*165503302017

Taip,
Jau kalbėjau, jog mano sargai mane apleido.
Ir jau kokia ketvirta, kai vis prisėdu prie tekstų ir išspaudę varganą pastraipą palieku džiūti.
Taip, grįžtu prie senų drobių ir jas gadinu o po to turiu porai savaičių darbo jas taisyti.
Taip, dar neseniai viskas buvo visai aišku, o dabar vėl kažkokia tamsa atplaukia.
Jaučiu, jog grįšiu prie didžiosios drobės. Ji susukta stovi kambario kampe. Ji laukia pabaigos. O ir pats jaučiu kažkokią pabaigą ateinant. Gal tiksliau pradžią kito gyvenimo. Kiek liūdna galvojant, jog jaučiuos it jėgos jau apleidžia, o prieš akis dar tiek daug laukia.
Visgi, indo ieškoti dugne.
Teks užsimerkti ir panirti į save, lig atrasiu atsakymą, o gal veikiau - dėmesio vertą klausimą.
Mane vaikydavosi kompozicijos, kūrių nevaliojau išpildyti, dabar vėl lanko ir vis nevalioju.
Bet dūšia sako, jog anas reikia saugoti - nes laikas ateina.
Man labai rūpi kas nutiko tiems valtelėje, nors negaliu lig galo išdėstyti istorijos - tai it sapnas, kurio scenos taip neaiškiai jungiasi, jog nepajėgiu sujungti taškų.
Visgi Žmogus juodu liežuviu mane persekioja, ir negaliu pasakyti - ar galim jam padėti, ar jis nepersekioja to kas seniai palaidota, nors kartais grįžtu į prisiminimus ir tampu sentimentalus. Visgi kalnas mano kambaryje neteko upelio ir nebešvokščia juo kava.  O šalia ir bedugnė marinuojas, su kuria nežinau ką padaryti.
Džiaugiuosi dėl vieno - jog pagaliau pavyko krūvą atraižų susiūti į vieną ir padaryt kokias 7 drobes. Dar paletės likusios, kurias vieną dieną kalsiu į vieną milžinišką lentą, ar padėsiu po stiklu ir rėmu.
Visgi dabar ieškau stiklo, ant kurio galėčiau klijuoti likusias bedugnės dovanas, lig visai išsivalysiu iš savo purvo. Lig atiduosiu jį pasauliui.
Kolkas kambarėlis užverstas darbais, ir nėra ramaus kampo kur pamąstyti, ką veikt reiks toliau. Vietoj tvarymosi, ieškau naujos drobės ant kurios galėčiau išlieti šiandieną, o vėliau vėl ateina rytojus.

Kartais tokioje tokybėje atrodo, jog ruošiuosi mirti - tik tam kad kas kitas sutvarkytų manąją netvarką. Jog surastų darbams namus ir man nebereikėtų jų kentėti.
Bet žinia, jog taip mąstyti esti neteisinga.
Reikia išspręsti mįslę ir tuomet ją palikti ramybėj.


Žmonės iš kito pasaulio nori laisvės.
Istorija iš mano barako laikų nori pailsti ir atsidurti už stiklo.
Mano nųdienų bėdos nori rasti savą būtį.
O aš noriu grįžti pas save. Noriu pradėti gyvenimą iš naujo.
Noriu išeiti iš šio dūmuos paskendusio kambario.
Noriu ant kalno kvėpuoti gyvybe.

Ir tik miško žvėrys supras, tą neprisirišimą.


Kolkas tiek tų bėdų.
Kada nors bus ir atsakymų.