Nuo Tavęs - Man

Palieku
piršto antspaudą
ant pieno pakelio.
Ir įsmeigiu peilį į duoną-
Sugirgžda.
It rugių lauke
žingsniai
gražią vasarą-
nuo manęs - Tau.

Paliečiu baltus
trupinius
ant svetimo stalo-
panagėse tirpsta
druska.
Ir kutena.
It smilgos
vėjuotoj pievoj.
Nuo manęs - Tau.

Mindau
šlapius lapus.
Ir visada vėluoju,
bet dabar
jau žinau,
jog sieloj kartais
pilna praeivių
ir kreivų pėdsakų.

O kartais
taip greita
aplinkui-
ir taip lėta
viduj. -
Meldžiuosi.
Ir Dievas pasitaiso
žvaigždę pakaušy.
Nuo manęs - Tau.

Pabeldžiu.
Į stogą,
nes mano užanty
yra namai,
kur auginu
daug minčių
ir žodžių.
Tik, deja,
dar neišmokau
jų teisingai
paleisti-
taip, kad
įsikibę į pūką
po paukščio sparnu
į šiltus kraštus
neišskristų
pasislėpti. -
Atsiklaupiu.
Ir Dievas pasikaso
žolę paausiuos.
Nuo manęs - Tau.

O aš dabar
supsiuosi ant balto
tilto,
ten kur saulėlydžiai
ryto spalvos.
Ir lauksiu,
kol vėjas
atsegs dangui
kišenę.
Ir pabirs
kregždės
į rugius. -
Nuo manęs - Tau.

Ir aš  visada
būsiu Tavo balsas.

Ir mes visada
susitiksim -
kiekvienam naujam
gyvenime.
It gražią vasarą
(trisdešimt vieną).
Nuo Tavęs - man.