Istorijos lašas

Širdimi prisiglaudus prie žemės,
prie istorijos vėtrų, žaibų,
vis ieškosiu prasmės dieviško prado
tarsi klajūnas pasaulių keistų.
Kai saulėlydis užges vandenynuos,
aš ieškosiu nelaimės ir laimės ženklų,
aš kaip paukštis su vėju šiauriniu
vis giedosiu, gimtine, kaip tave aš myliu.
Kai saulė atklysta iš ugningų rytų,
ašaros byra srauniu upeliu,
kiek klydo ir žuvo žmonių nekaltų,
išsiblaškė kraštuose tarp žarų ir aušrų.
Kopiant į dangų karalystės keliu
blaškosi angelas baltas tarp kančių ir žaizdų
prie atviro lango šilų ir laukų,
kalba maldą švenčiausią nekaltai pasmerktų...
Prisiglaudus prie žemės ženklais netekties,
akyse kaip liepsna viltis ateities,
meilės idėjom išgrįsti takai,
meilę kaip skausmą gimtinei rašai...
Lašai...