Kredo - vienatvė

Kur įdėjau aš savo širdies,
Kur įpyniau jaunystės dalelę,
Dar semiu po saujelę vilties,
Kad patiesčiau į ateitį kelią.

Iš idėjos bandau parašyt
Kūrinėlį prasmingos vienatvės,
Mintyse praeitis vėl gyva,
Lyg beauštančio ryto pilnatvė.

Ateitis – praeities tęsinys,
Ir vienatvėje ją pasitikti,
Tai – tikrai nelengva užduotis,
Tai – lyg ratas užburtas – išlikti.

Vėl semiu aš saujelę vilties
Iš beribio dangaus, iš jo klodų,
Iš pražystančio žiedo gelmės,
Iš atgyjančio grožio aruodų.

Ir skrendu, pakylėta jausmų,
Jausdama tyrą ryto gaivumą,
Kad gyventi iš naujo grįžtu,
Kad vienatvė ne taip jau ir žudo,

Nes galiu parašyt iš širdies,
Kad ir seno kirpimo eiliuką,
Ir žingsniuoti darniu jo ritmu,
Surimuotais begarsiais kulniukais.

Tai – tikrai užduotis nelengva,
Bet, kas jaučia kūrybos stiprybę,
Vienišumo nejaus niekada,
Ir vienatvės nejaus beprasmybės.