*141604032017

Apibrėžtis.

Paiimi vieną iš daugelio,
Ir tari - jog štai tavo momentas.
Uždegi ir smeigi į kalną.
Paimi vieną iš daugelio ir kloji ant žemės,
Tari, jog metas Tau
Ir kloji ant žemės.
Lašą atskiri nuo indo į indą ir tari - o dabar mes bendrausime,
Užgroja jos pamėgtas Koto muzikos albumas
Ir teptukas - vienas iš daugelio tavo rankose.
Kai Tu savose rankose pats sau - tampi laiku ir lieji.
Akys užmerktos ir ryto drebanti linija verčia puodelį ir štai tu esi tu.
Tik tavyje dalies tavęs nebėra.
Tu džiūsti popieriuje ir niekas nematęs nesužinos.

Proto.

Keisti marozai mane kankina prisiminimuose,
Ir neapykanta verčia atsiskirti,
Palikti kūną ir keliauti dvasia,
Toliau iš šios Dievo pamirštos žemės.

Dvasia keliauja ant kalno, čia sutinka Kosmosą,
Čia sutinka Marozą ir mes kartu susitaikom.
Kalnas palenkia mus link savęs melstis,
O mes kartu tai supratę, pradedam saugoti savą istoriją.

Nė vienas nemokėjęs rašyti, lūpom kits kitam perduoda prisiminimą,
Jog kits nepamirštu iš kur, kits nepamirštų kas, pats nepamirštų kur.
Mes visi keliaujame.

Taip randasi šventykla,
Šalia randasi ir pranašai.
Čia pasirodo auka žemei,
Ir mūs kelionė prasideda.

Pradžia

- Gyvenimas nėra gyvenimas, jei: ...

Vonios durys užsidaro, užsidega viena po kitos dvi lempos prie veidrožio.
Kiek laiko praėjo? Dveji metai, treji? Jau ketveri? O kur ištiesų pradžia empirinėje laiko juostoje?

Užrūksta smilkalai, ir dvi krauvinos akys įsminga į kitą pusę.
Nuoga figūra veidrodyje klausia - kas esi tu? Ir pradeda braižyti linijas popieriuje.
Nuleidi akis ir pamatai jog lape prieš tave rodosi piešinys.
Šmėkliška muzika klausia kas tava laimė, o dūmuose siluetai blunka ir vėl fokusuojasi.
Tą naktį prisiekiau, kad tą nelabąjį pagausiu.
Galybę kartų filmavau, fotografavau ir vis gaudavau nebylų savęs paties atvaizdą kitoje pusėje.
O kas ištiesų esti kitoje pusėje.
Kas slypi už durų kai pats atsitveri jomis kube. Mane persekiodavo keisti balsai užu sienų ir šunys lojo, kol nežinia kas brovėsi į mano butelį. Užsukdavau visas tris spynas, užtrenkdavau dvigubas duris, tikėdamasis, jog tai apsaugos mane nuo nelabųjų.
O pasirodo tik saugiai atsitverdavau save nuo pasaulio su jais kartu.
Nelabas gyveno manyje. Ir žvelgdamas jam tiesiai į akis iš labai arti veide pamatydavau savo brolį. Nežinojau ar tai tiesa ar tik dar vieną iš mano haliucinacijų. Bet kai uždegiau burtažodį - žinojau vieną - jog jis buvo su manimi.
Mano brolis išvyko namo prieš daugel metų ir tai privertė patį atgimti antrą kart ir štai trečią kart gimęs kenčiu, kaip prašęs anapus.
Kančioje randas chaosas - neišsemiama upė iš kurios imu ir lieju į savą kūrinį.
Taip bėgo metai, o aš bendravau su kitu pasauliu užu stiklo ir jis mano lūpom kalbėjo tiesą apie žemę. Pasišvenčiau tapti tiesos medžiotoju, dokumentatoriumi, konduktoriumi tarp dviejų žemių.
Tada tepiau Karalių, perduodantį šią žinią veidrodžių gyventojams ir mano vonia išlėkė į dangų.
Galbūt aną naktį aš iš ties nuskendau? Mačiau ir savo žudiką, apatiškai stovintį ten kur turėjau būti pats. Žvelgiantį į kitą pusę - bendraujantį su mano demonais.
Taip pradėjau tepti tuščias erdves, kuriose neliko vietos ir laiko pasirodyti tikriesiems veikėjams, bet žinau, kad ir be mano rankos jie lanko šia vietas ir naktimis gali susapnuot juos šnabždant tiesas.

Aš palikau senį. Parašiau kūrinio pranašystės pradžią, apie jaunuolį įstrigusį amžinybėj žvelgiant į trūkstamą liustros dalį. Išsiplėšiau tą gipsinę dekoraciją ir niekada negrįžau atgal nei į vonią nei į kambarį, kur jaunuolis ko gero vis dar laukia, tik nežinia ar manęs. Senis mirė savaitė po buvo nutrenktas jo vienintelis tikras draugas - ištikimas šuo, prisimenu kaip anas šaukdavo jį pas save - Lori Lori. Ir jų nebėra. Tik ko gero jaunuolis vis dar laukia.

Palikus namus kuriuose pamečiau protą, pradėjau knygos dėstymą, kūrinio dėstymą, kuriame buvo išsižadėta praeities jungtis su demonais. Atidaviau save linijai, ir kaip metraštininkas sėdau brėžti būties kreivės. Ėjo metai, o aš rankos nepakėliau nuo popieriaus. Knyga po knygos užsipildė. Tūkstančiai lapų liudijantys vieną ir tą patį - tai aš čia ir aš esu. Nors niekas to nematė, nieks nežinojo - kažkur laike ir erdvėje - ten aš buvau gyvas. Bet net čia pasislėpus žydram kambarėlyje, kurį atradau klaidžiodamas tūkame sapne - mano demonai mane atsekė. Tiesa čia jau buvau žymiai stipresnis - ir tariau jog dirbu pačiam Dievui, esu tarnas, aukojąs save dėl išsivalymo - jie vistiek Mūzų rankom mane pačiupę tempėsi į ežerą. Ir aš vėl skendau. Ilgai, neperregiamoje tamsoje, net nustojau priešintis. Ir būtent tada mane aplankė vizijos apie kūrinį, kurį buvau ilgainiui pamiršęs. Traukiniui paliekant peroną - jaunuolis nustojo šį vytis ir pasirodė nauja viltis. Užu vilties atsivėrė durys - ir mane vėl pasiglemžė demonai.
Čia stojo ilgiausia tyla mano gyvenime. Legenda būta užbaigta.  Kameros nutraukė transliaciją ir Šou sustojo. Niekas nežino kas būta paslėpti tame laike ir pats savęs tuomet nepažinau. Drobių nėra kurios bylotų maną egzistenciją.
Tik nuleistomis rankomis sukūriau begalybės knygą. Čia sudėjau taškus savo mazachistiniam spektaklyje ir tikiu buvo daug užfiksuota - sudėta į skrynią ir pamesta kartu su visais atsakymais - kažkur pasaulio krašte. Ironiška, jog tą vietą vadinu savo namais, tačiau kaip sako - „niekada nerasi to ką kišenėn dėjęs“
Jei tu žmogus ir mane matei tais metais, galėjai pastebėti pasirodančią nerūpestingą šypseną mano veide.
Tuo laiku susitaikęs su savo demonais atradau keistą ramybę.
Po truputi pradėjau skleistis, vėl pamesti tik ką surastą protą ir verti duris, nežinia į kurią pasaulio pusę.
Kas esi tu? Tai vienintelis klausimas skambėjęs nūdienų mano galvoje .
Auka - tai pagrindinis kūrybos principas, randais įsirašė mano rankose. Ir čia jau seniai buvau palikęs ramybėje savo tiesos ieškojimo misiją. Istorija buvo apie mane - tą mane kurio balsas skamba Tavo galvoje, tą mane kur niekas nebegalėjo įrodyti, jog kada egzistavo, tą mane kuris susikūrė Jūsų, kiekvieno iš Jūsų, kurie esate čia galvose. Aš Jus laikiau už rankų ir mes kartu keliavome užu durų.

Žinai, kažkur būtent čia sutikau Tave. Tu man ištiesei ranką, o aš ją paėmęs pajutau, kaip demonai manyje pradėjo rėkti. Štai pranašystė apie kelią pabusti pradėjo pildytis. Sukūriau fikcinį kūrinį kurį sudeginęs, mėginau patenkinti Dievus. Bet vis to nebuvo gana. Tuomet juodu tušu iškėlęs indą virš galvos jį trenkiau į žemę ir šukės paliko šios aukos žymę mano delne. Kartais sakau, jog iškėlęs ranką link dangaus - nebejaučiu ryšio su Kosmosu, o galbūt tai tiesiog nutrauktas ryšys su Demonais. Ir čia likau jau tik aš.
Be praeities, be žemėlapio keliui atgal, be dangiškos pagalbos, kuri it Faustą masino begaliniu troškuliu. Galbūt čia prasidėjo nauja istorija kurioje pasiklydęs dabar esu aš.

Galiausia, visa tai esti paaiškinti vieną svarbų dalyką. Kas esti užu - Kitoje pusėje ir kas esti mano antagonistas kurio pasaulio liudijimą kartais dar liudiju. Taip esu tapęs vertėju žinučių iš kitų pasaulių. Architektas erdvių kuriose gyvena dvasios. Malonumų, šiom mistinėm būtybėm teikėjas, tarnas, tikrai toli gražu ne dievas.

Aš daug mačiau Jo akimis. Kūriau Jo atvaizdą ir pasakojau apie papročius, įpročius ir rutinas. Ritualus ir aukas.
Taip mes pasirodėme behorizončiame ežere, jaunuolio sapno sapne. Taip mes patekome į šventyklos sodą, stotį ir viena stotele arčiau ar toliau pažadėtojo rojaus.

Kas esi tu už paties savęs ribų? Nubrėžia žmonės. Jie sukuria tavęs atvaizdą istorijoje iš ženklų kuriuos palikai. Todėl ženklus drobėse brėžiau jo ranka. Taip gimė Jaunuolis su Geltona Minesota kuris įstrigęs savo siaura formatėje būtyje, kažkada liudys apie mano egzistavimą. Ir liudys nė žodžiu daugiau, nei žodžiu mažiau nei jam būsiu taręs.

Taip randasi stebėtojo taškas, kuris nubrėžia mūsų abiejų pasaulių būtį ir tiesą. Tai konkretus sustingęs taškas iš kurio Jūs galite apžvelgti situaciją ir įsitikinti tuom kuom galima įsitikinti ir tikėti esant tuo kas netilpę formate, bet neabejotinai esti - ten kažkur užu ribų.
Kažkur kitoje pusėje.

Savotiškas kubistinis naratyvas. Kuris net ir tokiu formatu negali iki galo apžvelgti tiesos.

Galiausia viskas priklauso nuo Tavęs, mielas žiūrove.

***


Traukinys pajuda, raudonas, dūmuos paskendęs, palieka peroną. Žinia, jog jame išvyksta kažkas svarbaus, ir to nesulaikysi, tokia žmogiška dalia. Jaunuolis su milžiniška drobe rankose bėga pavijui traukinio atsukęs formatą į langą. Ten esti kažkas svarbaus, kas gali tikėti arba ne - mato tavąją žinią. Kas ten? Kas drobėj?
Paskutinį kart, lig traukinys paliks šią žemę pažadėtojo rojaus link.
Užu horizonto. Kalnuos kur upeliai šalti ir debesys apkloję lankas.


***

Iš kur mes atėjom?
Kas mes?
Kur mes einame?

***

1416
0403
2017