Miniatiūra

Tik lengvos snaigės krinta iš žydro dangaus... Ir ledinės ašaros rieda. Vienišo žmogaus. Ir keista. Nes širdis – gyva dar! Plaka čia... Bet šaltis kūną varsto. Meilės nebėra! Ar tu žinai, kaip skauda? Kai aš lieku viena. Kai man ilgu. Kai noriu... Ar tu žinai, kad noriu verkti? Tik ašaras man vėjas nudžiovina. Ir pabučiuoja palaidūnas vėjo gūsiu... O tavo bučiniai!.. Kur jie? Juk buvo... Tik tu dabar nusisukai... O snaigės krinta. Baltos. Šaltos. Lyg tavo akys, lūpos. Ir atneša man dovaną meilužis vėjas – tavo vardą. Ištartą kadais. Su meile ir aistra tariau jį...
  Sniege baltos pėdos liko. Žinau, buvai atėjęs. Bet tavo balso, beldimo negirdėjau. Tik tylus prisilietimo aidas nuskamba laukais. Tolyn, tolyn. Tik gaila, manęs jis nepasiekia. Ir aš lieku viena. Galvoti ir svajoti. Vėl apie tave.