduokliai nebuvo jų kasdienio gyvenimo dalis. Kažkas medžioja šmėklas ir verčia jas klusniomis marionetėmis? Na tai valio – geriau jau tegu lieka sugautos, nei trainiojasi kur nors šalia!
Gedui norėjosi daužyti galvą į stalą. Žmonės buvo pripratę prie kasdien skaitomų „ypač kraupių ir neįtikėtinų“ reportažų. Jie neketino rimtai žvelgti į dar vieną, parašytą su klaidomis ir balansuojantį tarp geltonųjų puslapių ir trumpų, fantastinių istorijų skyriaus.
Supratęs, kad rimtos reakcijos iš jų nesulauks, vaikinas pasitraukė nuo kompiuterio ir ėmė tvarkyti kambarį. Reikėjo surinkti išbarstytas giles ir sugalvoti kokį nors kitą planą.
Dabar jam labiausiai norėjosi įgyvendinti seną, kvailą idėją – užsilipti ant daugiaaukščio stogo ir sugadinti visą interneto ryšio įrangą, kiek ten be atras. Tada pakartotų tą patį gretimuose daugiaaukščiuose... jei tik išėjimai ant stogų nebus užrakinti.
Bent jo įnamiai laikinai pasijustų geriau, kol ryšio kompanijos pakeistų antenas. Jis žinojo, kad tai viso labo kova su vėjo malūnais. Mieste antenų buvo devynios galybės.

Bzzzt.
Jis dirstelėjo į laikrodį suraukęs antakius.
„Λ7e1k, pΛž√elk į šį Pr4Ŋeš1Mą. “

Gedas sugrįžo prie kompiuterio. Jis ką tik buvo gavęs privačią žinutę nuo vieno forumo lankytojo.


„Sveikas,
įdomi tavo teorija. Spėju, esi vienas iš tų, kurie mato mirusius, tiesa? Gal norėtum susitikti ir pasikalbėti apie tai smulkiau? Jei teisingai nurodei savo info, abu turėtume būti iš to paties miesto.
Nero14“

- Kam tu man tai rodai? - nesuprato Gediminas, metęs trumpą žvilgsnį į Kristiną. - Tai juk akivaizdi medžioklė. Jis tikriausiai negali atsekti IP adreso, todėl kviečia susitikti tiesiogiai...
Moteris palinko prie klaviatūros ir ėmė spausdinti teksto redaktoriaus lange:

„Σidžis jį pAtikr1n0. NEro yR4 žUrn4li5tas 1r d4žnAi laNkosi forUmu0sΣ, 1eškodAma5 į√aIrių 9aŊdų. 7Au vΣrtėtų pAmëg1nti 5U ju0 P4s1kalbĖti. “

- Bet... susitikti tiesiogiai? - pasitrynė smilkinį Gediminas. - Na gerai, tarkime. Man tikriausiai reikės nurodyti savo susitikimo vietą ir laiką, kad jis nespėtų suorganizuoti pasalos, ar kažko panašaus...
Kristina plačiai nusišypsojo, purtydama galvą.

„Pasiimk Ievą ir Jurgą su savimi, “ - parodė ji ženklais. - „Jei kils bent menkiausias įtarimas, jos perspės. Eidžis tvirtina, jog šis žmogus patikimas. “

Na, jeigu jau pats Eidžis pasitikėjo žurnalistu iš forumo... Gedas vis dar nebuvo užtikrintas, tačiau jis neketino praleisti šanso. Kaip bežiūrėk, pokalbis su žurnalistu atrodė nepalyginamai geresnė idėja nei fantastiškai skambantis pranešimas forume. Jis linktelėjo Kristinai, nematomam Eidžiui ir palinko prie klaviatūros, ketindamas atsakyti paslaptingajam „Nero14“, kad ir kas šis bebūtų.



* * *



Žurnalistai išties buvo keista, laiko negaištanti veislė, mąstė Gedas, žengdamas nešluotu parko taku. Nero14 sutiko susitikti su juo dar tą patį vakarą, miesto centre esančiame mažyčiame parke.
Parkas išties buvo miniatiūrinis. Čia augo vos trys stambūs medžiai ir keli niekingi krūmai, beveik pametę visus savo lapus. Stovėjo vienas suklypęs suolas – tikriausiai tiems, kurie įsivaizdavo šią vietą kaip ypač romantišką. Suolas buvo užimtas – pasiklojęs sumaigytą kartoninę dėžę vietoje pagalvės, ten saldžiai knarkė benamis ir Gedas neketino jam trukdyti.
Iš trijų pusių parką supo siauros gatvelės, ryškiai nušviestos parduotuvių vitrinų. Ketvirtojoje pusėje stūksojo mūrinė seno namo siena. Tie keli medžiai nė kiek neslopino dirbtinio apšvietimo, tad netgi dešimtą vakaro viskas matėsi kuo aiškiausiai. Beveik nebuvo šešėlių, kuriuose galėtum pasislėpti nuo smalsių akių, tad ir pats Nero matėsi it ant delno, stoviniuojantis prie vieno iš medžių. Vyras atrodė gerokai vyresnis už Gedą ir jis knaisiojosi savo telefono ekrane, tikriausiai atsivertęs interneto puslapį. Kaip jiedu buvo sutarę, žurnalistas ryšėjo languotą, įtarimo nekeliantį šaliką. Buvo ruduo ir vakaras atrodė pakankamai vėsus. Jis taip pat nešiojo juodą, senamadišką skrybėlę, kurios metamas šešėlis slėpė dalį vyro veido. Gedui atrodė, jog jis regi seniai beprižiūrėtą barzdą ir ūsus tame veide.

Jurga sumirgėjo parko gale, kitapus vyro. Ji nerodė vaikinui jokių ženklų, tik savo ramia povyza išdavė, jog šioje vietoje kol kas viskas ramu. Ieva tuo tarpu patruliavo kažkur užnugaryje... Gedas nebuvo visiškai tuo tikras. Mergina taip pat galėjo lindėti jo rūbuose ir tiesiog neišsiduoti.
- Sveiki, - pasisveikino jis, prisiartinęs prie vyro.
Šis kilstelėjo žvilgsnį nuo telefono ekrano, įgudusiu judesiu užtemdė prietaisą ir paslėpė jį kišenėje. Gediminas lengviau atsiduso. Jis nekentė, kai pašnekovas laikydavo į jį atsuktą kameros linzę. Ir išties – vyro veidas buvo seniai regėjęs skutimosi peiliuką. Jam betrūko smarkiai nutrintos pypkės, kad visiškai iškristų iš šio laikmečio.
- Raimondas, tiesa? - linktelėjo į pasisveikinimą vyras. Gedas trumpai uždelsė, tada linktelėjo pats, prisiminęs savo slapyvardį.
- Man neįdomu, koks tavo tikras vardas, - nusišypsojo žurnalistas. - Vadink mane Nero, jei tau taip geriau. Aš pats turiu keletą draugų, kurie regi vaiduoklius. Labai įdomūs žmonės. Ir labai geras paskalų puslapių šaltinis, kai skubiai prisireikia kokios nors istorijos.
- Paskalų?! - kostelėjo Gedas, šiek tiek sutrikdytas tokio atvirumo.
- Gerai, sutarkime šitaip, - tebesišypsojo Nero. - Aš nepažadėsiu tau, jog atkartosiu tavo pasakojimą žodis žodin. Tavo įkeltas pasakojimas forume buvo labai mėgėjiškas.  Su tokiu duonos neuždirbčiau, kad ir kaip stengčiausi. Tad padarykime paprastai – tu man papasakosi tai, ką ketini papasakoti, o aš visą tavo pasiūlytą informaciją perleisiu per savo, profesionalo prizmę. Tu juk nori, kad žmonės tave išgirstų, tiesa?
- Bet... niekas juk rimtai netiki tuo, kas rašoma paskalose! - neketino susitaikyti vaikinas. - Kuriam portalui jūs iš viso atstovaujate?
- Keliems, - trūktelėjo pečiais vyras. - Pažadu, jog tavo istorija pasirodys mažiausiai trijuose – jei tik pajėgsi mane rimtai sudominti. Ir nemėgink man kišti religinių pamokslų. Nekenčiu, kai pamokslauja.
- Jokių problemų, - burbtelėjo Gedas. Jis ir pats negalėjo pakęsti pamokslų.
Taigi, jis turėjo problemą. Žurnalistas pats prisipažino platinantis paskalas. Kodėl tada Eidžis juo taip pasitikėjo?
- Ar paskalomis šiais laikais kas nors iš viso tiki? - paklausė jis.
- Nustebtum, - kostelėjo trumpu juoku Nero, pasitaisydamas skrybėlę. - Mes gal ir gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, tačiau jei išvestume visų žmonių išsilavinimo vidurkį, tebesigautų koks dešimtmetis po tamsiųjų viduramžių. Apranga kita, žaislai kiti, informacijos prieinamumas neįtikėtinas – o žmonių kvailumas tas pats. Tai... negaiškime laiko, man dar viską parašyti reiks. Pasakok, ką tu ten matei ar girdėjai. Gal nori prisėsti?

Gediminas papurtė galvą, prisiminęs miegantį benamį. Tada nusprendė nemėginti nieko pagražinti ir pradėjo pasakoti viską nuo to momento, kai išėjo iš darbo. Sausais faktais, kuriems nereikėjo daug pastangų. Jis kuo smulkiau apibūdino keistąjį, kunigą primenantį karininką. Nupasakojo, kaip atrodė jo surinkta vaiduoklių komanda ir kaip tie nutvėrė dar vieną šmėklą – kad paverstų ją viena iš savo tarpo. Nuslėpė tik Ievos reakciją – neketino merginos išduoti žurnalistui. Kai įsijautė į savo mintis ir emocijas, Nero jį grubiai pertraukė:
- Gerai, tavo asmeninė nuomonė man nėra svarbi. Apsiribokime faktais, - papurtė galvą. Tada sumurmėjo, lyg kalbėdamas labiau sau. - Pagrindinė mintis... Nematoma armija? Visiška kontrolė po mirties... Hm... Reiks dar pagalvoti. Ryšys su dingstančiais reginčiaisiais... ne, netinka.
- Jūs žinote apie reginčiųjų grobimus? - skubiai paklausė Gedas.
- Taigi sakiau. Turiu pažįstamų jų tarpe, - nekantriai burbtelėjo Nero. - Sena tema. Buvau parašęs straipsnių ciklą prieš dvejus metus. Išspausdino sąmokslo teorijų skiltyje.
Jis stukseno pirštu smakrą, tebegalvodamas Gedo pasiūlytos istorijos „vinį“.
- Sąmokslo teorijų?.. - pakartojo vaikinas, atsidusdamas. - Mus dabar taip vadina?
- Jei rimtai, apie jus visi seniai pamiršo, - trūktelėjo pečiais žurnalistas. - Jūs juk vengiate atviro interneto, tiesa? Vengiate atviros spaudos, jei tik įmanoma. Vengiate netgi policijos, jei bėda ištinka. Kaip, tavo manymu, informacija apie jus iš viso turėtų sklisti, jei ir šio straipsnio informatorius pasirašys kaip anonimas ir nei detektyvai, nei rimtesnė žiniasklaida neturės KO patikrinti?
Sutikęs klausiamą vaikino žvilgsnį, Nero papūtė sau per ūsus:
- Taip, aš apie tave kalbu. Juk neketini atskleisti savo tikro vardo, tiesa?
- Ar kuo nors padėtų?
- Nemanau, - papurtė galvą vyras. - Jei tas kariuomenės padalinys išties egzistuoja, jų reakcija bet kuriuo atveju bus mirtina tyla. Niekas iš vyriausybės nesiims to komentuoti, nes - būkime patys sau teisingi – ši istorija išties skamba it fantazijų krūva. Neįsižeisk.
- Na, aš savo akimis mačiau, kaip žmonės forume reagavo... - atsiduso Gedas.
- Būtent, - linktelėjo Nero. - Mano darbas yra padaryti taip, kad žmonės apie tai imtų kalbėti dar daugiau. Net jeigu jie tik juoksis, tai vis tiek bus pasiekimas. Žinai, blogos žinių sklaidos nebūna. Jei iš tavo istorijos ima juoktis ir perpasakoti ją kitiems, tai jau pažanga, tiesa?

Gedui atrodė, jog vyras stengiasi jį paguosti. Prieš tai, kai perrašys jo istoriją taip, kad net pats savo idėjos neatpažins. Jis nusprendė užbaigti šį susitikimą ir traukti namo, kad galėtų apie viską pamiršti.
- Tai būtų viskas?
- Hmm... Jei nesunku, papasakok dar apie tuos juodus mikroautobusus, - pasiūlė Nero. - Ir kuo smulkiau apie tai, kaip jie kelią užblokavo. Kokias priemones naudojo ir panašiai.
- O apie pačius vaiduoklius... nieko? - nustebo jis.
- Žinau apie juos pakankamai, - šyptelėjo vyras. - Dabar man reikia pašalinių smulkmenų. Na žinai – kad teksto daugiau būtų.


* * *


Gedas jautėsi iššvaistęs pustrečios savo gyvenimo valandos visiškai veltui. Nero buvo stulbinamai ištikimas savo paskalų verslui ir žiūrėjo į tai labai rimtai. Net nebuvo aišku, ar jis pats tikėjo bent vienu žodžiu. Atrodė taip, lyg vyras nagrinėtų pasiūlytos idėjos originalumą ir tiesiog linksmintųsi leisdamas laiką su dar vienu pamišėliu, kurių šiame pasaulyje turėjo netrūkti. Gedui beliko įsivaizduoti, kokių dar keistų žmonių vyras buvo sutikęs per savo gyvenimą. Ar jis pats jo akyse bent pataikytų į visiškai nupušusių TOP 10?..

Grįžęs namo, vaikinas iš karto griuvo į lovą. Dieną patirta įtampa bei jaudulys pagaliau pasivijo ir priminė apie save nuolat limpančiomis akimis. Net nepatikrino, ar Nero jau patalpino jo istoriją. Buvo tikras, jog Eidžis perspės apie tai.
Eidžis visada perspėdavo, kas ir kur. Galų gale, jeigu viskas klostysis taip, kaip jis tikėjosi, šios dienos įvykiai labai greitai pavirs dar viena visų užmiršta istorija.


* * *



Pranešimas jį pasiekė pakeliui į darbą, kuomet Gedas stengėsi išgyventi suspaustas tarp susigrūdusių keleivių. Žmonės aplink jį smagiai klegėjo, net ir negalėdami padoriai apsisukti. Eilinis rytas su eilinėmis naujienomis.
Bzzzt.
Jis šiaip ne taip ištraukė prispaustą ranką ir dirstelėjo į blausų laikrodžio ekraną.

„NΣro14 jAu pat4lPin0 sTr4ipsNį. T4u vΣrtėtų paM4tyt1 skaiTyt0jų reAkc1ją. “

Gedui beliko atsidusti – jo telefonas turėjo vos vieną funkciją, kurią jo kūrėjai išpildė be priekaištų. Tais laikais jie dar neplanavo, kad telefonų vartotojai įsigeis visapusės medijos didžiausiu įmanomu greičiu.
Įsiklausęs į arčiausiai prispaustų pakeleivių šnabždesius, jis ūmai atpažino aptarinėjamą temą.
- Atsiprašau, - kreipėsi jis į vaikiną garbanotais plaukais, kuris kaip tik rodė telefoną savo draugei. - Ar jūs žiūrite šio ryto straipsnį, kur kalbama apie vaiduoklius ir kariuomenę?
- Ką?.. Kariuomenę? - išplėtė akis vaikis. - Ne, čia tik apie vaiduoklių medžiotojus ir naują energijos šaltinį rašo. Bet gerai rašo, eina sau! Tipo visi mes po mirties būsime paversti į labai galingas baterijas... kažką panašaus. Va, pažiūrėk!
Jis atsuko telefono ekraną. Gediminas tik burną pražiojo. Taip, tai buvo Nero straipsnis. Žurnalistas netgi tebesivadino tuo pačiu slapyvardžiu. Tačiau pati istorija nė kiek nepriminė to, ką jis jam papasakojo.

Nero rašė apie mokslininkus ir 17 metų senumo įvykius, kai viskas dar tik prasidėjo. Anot žurnalisto, visą šį laiką mokslininkai bendradarbiavo su reginčiaisiais, aktyviai vykdė pomirtinio pasaulio tyrimus ir atrado būdą, kaip mirusio žmogaus vėlę paversti ypač galingu elektros energijos šaltiniu.  Tereikėjo palaukti, kol eilinis planetos gyventojas numirs ir izoliuoti jo sielą specialioje kameroje, kur ji palaipsniui būtų išskaidoma į žemesnės energijos formas – tokias kaip elektra. Vieno tokio vaiduoklio užtektų visoms JAV valstijoms apšviesti visą savaitę. Anot Nero, jis jau buvo sutikęs liudininką, kuris regėjo, kaip specialiai paruošta medžiotojų komanda sėkmingai sumedžiojo vieną vėlę. Taip, mokslininkai jau atrado efektyvų būdą sugauti jus, mieli skaitytojai. Po to, kai numirsite. Galite nebesirūpinti dėl pomirtinio gyvenimo, nes nuo šiol jis teturės vieną vardą – naujojo tipo elektros jėgainė, kodiniu pavadinimu H. E. L. (Human Essence Liquidator). Norintiems viso to išvengti, Nero palikto sarkazmu persisunkusį patarimą – žmonėms tereikėjo nustoti mirti.

Straipsnis buvo tiek prifarširuotas moksliniais terminais, kad Gedui neliko abejonių – Nero tikrai surado savo „vinį“. Jis panaudojo viską, ką buvo iki šiol sukaupęs. Priminė žmonėms reginčiųjų istoriją, savo paties straipsnių seriją apie pastarųjų grobimus,  o Gedo liudijimo smulkiausias detales panaudojo realumo lygiui sukelti. Žvelgiant iš poveikio skaitytojui kampo, jis tikrai atliko nepriekaištingą darbą. Komentarų skaičius jau buvo perkopęs du tūkstančius.
Tik štai iš jo istorijos teliko šnipštas.
- Žinai ką nors apie tai daugiau? - pasmalsavo garbanius.
- Ką?.. A, ne... - papurtė galvą Gediminas. - Ačiū.
- Iš mūsų tikrai gamins elektrą, kaip manai?
Jis būtų trūktelėjęs pečiais, tačiau nebuvo tiek vietos. Beliko pavartyti akis. Nero pernelyg neapsiriko, kalbėdamas apie dešimtmetį po tamsiųjų viduramžių. Nors... kas žino, ko mokslininkai išties pasiektų, gavę daugiau laiko? Jie jau dabar sugebėjo kontroliuoti šmėklas.

Darbovietėje jis pastebėjo daug aiškiau, kaip naujasis straipsnis paveikė žmones. Bent keturi bendradarbiai buvo atslinkę į jo kampą, ketindami pasidalinti tuo pačiu gandu. Ieva leido laiką spintelėje, stengdamasi iškęsti sustiprėjusį spinduliavimą. Gedas net nebesistengė jos paguosti, pats suerzintas žmonių reakcijos. Jis norėjo, kad jo pranešimo sujaudinti žmonės imtų daryti poveikį Lietuvos vyriausybei, o ne ieškotų kaltų kažkur Amerikoje. Nero nė žodeliu neužsiminė apie šios šalies kariuomenę ar valdžią, tarsi visas straipsnis būtų ištrauktas iš užsienio portalo. Poveikis lyg ir buvo, bet visai ne toks, kokio jis troško.

Besiartinant pietų pertraukai, vaikiną iš niaurių apmąstymų pažadino suvibravęs laikrodis. Net Ieva kilstelėjo veidą, lyg pajutusi Eidžį.


„Tau r€ikia 5kuBiai n∑šd1ntis iš darb0vietė5. Sau9umo t4rnybos nUlaužė vak4rykštį porTalą ir gav0 pr1ėjimą prie vart0tojų a5m∑ninių žinučių. Ten buv0 taVo ir Ner0 su5itik1mo detAlės. JuRga lauk5 pirMame auKšte, prie gẫlinio išėjiMo. Išjunk telӘfoną, laikR0dį ir abU išme5k. JUr9a žino, ką t0liau daRyti. “


- O šūds... - sumurmėjo Gedas, jusdamas nugara kylančias ledo skruzdes. Iki šiol gerokai prislopęs, jo paranojos jausmas švystelėjo į naujas aukštumas. Eidžis pirmą kartą gyvenime dalino tokius tikslius nurodymus ir tai nereiškė nieko gero.
Jis pakilo iš savo vietos ir apsidairė po biurą įdėmiau. Jo bendradarbiai elgėsi kaip įprastai, jau palikę ryto naujieną ramybėje bei suradę kitą, ne tokią šokiruojančią ar fantastiškai skambančią. Į jį kol kas niekas nekreipė dėmesio.
- Ieva, mes išeiname, - sušnabždėjo jis.
Mergina tik to ir telaukė. Sumirgėjusi išnyko ir vaikinas pajuto ranka link peties nuvingiuojantį šaltuką.
Nusegęs laikrodį ištraukė bateriją, išmetė ją į šiukšliadėžę ir padėjo prietaisą į stalčių – mažne dar kada nors grįš čionai ir prisireiks?.. Jis norėjo, kad viskas taip ir nutiktų. Kad Eidžio aliarmas pasirodytų netikras.
Pakartojęs tą patį su telefonu, jis pasikišo striukę po pažastimi ir patraukė link lifto. Viršininko niekur nesimatė, o vienintelį susidomėjusį bendradarbį patikino, jog išeina pietauti truputį anksčiau. Ir ne, kompanijos jam nereikia, ačiū.
Pačią paskutinę akimirką persigalvojo ir pasuko prie laiptų. Šie buvo truputį arčiau galinio išėjimo, kur jam ir reikėjo.

Pirmame aukšte jo išties laukė Jurga ir ji atrodė kur kas niauresnė nei įprastai. Ievai išlindus iš savo slėptuvės, abi merginos kažką pasitarė tarpusavyje. Sprendžiant iš buvusios policininkės reakcijos, aliarmas GALĖJO būti visai rimtas. Gedui beliko sunkiai atsidusti.
„Mes tau žnybtelėsime į kairę arba dešinę ranką, kai reikės kur nors pasukti“ - parodė Ieva ženklais. - „Eik pro atsarginį išėjimą ir laikykis mūsų nurodymų“.
- Palaukit... kaip suprasti „žnybtelėsite“? - Gedas atsargiai žengė žingsnį atgal.
Abi merginos susižvalgė ir išnyko tuo pat metu. Jis tepajuto dvi šalčio bangas, plūstančias abiem rankomis link pečių.
- Ei! - pasipurtė nesusilaikęs. - Kas aš jums, po velniais? Kupranugaris?
Užčiaupė burną, pajutęs svetimus žvilgsnius. Keli lifto laukę žmonės susidomėjo jo monologu ir keistu elgesiu. Gedas sukando dantis ir jau ketino nusisukti nuo jų, kai jo dėmesį patraukė kiaurai duris į vestibiulį įžengusios penkios šmėklos.

Reginčiojo akims, tai buvo labai neįprastas reginys. Gedas buvo pratęs regėti dvasias po vieną – sustingusias kur nors skersgatviuose, netoli savo žūties vietos. Sutrikusias bei pasimetusias, ieškančias kontakto. Netgi jo įnamiai labai retai pasivaidendavo daugiau kaip po du.
Penki vaiduokliai vienu metu – jam nekilo abejonių, jog tai buvo blogas ženklas. Kuo skubiau nusukęs veidą į šalį, vaikinas nėrė pro duris į siaurą, šiukšliadėžėmis užgrūstą gatvelę.
- Jūs tai matėt? - tyliai paklausė abiejų savo pakeleivių. Žinoma, atsakymo nesulaukė. Užtai pajuto ledinį gnybtelėjimą į kairę ranką. Žvilgtelėjo į tą pusę. Kelias buvo laisvas ir Gedas skubiu žingsniu patraukė kur buvo lieptas, pakeliui apsivilkdamas striukę bei užsimaukšlindamas gobtuvą. Gatvelė čia pat suko į pagrindinę gatvę... kurioje jo laukė juodas mikroautobusas tamsintais stiklais.

Neliko abejonių – jo ieškojo tie patys vakar regėti kariai. Gedas tegalėjo spėlioti, kaip jiems pavyko atsekti jį iki šios vietos. Buvo tikras, jog jiedu su Nero neapsikeitė telefonų numeriais. Tik nurodė susitikimo vietą ir laiką. Kompiuterio IP adresas priklausė VPN tinklui, taigi, jie negalėjo taip greitai jo atsekti, pirma neišknisę paties tinklo skersai – išilgai. Eidžis žinojo, ką daro. Taigi – kaip?..
Jo karštligiškus svarstymus nutraukė nekantrus gnybtelėjimas. Į dešinę. Į pagrindinę gatvę, tolyn nuo automobilio ir darbovietės. Vaikinas buvo įsitikinęs – jei ne abi jo pakeleivės, jis būtų sprukęs atgal į tą pačią gatvelę, vos pastebėjęs mikroautobusą. Dabar gi pakluso bemaž nesusimąstydamas, lyg būtų tampomas už virvučių.
Gedas nuoširdžiai vylėsi, kad Jurga žino, ką daro.


* * *


Kelionė baigėsi už dviejų kvartalų, prie seno, keturių aukštų plytinio pastato. Abiem merginoms gnybtelėjus vienu metu, jis sustojo it įbestas, nesuprasdamas tokio signalo. Ieva sumirgėjo šalia, mirktelėjo vaikinui ir surimtėjusi įdėmiai apsidairė po apytuštę gatvę. Jurga nekantriu mostu atkreipė Gedo dėmesį į save. Panašu, ji pageidavo toliau lydėti vaikiną viena. Ieva tik linktelėjo, sulaukusi klausiančio žvilgsnio. Buvusi policininkė ketino pasilikti ir saugoti užnugarį.
Jurga nusivedė jį į artimiausią laiptinę, užlipo į antrą aukštą ir parodė į pašto dėžutes ant sienos. Ją domino vienuoliktu numeriu pažymėta dėžutė. Savaime suprantama, ši buvo užrakinta.
Mergina vėl mostelėjo sekti iš paskos. Jiedu užlipo į trečią aukštą, kur ant vienų durų išvydo tą patį numerį. Jurga apsidairė prietemoje, tada žengė prie artimiausio elektros skydelio ir parodė į dureles. Šios buvo užplombuotos, tačiau neužrakintos. Gerokai menkesnė problema. Įveikęs ploną vielą, jis atvėrė dureles ir apžiūrėjo viduje sumontuotą įrangą, apraizgytą senais, pradedančiais skilinėti laidais. Nišos dugne, po skaitikliais gulėjo vienišas, apdulkėjęs raktas. Skubiai pačiupęs savo grobį uždarė skydelį. Ketino vėl aprišti vielą, tačiau Jurga nekantriai paragino paskubėti. Nebuvo kada maskuoti pėdsakų.
Nusileidęs prie pašto dėžučių atrakino vienuoliktą. Joje gulėjo siuntinys, kurio įpakavimas atrodė įtartinai papilkėjęs ir susiglamžęs, tarsi pernelyg ilgai išbuvęs drėgnoje, tamsioje vietoje. Tokioje kaip pašto dėžutė. Gedas pavartė siuntinį, ieškodamas siuntėjo adreso. Raidės buvo beveik susiliejusios su popieriaus spalva, tačiau jam pavyko perskaityti inicialus. Neišlaikęs šyptelėjo. Eidžis neatskleidė savo vardo netgi siuntų tarnybai.
Gedas jau ketino atlupti popierių, kai kitame aukšte trinktelėjo buto durys ir laiptais ėmė kažkas leistis.
„Eime, surasime saugesnę vietą“ - parodė ženklais Jurga.


Siuntinyje rado į hermetišką plastiką įvyniotą rinkinį – šiek tiek pasenusio modelio telefoną ir dvylikos voltų sulankstomą saulės pakrovėją. Pastarasis žaisliukas jam priminė iškylas į gamtą vaikystėje. Tėvas visada turėjo vieną su savimi ir subardavo Gedą kiekvieną kartą, kai jis pasidėdavo prakąstą sumuštinį, sumaišęs įrenginį su staltiese.
Išvyniojęs apsidairė šviesesnės vietos. Merginos jį buvo „atvairavusios“ prie tikros, senovinės bažnyčios, kurios jokie religinio biznio atstovai nepasisavino tik todėl, kad tai buvo saugomas valstybinis paminklas. Restauruojama bažnyčia su nedideliu aptvertu kiemu ir kapinaitėmis pašonėje. Du ilgi raudonų plytų vienuolyno pastatai – viso šio senovinio ansamblio tokiu dienos metu niekas nelankė. Tik kelios šiukšlės išdavė, jog čia retsykiais susirinkdavo vaikai.
Šią mažytę praeities salą iš visų pusių gožė modernūs pastatai, stikliniais šonais atspindėdami šiek tiek apsiniaukusį dangų. Saulė buvo pasislėpusi už vieno iš jų ir Gedui beliko atsidusti. Atrodė, dar dešimtmetis ir stiklas su plienu ištįs į viršų tiek, jog žmonės pamirš, kaip atrodo debesys.
Jis paklojo saulės bateriją ant suolo ir atsisėdo šalia. Dienos šviesos turėjo užtekti, nesvarbu, jog pačios saulės nesimatė. Netrukus telefonas išties atgijo ir parodė pranešimą „prieš įjungdami įkraukite 5%”.
Gedas dirstelėjo į Jurgą. Mergina stovėjo po medžiu, mėgaudamasi gerokai silpnesniu spinduliavimu. Ieva mirgėjo šiek tiek tolėliau, ramstydama tarpuvartę ir stebėdama gatvę.
- Tikriausiai tai reiškia, jog šįvakar namo nebegrįšime, tiesa? - paklausė jis Jurgos.
„Eidžis liepė pirmiau susisiekti su juo, “ - parodė ženklais mergina. - „Bet greičiausiai ne, mes ten negrįšime. “
Gedas tyliai susikeikė. Tiek gilių surinkta ir palikta veltui. Daugiau jis neturėjo ką prarasti. Visi jo daiktai ir įranga buvo nupirkti jau panaudoti, itin pigiai. Kas tada jam liko? ID kortelė kišenėje?
„Beje, “ - atkreipė į save dėmesį mergina, - „jis taip pat liepė nenaudoti ir banko kortelės. Vos tik nustatys tavo tapatybę, ji taps bevertė. “
Gedas linktelėjo. Tai buvo savaime suprantama. Nuolat gyvendamas medžiotojų taikiklyje, jis žinojo apie daugumą sekimo priemonių ir buvo nusiteikęs, jog vieną dieną taip gali nutikti. Žinoma, jis nesitikėjo, jog taip nutiks būtent šiandien. Ir dar labiau nesitikėjo, kad jo ims ieškoti ne medžiotojai, o šalies kariuomenės padalinys. Ši dalis kėlė didžiausią nerimą. Medžiotojai, kad ir kokį užnugarį beturėtų, naudojosi itin ribotomis žmogaus susekimo priemonėmis. Tuo tarpu apie šių vyrų išteklius jis neturėjo žalio supratimo. Beliko tikėtis, jog Eidžis žinos kažką daugiau.

Galop baterija pasiekė septintą procentą ir jis nekantriai įjungė telefoną.
Suraukė antakius nustebęs – įrenginys jau buvo pilnai paruoštas ir aprūpintas ta pačia programine įranga, kaip ir jo laikrodis. Beliko įvesti savo ID ir slaptažodį. Programoje netgi buvo paliktas vienintelis kontaktas, pažymėtas E. J. inicialais.
„Pranešk Eidžiui apie save. Jis atsiųs tolesnes instrukcijas. “ - parodė jam Jurga.
Gedas linktelėjo. Surinkęs trumpą pranešimą apie dabartinę situaciją, išsiuntė žinutę tuo vieninteliu kontaktu.  Atsakymo ilgai laukti neprireikė. Telefonas suvibravo be garso ir jis sužiuro į ekraną.

„Nedrįsk grįžti namo – tavo adresą jie patvirtino prieš dešimt minučių ir mums teko sprukti. Kristina sunaikino visą kompiuterinę įrangą. Nesinaudok banko kortele ir nesirodyk gatvių kamerose. Telefono navigacijoje palikau saugų maršrutą, kuriuo nusigausi į susitikimo vietą. Maršruto informacija šiek tiek pasenusi, todėl perspėk Ievą, kad pakeliui patikrintų viską pati. Ji žinos, ko ieškoti ir ko vengti.
Prieš pasirodydami nurodytu adresu, būkite visiškai tikri, jog jūsų niekas neseka.
Iki susitikimo.
E. J. “

- Ir ji viską parašė be klaidų... - pastebėjo apstulbęs Gedas. Jis turėjo galvoje Kristiną, kuri visą laiką tarpininkaudavo Eidžiui. Ar tikrai tarpininkavo ir dabar?
Jis skubiai įjungė navigacijos programą. Išsaugotų adresų archyve išties buvo vienas, pažymėtas keistu pavadinimu „Užuovėja“.
Maršrutas vingiavo kiaurai visą senamiestį ir Gedas nesunkiai atskyrė, jog Eidžis panaudojo visus pačius siauriausius skersgatvius, kokius tik žmonija pajėgė sukurti. Jam per petį žiūrėjusi Jurga tik linktelėjo patenkinta – kaip ir kiekvieną dvasią, ją džiugino radijo ryšiui sunkiai pralaidžios vietos. Tai tau ne plieno ir stiklo konstrukcijos. Pagrindinė senas plytas dažanti medžiaga buvo geležis – šis elementas dažniausiai veikė kaip natūralus skydas. Visas senamiestis buvo pastatytas iš jų, tarsi jau tais laikais žmonės būtų įtarę, kur nusiris jų būsimos kartos.



* * *



Kas tokie buvo jo persekiotojai, Gedas tiksliai nežinojo, tačiau buvo visiškai tikras, jog jiems atlyginimus mokėjo iš valstybinio biudžeto. Šie vyrai jautėsi pernelyg drąsiai. Jie nesistengė nuslėpti nešiojamų ginklų ar kitos įrangos. Jie nekreipė dėmesio į pašaliečius ar netgi teisėsaugos pareigūnus. Ir panašu, jog jie galėjo susekti jiems rūpimą žmogų bemaž be vargo.
Pastebėjęs senamiesčio gatve krutantį juodą mikroautobusą, vaikinas kaipmat pamiršo Eidžio maršrutą ir nėrė į artimiausią skersgatvį, trokšdamas dingti persekiotojams iš vaizdo.
- Judvi tai matėt?! - sušnabždėjo abiem savo pakeleivėms.
Jurga su Ieva atsirado šalia, persimesdamos iškalbingais žvilgsniais.
- Kaip, po galais, jie mane atranda?! - nesuprato Gedas.
Užuot atsakiusios, abi merginos apsisuko ir pradingo. Jis buvo tikras, jog ne atgal į jo drapanas įsikraustė, ketindamos gnaibyti.
- Ei! - pašaukė, tikėdamasis kokio nors paaiškinimo. - Velniava...
Gal viskuo kaltas buvo Eidžio telefonas? Antra vertus, prietaisas buvo įjungtas vos prieš dvidešimt minučių ir jis netikėjo, jog hakeris tyčia būtų įsiūlęs kaip nors sukompromituotą telefoną. Turėjo būti kažkas kita...

Jis trumpam grįžtelėjo atgal ir pajuto, kaip ima šiauštis plaukai. Gedui iš paskos pėdino dvi šmėklos, įsmeigusios pastėrusius žvilgsnius tiesiai į vaikino nugarą.
Nebuvo jokių abejonių, kam jos priklausė. Jei padarai būtų panorėję, būtų žingsniavę atsilikę vos per žingsnį. Šmėkloms negaliojo įprasti fizikos dėsniai. Vos tik jos pamatydavo savo taikinį, galėdavo prilipti labai ilgam ir atsikratyti jomis buvo be galo sunku. Šventinti kryžiai ir kitokie apsauginiai talismanai prieš jas negaliojo. Tokie objektai tebuvo religingos vaizduotės vaisiai, su realybe neturintys nieko bendro.
Antra vertus, prieš dvasias galiojo kiti dėsniai. Kaip ir visi persekiotojai, jos gerokai sutrikdavo pametusios vizualinį ryšį su persekiojamuoju.
Gedas įtarė, jog persekiotojų tikslas šiuo atveju buvo kitas. Koks tiksliai – jis dar neturėjo nė menkiausio supratimo. Kad ir kas buvo šie žmonės, į Nero reportažą jie sureagavo visai ne taip, kaip tikėjosi Eidžis ir jis pats. Nulaužtas portalas, o dabar jie nesidangstydami stengiasi jį nutverti?..

Ir jie netgi naudojo sraigtasparnį.
Išgirdęs agresyvų besisukančių sparnų kalenimą, jis netikėdamas dėbtelėjo į dangų. Siaura gatve nuslydo mirgantis šešėlis, pakurstęs norą dėti į kojas. Jis žinojo, kad bėgdamas ir panikuodamas tik išsiduos. Bet kuriuo atveju, tuščioje gatvelėje išvengti šmėklų buvo neįmanoma. Netgi pametusios vizualinį ryšį, jos lengvai gebėjo minties greičiu išžvalgyti kelias gatves. Vienintelė išeitis buvo minia, kurioje jos privalėjo ne tik aptikti, bet dar ir atpažinti tinkamą taikinį.
Gedas netgi nebuvo tikras, ar persekiotojai tikrai jį sekė, ar tik provokavo. Galėjo būti ir taip, kad jie tik nujautė jo buvimo vietą, tačiau nežinojo, ko tiksliai ieškoti. Tokiu atveju pasiųsti kuo daugiau šmėklų būtų visai tinkama taktika.
Jis timptelėjo gobtuvo kraštą dar žemiau ir nėrė iš skersgatvio į judresnę gatvelę, vedančią maždaug tinkama kryptimi. Jurgos ir Ievos vis dar nebuvo niekur matyti ir Gedas ėmė rimtai panikuoti.

Skardžiai sužviegė sirena. Žmonės murmėdami žvalgėsi į juodą, švyturėliu pasipuošusį mikroautobusą. Gediminas irgi žvilgtelėjo, vis dar valdydamasis ir išlaikydamas rimtį. Skaudžiai suvokė skirtumą, skiriantį jį iš visų kitų – tokiu oru žmonės nenešiojo gobtuvų. Jie neturėjo jokių priežasčių dangstyti savo veidus. Jis vienintelis turėjo ir dabar jautėsi it ant delno.
Negana to, sraigtasparnis vėl įžūliai pakibo virš gatvės, sukeldamas vėją ir dulkes. Gedas įtarė, jog jis tebuvo psichologinio spaudimo priemonė. Koks idiotas išties panaudotų karinį sraigtasparnį virš miesto?..
Mikroautobusas kūktelėjo trumpa sirena. Juodos durys atsitraukė transporto priemonei net nesustojus ir į gatvę iššoko du iki dantų ginkluoti kariai. Abu jie žiūrėjo tiesiai į vaikiną.
Bėgti?..
O taip, jam siaubingai norėjosi bėgti, tačiau jį tebesekė dvi šmėklos, kuriomis atsikratyti nebuvo jokių šansų. Ir šie žmonės galėjo iššauti jam į nugarą, nepaisydami gausybės liudininkų. Vėliau spaudoje pasirodytų straipsnis apie nukautą ilgai sektą teroristą. Žmonės lengviau atsikvėptų.
Tad Gedas sustojo vietoje ir tiesiog laukė. Bėgti nebuvo jokio tikslo. Jis netgi nežinojo, kaip plačiai buvo paskleistas jį medžiojantis tinklas.
- Kelk rankas ir jokių staigių judesių! - perspėjo vienas iš karių, atsainiai taikydamasis pavojingai atrodančiu ginklu.
Gedas pakluso. Juodas mikroautobusas pagaliau sustojo ir iš jo išlipo dar trys kariai, kurių vienas atrodė gerokai aukštesnio rango. Jis vienintelis nesitaikė į jį jokiu vamzdžiu, kalbėdamas kažką į savo telefoną.
- Ieva, jei girdi mane, - sušnabždėjo Gedas, - iškepk Eidžio telefoną mano kišenėje tuojau pat. Aš įsiminiau adresą.
Joks ženklas neišdavė, kad bet kuri iš merginų būtų jį išgirdusios. Ar abi tikrai paliko jį vieną? Vaikinas kol kas atsisakė tuo tikėti, tačiau kliautis vien aklu tikėjimu jis nebuvo ilgai pratęs. Šiuo atveju vietoje jį laikė netgi ne viltis, o matematinis išskaičiavimas, kad visi kiti veiksmai būtų neproduktyvūs ir tiesiog be tikslo iššvaistytų jo jėgas. Gedas žinojo, jog sugebėtų apsiginti nuo vieno menkai ginkluoto priešininko, tačiau savigynos instruktorius ne kartą pabrėžė, jog vienam sudoroti du ar daugiau ginkluotų vyrų (ar netgi moterų) yra Holivudo svajonė. Geriausia taktika visada yra sprukti. Jį galbūt apšauktų bailiu, tačiau būtent drąsūs anapilin iškeliauja pirmieji.
Taigi, jis laikė iškėlęs rankas ir kantriai laukė.
- Patrauk gobtuvą nuo veido, - įsakė vienas karys, sustodamas per keturis žingsnius. Gedas luktelėjo kelias sekundes, tada labai lėtai įvykdė įsakymą.
- Tai jis, - kreivai nusiviepė vienas iš kompanijos. - Net bėgti neketina. Nuobodoka kažkaip.
- Gerai, mažiau šou rodykite, - karktelėjo karininkas, trumpam nuleisdamas telefoną. - Pakuokite jį į transportą. Iškraustysime pakeliui.
Nužvelgęs Gediminą nuo galvos iki kojų, jis vėl kilstelėjo prietaisą prie ausies.
- Tai jis. Tuoj atvešime į bazę, galėsi pats išklausinėti. Išjungiu.

Grubiai įstumtas į mikroautobusą, Gedas stengėsi elgtis lygiai taip pat lėtai ir nedemonstruoti nervingų judesių, kuriuos kas nors galėtų įvertinti klaidingai. Jį kol kas apkraustė labai paskubomis, tik įsitikindami, jog jis neturi jokių ginklų. Piniginė ir telefonas kol kas pasiliko savo vietose. Rankas surakino priekyje. Viduje laukęs kareivis jį pasitiko nutaikytu pistoleto vamzdžiu, iš saugaus nuotolio. Kai sulipo visi kiti, jis pagaliau ryžosi atsisėsti tiesiau.
- Neketini klausti, kodėl mes tave šitaip? - vėl vaipėsi tas pats karys. Gedas dirstelėjo į jį, stengdamasis nedemonstruoti jokio priešiškumo ar susierzinimo. Jis norėjo daug ko paklausti. Taip pat ir keletą kartų ištarti, jog jis nieko tokio nepadarė, kad pelnytų tokį elgesį. Tačiau šie žmonės nebuvo policininkai. Kai jie pasirodydavo, policininkai užleisdavo jiems kelią daug neklausinėdami. Ir jie jį atpažino. Tai reiškė, jog bet koks maldavimas būtų tik tuščias oro stumdymas.
Pastebėjęs šiek tiek toliau įsitaisiusias anksčiau regėtas abi šmėklas, jis nusprendė išmėginti vieną medžiotojų triuką, sužvejotą internete.
- Mane labiau domina, kodėl vienas iš jūsų valdomų vaiduoklių sėdi vienoje kėdėje kartu su tavimi, - pasakė jis tam pačiam pernelyg atsipalaidavusiam kariui.
- Ką? - sukluso šis, mesdamas neramų žvilgsnį kažkur į šalį, į vieną iš savo kolegų. - Eska, kokio gaidžio?!
- Jis meluoja, - nusižiovavo pašauktasis. - Ar dabar tau nors kiek linksmiau?
- Eik tu šikt! - burbtelėjo karys. Tada persėdo į kitą vietą, neketindamas tikėti nei vienu, nei kitu.
- Bet tu ir idiotas, - atsiduso karininkas, purtydamas galvą. - Paprastas civilis žvejoja informaciją ir tu viską jam išduodi, lyg vakar gimęs būtum.
- Aš jam nieko nepasakiau! - gynėsi karys.
- Tu jam parodei. Daugiau paaiškinsiu, kai visą naktį atsispaudimus darysi, idiote.

Gedas šyptelėjo mintyse. Jis išties pastebėjo, kad šiame mikroautobuse buvo tik vienas regintysis be jo paties, kuris galėjo matyti abu numirėlius. Visi kiti nesijautė labai jaukiai šmėklų kompanijoje, nebent išskyrus karininką, kuris neparodė jokių emocijų. Visgi džiaugtis tokiu atradimu buvo per anksti.
- Iškraustykite jį, - atsiduso karininkas. - Nepamirškite telefono.
Vaikinas įsitempė vos išgirdęs tai. Telefone išliko adresas, kurio jis taip ir nesuspėjo ištrinti. Antra vertus, tikriausiai nebūtų jokio tikslo paprasčiausiai trinti, jei šie žmonės vėliau perduos prietaisą specams, kurie išnagrinės kiekvieną mikroschemą ir jose esantį duomenų bitą. Reikėjo kažkaip perspėti Eidžį ir jo kompaniją, kad nešdintųsi iš susitikimo vietos...

Kareivio ranka surado prietaisą jo kišenėje ir ištraukė. Beveik negalvodamas, Gedas staigiu judesiu išplėšė jį iš vyro rankų.
- Ei! - pasipiktino kraustytojas.
Tyliai spragtelėjo atlaužiamas pistoleto gaidukas. Ginklą taikęs karys nežymiai pakeitė povyzą. Visi kiti irgi sukruto, pajutę kažką naujo.
- O tai jau įdomu, - pastebėjo karininkas. - Lėtai ir atsargiai atiduok telefoną. Jau žinau, kad ten yra kažkas, kuo neketini dalintis.
Gedas lėtai linktelėjo.
Ne karininkui ir ne sau.
Jis linktelėjo Ievai su Jurga, kurios jau buvo išsviedusios abi pašalines šmėklas iš važiuojančio mikroautobuso ir dabar taikėsi kiekviena į savo aukas.
Vaikinas ištiesė telefoną karininkui.
- Kas per... - tespėjo išsižioti kompanijos regintysis, kai Ieva siektelėjo prietaiso kartu su karininku. Plykstelėjo skystas baltas dūmas, akumuliatoriui ir mikroschemoms patyrus stiprią perkrovą. Tuo pat metu visa gerkle užriko greta sėdėjęs karys, pastebėjęs ore ryškėjančią permatomą būtybę. Šmėkla stovėjo visiems už nugarų ir jis buvo vienas iš dviejų, kuris žiūrėjo ta kryptimi. Pastebėję stiprią saviškio reakciją, kiekvienas pajuto nenumaldomą pareigą ten žvilgtelėti. Jurga to ir telaukė. Vos tik besitaikančiojo pistoletu dėmesys nukrypo kitur, ji smogė iš visų jėgų, praktiškai išdažydama mikroautobuso sieną kario smegenimis ir krauju. Automobilio konstrukcija neatlaikė, stipriai išsilenkdama ir tikriausiai kliudydama ratą – transporto priemonę stipriai metė į šalį ir po akimirkos visus sukrėtė dar vienas smūgis. Šį kartą į pastato sieną.
Gedas lėkte įlėkė prieš jį sėdėjusiam kariui į gėbį, vos nepraskeldamas galvos į šio šalmą. Dūžtančio stiklo skambesį kaipmat permušė sužeistųjų bei šoko ištiktų riksmai. Po akimirkos nematoma jėga stipriai išlenkė mikroautobuso stogą, padarydama viduje daugiau vietos.
- Jis turi dvi šmėklas! - susiprotėjo regintysis. - Jį saugo...
Daugiau pasakyti jis nesuspėjo – siautėjanti Jurga išsviedė karį pro langą į gatvę. Tada pati pasišalino, kad galėtų savo auką kilstelėti į orą ir dar sykį „stuktelėti“ į senamiesčio grindinį – dėl garantijos. Gedas apsidžiaugė pamatęs tik tai, kas liko po smūgio. Jis netikėjo, kad jo skrandis būtų atlaikęs visą reginį.
- Dangaus akie, mums reikia pastiprinimo! - išgirdo švokščiantį karininką. - Įtariamasis turi... turi...
Vyras murmėjo į raciją, kurios pasiekti vaikinas niekaip negalėjo – kovojo su tuo pačiu kariu, kurio glėbin buvo įpuolęs. Net ir gerokai prisvaigintas, šis stengėsi pildyti įsakymus ir sulaikyti jį vietoje. Gedas sulenkė alkūnę ir kelis kartus smogė vyrui į pilvą, taip atrasdamas, jog auka vilki itin kietą neperšaunamą liemenę. Paskutinis jo smūgis atiteko kario kaklui. Jis nekentė atakų į kvėpavimo takus, tačiau nebuvo kito pasirinkimo.
Kol jis stengėsi ištrūkti, Ieva pasiekė karininko raciją ir iščirškino ją prieš visiems išgirstant kokį nors atsakymą iš galimų pagalbininkų.
- Prakeiktas supistas šunsnukis, bliamba!.. - urzgė tas pats Gedą erzinęs karys. Jis jau buvo nukreipęs savo automatinį ginklą tiesiai į vaikiną.
Tikriausiai tai nebuvo tas įsakymas, kurį jis turėjo vykdyti, tačiau Jurga jo akivaizdoje be jokio gailesčio sudorojo du iš šešių ir karys ketino pasiimti su savimi bent vieną priešą. Tą, kurį dar buvo galima nušauti.
Paskutinę akimirką jo ginklas užsilenkė stačiai viršun, praktiškai nulauždamas vyro pirštą. Mikroautobuso viduje siaubingai skardžiai sutratėjo salvė, išmušdama transporto stoge tris stambias skyles. Po akimirkos liko tik spengimas Gedo ausyse ir skardus sužeisto žmogaus klyksmas. Jurga netgi nesivargino pribaigti savo aukos. Dėbtelėjo į Gedą nieko gero nežadančiu žvilgsniu, kryptelėjo galvą ir mikroautobuso durys su trumpu, skausmingu girgždesiu išlėkė lauk, smigdamos į arčiausiai stovėjusio pastato antro aukšto langus.
- Taip, tikrai... - susigaudė vaikinas, šokdamas lauk. Trumpai suraukė nosį, išvydęs ant grindinio patiestą karišką uniformą. Atrodė, jog joje buvęs žmogus ištiško per rankoves, klešnes ir apykaklę į visas puses, it balionas. Mikroautobusas buvo įvažiavęs į raudonų plytų pastato kampą. Čia pat gatvelė platėjo į nedidelę aikštę, kurioje senamiesčio keliai kirtosi dailioje T formos sankryžoje. Avarija išgąsdino artimiausios kavinės lankytojus. Netoliese buvusios kepyklos klientai taip pat pasipylė į gatvę.
Jie rinkosi arčiau netgi nepaisydami kruvino reginio. Gedui beliko nusistebėti jų idiotišku elgesiu. Čia dėl nepaaiškinamų priežasčių kraupia mirtimi žuvo žmonės, o vis atsirasdavo vienas kitas, kuris ketino „tik pažiūrėti“. Jurga vis dar neatrodė nurimusi nė per plauką.
„Greičiau! “ - parodė ženklais Ieva, blykstelėjusi šalia jo. - „Mes dar turime du kitus vaiduoklius, kuriais taip lengvai neatsikratysime. “
Ak, tikrai... Kitos dvi šmėklos, kurias skrydis iš važiuojančio mikroautobuso vargu ar pribaigė.
Ir ne tik jos. Gedas tesuspėjo užsimaukšlinti gobtuvą, kad smalsesnis praeivis jo nenufotografuotų, kai visa savo didybe sugrįžo karinis sraigtasparnis, kaipmat paskandindamas aikštę vėjo ir dulkių sūkuryje. Ant nedidelių sparnų pritvirtinti du automatinai pabūklai agresyviai ieškojo taikinio.
- Visiems likti vietose ir nejudėti! - nuaidėjo įsakmus balsas. - Ši vieta skelbiama karantino zona! Kiekvienas, palikęs ją be leidimo, bus nušautas be atskiro perspėjimo!..
- Kokio galo?! - pasipiktino kažkuris iš smalsuolių. - Jie negali mums šitaip įsakinėti!
Jo protestą palydėjo ir daugiau šūksnių, tačiau du vamzdžiai sraigtasparnio papilvėje darė savo įspūdį ir žmonės nesiryžo rizikuoti. Antra vertus, Gedas išgirdo kelis raginimus nelaukti ir nešdintis.
Jis žvilgtelėjo į Ievą. Ši trūktelėjo pečiais. Jurga buvo kažkur dingusi.
- Kartoju! - tęsė tas pats balsas. - Ši vieta skelbiama karantino zona ir visi lieka savo vietose! Policija ir kariuomenės padalinys netrukus ims kontroliuoti situaciją! Visiems tučtuojau...
Piloto balsas ūmai buvo pertrauktas šaižaus garsiakalbio žvygtelėjimo. Po akimirkos sraigtasparnio nosis kilstelėjo aukštyn, karo mašina susvyravo ir ėmė nevaldomai suktis vietoje, galiniu sraigtu kliudydama stogo kraštą. Kartu su sraigto dalimis pasipylė lietvamzdžio atplaišos ir čerpės, aikštę sudrebino kraupus metalo į akmenį kalenimas. Visai nebevaldomas, sraigtasparnis staigiai metėsi į kitą pusę. Tiesiai į žmonių minią, tarsi paskutiniu savo skrydžiu siekdamas nusinešti į kapus kuo daugiau.