Mes neturime teisės ją teisti .. (!)

Mes neturime teisės ją teisti

  .. Balta ir šviesu.

Šviesu: kaip katik gimusios gyvybės siela; kaip pirmų meilės jausmų spindulėlis; kaip tikėjimas, iš visos širdies, trokštamu teisingumu; kaip naujai atvertas gyvenimo puslapis..

Balta: kaip tirpstantis pieninių ledų plombiras, kuriuo skanaujame karštomis vasaros akimirkomis, stebėdami šventos dvasios paukščius – baltas gulbes; kaip gyvenimo džiaugsmu spindinti šypsena; kaip nuotakos vainikas; kaip banguojančios jūros burbuliukai, kaip pirmas ištartas “Mama”..

Toks šviesus ir baltas besitęsentis amžinai gyvenimas, kur gėris nugali blogį, viltis stipresnė už mirtį, kuriame siekiamos visai kitos aukštumos, branginami visai kitokie dalykai..

              -“Juk Tau tai pažįstama? ” – tyliai tavęs paklausiu.
              -“Hm... ” – susimąstysi Tu  – “Kodėl taip manai? ”

Užsimerk. Susirask raktelį nuo apdulkėjusios vaikystės prisiminimų ir nuotikių dežutės, vis dar kvepenčios šiltu pienu ir vaniliniais, mėnulio formos, sausainiais.
              -“Girdi? ”
Ramus, pavargęs moteriškas balsas atveria duris į tą, šviesų ir baltą pasaulį – pasaką.
Bet šį kartą.. deja.. ne apie tai.

.. Balta ir šviesu.

Ligoninės priimamasis. Keturios sienos ir vienas nevykęs langelis pro kurį tegalima įsižiūrėti begalybę tamsių dangaus spalvų: tą dieną tikriausiai lyjo – nežinau...
Ilgi garbanuoti plaukai, vis dar vaikiškos sielos akys, kurios teįžiūri viską pro realybės akinius, - galbūt truputi per anksti.. ne man spręsti.
Mažytės kraujojančios lūpų žaizdelės, kurias sudrąskė ne dantų galiukai, o kažkas baisaus iš ten, kur vienintelis teisėjas – sąžinė, žiaurus ramintojas – laikas. Būtent dabar ten vyko jau nebesiryšančių tarpusavy, sveikos logikos siūleliais, minčių karas... ištroškusių gyvenimo deguonės, jausmų žūtis.

              -“Kas jai atsitiko? ”
Protingiausia būtų atsakyti:
              -“Nežinau, toks gyvenimas.. ”

.. Balta ir šviesu.

Bet tai ne širdies malda trokštanti vilties, tai baltas chalatas ir dvi, tiesiog dirbančios savo darbą, akys. Malonus pakvietimas į kabinetą. Trumpas žodžių dealogas, keletas parašų, balta pižama, stipri narkozės dozė ir penkiolika minučių.
Kas vyko baltame ir šviesiame keturių sienų pasaulyje per tas penkioliką minučių, matė tik tos dvi, tiesiog dirbančios savo darbą, akys ir tikriausiai tas.. kuris žino ir mato viską, kuo  daugelis iš mūsų tiki bet niekas nėra matęs..
Viskas baigta. Atkelevus iš trumpaus bet, vaistų dėka, ramaus sapno, šiame pasaulyje ją pasitiko stiprus spirito kvapas ir dar blogai įžiūrimas ginekologo veidas.
        -“Panele pabuskite..! Operacija praėjo be komplikacijų, besiformojančios gyvybės ląstelės sėkmingai  pašalintos. ”
Kaip asmuo atstovaujantis savo prifesiją – jis pasakė viską, kaip žmogus - norėjo pridurti: “Motinystė tai.. ”  .. bet susilaikė.

Niekas neįstengtų aprašyti to chaotiško skausmo gilumas, kuris drąskė tą labai jauną bet jau aklą širdelę. Daugelis paklaus:
     
      - "Tai  kokia, galų gale, šios tragedijos priežastis?? Kodėl?? “

Atsakymas tikriausiai.. per daug sudetingas.., turintis gilias šaknis, kurių duotas vaisius dar ilgai skleis nuodus šiame pasaulyje.
Todėl mums lieka nežinomybė.

.. Mes neturime teisės ją teisti .. (!)



P. S. Nepagrįsta jokiais faiktais