Vienas iš šimto (1 dalis, dvikova)

- Man atrodo, aš tave myliu, - atsiduso ji, stipriau įsisupdama į ploną antklodę.
„Ot velnias...“ - dingtelėjo Gedui nejauki mintis.
Ne, jis nesibaidė meilių žodžių. Kitomis aplinkybėmis būtų mielai nusišypsojęs jai ir galbūt pasakęs kažką panašaus pats. Bet tik ne dabar. Tik ne savo mažame bute. Velniai rautų, jo gyvenimo moterys vis sugebėdavo pataikyti ne vietoje ir ne laiku...
Jis atsargiai kilstelėjo nuo pagalvės ir apsidairė po tamsų kambarį. Tai buvo nedidelis kambarys. Apšviestas vos vienos silpnos švieselės virš lovos. Dvi spintos, stalas su kompiuteriu kampe. Žinoma, jo lova. Dvi lentynos. Ir gilės. Daugybė maišelių su gilėmis. Dviejų metų senumo gilės. Pernykštės gilės. Neseniai rinktos ir atsineštos, ramiai džiūstančios ant lentynų. Gilių kvapas tvyrojo ore, šalia prakaito ir sekso kvapo.

Miglė krustelėjo šalia, šiek tiek nustebinta reakcijos.
- Gedai? - paklausė ji.
- Aa... taip? - atsisuko jis.
- Tu girdėjai, ką tau sakiau?
- Taip. Tikrai girdėjau, - linktelėjo jis. Šyptelėjo nejaukiai ir Miglei pasirodė, jog tai buvo ta šypsena, kurią vyrai parodo prieš nerdami į kuo tankesnius krūmus.
- Ar kas nors negerai?
- Ne, viskas puiku, - skubiai patvirtino jis. - Tikrai. Puiku.
- Aš pasakiau, jog tave myliu, - neatlyžo ji, nutaisydama lengvą šypsenėlę.

Kambario kampe tyliai spragtelėjęs atgijo kompiuteris. Sučirškė procesorius ir aušintuvai. Mergina taip pat dirstelėjo į tą pusę, šiek tiek suraukdama antakius.
„Rimtai, chebra?“ - vos sulaikė beišsprūstančią dejonę Gedas.
- Tai tik... patikrinimas nuo virusų, - pasiteisino jis. - Retsykiais suveikia.
- Kaip patogu, - pranyko šypsena iš Miglės veido. - Mergina pagaliau ryžtasi prisipažinti tau meilėje, o tave labiau domina antivirusinė? Gražu! Žinai, einu namo!
- Ne, aš... Migle, palauk, - iškvėpė jis. - Gal mes galėtume pasikalbėti... na, šiek tiek kitoje vietoje?
- Kas su tavimi negerai? - ji pastvėrė nuo grindų kelnaites. - Čia juk tavo butas, tiesa? Neatsivedei manęs į kokią nors narkomanų lindynę, ar dar blogiau?
- Ne. Butas tikrai mano, - sumurmėjo jis, mesdamas trumpą, neramų žvilgsnį į kompiuterį.
Miglė tai pastebėjo ir beregint pakeitė kryptį. Užuot traukusi link durų, ji skubiai prisiartino prie švytinčio ekrano.
- Kas... čia dabar? - išplėtė akis, išvydusi veikiantį video grotuvą. Tinklo kamera buvo pasukta į lovos pusę, ekrane atsispindėjo pats Gediminas, jos ranka ir pečiais žemyn krintančios šviesios garbanos. - Tu viską įrašinėjai?!
- Ką?.. Žinoma, ne! - jis irgi žengė arčiau, ketindamas pamatyti savo akimis.
- Tu neturi antivirusinės, - pastebėjo ji. - Kas čia vyksta? Kur tu mane atsivedei, Gedai? Kokia čia vieta?
- Mano namai, tikrai! - kilstelėjo jis rankas, lyg pasiduodamas. - Prisiekiu!
- Žinai, tu gal geriau nesiartink! - parodė delne gniaužiamą išmanųjį Miglė. - Man užtenka suklykti ir telefonas pats paskambins į pagalbos tarnybą! Atsitrauk prie lovos!
- Gal tu juokauji! Prisiekiu, aš neįrašinėjau, Migle!
- Atsitrauk prie lovos, iškrypėli! - įsakė ji kur kas griežtesniu balsu.
- Ei, palauk... rimtai? Maniau, tu mane myli?
- Ką tik persigalvojau!
Gediminas tik rankomis skėstelėjo, sėsdamasis ant lovos. „Rimtai, chebra, to stipriai per daug!“ - ragino jis mintyse. - „Ir tai jau ne pirmas kartas, velniai jus griebtų!“

Mergina palinko prie kompiuterio. Ketino išsiaiškinti, kur nukreipiami grotuvo įrašyti failai. Ten bus įrodymai, ar labai suklydo pasikliaudama vaikinu. Galų gale, pasaulis buvo kupinas keisčiausių bei šlykščiausių tipų. Padori mergina turi nuolat rūpintis savimi, neprarasti dėmesio.
Viena akimi prižiūrėdama nejudantį vaikiną, tebelaikydama paruoštą telefoną, kita ranka ji palietė klaviatūrą.
- Pala...
Gediminas nespėjo užbaigti perspėjimo – mygtukinė it pamėtėta švystelėjo nuo stalo, perlėkė visą kambarį ir išlakstė į šipulius, atsitrenkusi į spintos duris. Triukšmingą plastiko sprogimą nugalėjo tik moteriškas klyksmas, atsklidęs puse sekundės vėliau.
- Kristina, dėl dievo meilės!.. - neišlaikė jis, griebdamasis už galvos.
- Kas... kas čia buvo, Gedai?! - klykė persigandusi Miglė. Telefonas jos delne jau švytėjo, rinkdamas pagalbos numerį. Po akimirkos šis išsprūdo iš merginos rankų ir nučiuožė grindimis. Tankiai sumirksėjo baterijos simbolis telefono ekrane. Po sekundės ekranas aptemo ir prietaisas numirė. Vaikinas neturėjo dėl to jokių abejonių.
- Bliamba, aš dingstu iš čia! - isteriškai šūktelėjo mergina, puldama prie durų. Pakeliui pagriebė telefoną ir likusius rūbus. Pamiršo liemenėlę, tačiau neatsisuko jos.
- Migle, gal mums tikrai reikėtų šiek tiek kitoje...
- Pamiršk, Gedai! - ji drebančiomis rankomis apsivilko marškinėlius ir pasilenkė batų.
- Velniai griebtų... - sumurmėjo jis, vis dar negalėdamas patikėti, kur juodu nuvedė vos trys nekalti žodeliai. Jinai jį mylėjo. Vos prieš dvi minutes – mylėjo... Ir reikėjo gi jai išsižioti būtent dabar, šioje prakeiktoje vietoje. Negalėjo palaukti romantiškesnės akimirkos, kur nors prie upės, ar kavinėje, ar...
- Kas čia? - pasilenkė dar žemiau mergina, siekdama sienos kampo. Ten, išlindęs iš už dailylenčių, kyšojo armuotos folijos kraštas. - Tavo... tavo buto sienos ekranuotos?
- Klausyk, aš galiu paaiškinti...
- Ar dėl to mano telefonas anksčiau negaudė signalo? - atsitiesė ji, gręždama vaikiną kaltinančiu žvilgsniu. - Žinai, gali neatsakyti. Ir gali man neskambinti! Turėjau pati susiprotėti, jog tu vienas iš tų nesveikų, kuriuos kasdien per žinias rodo!
- Ei! Aš tikrai nesu vienas iš tų! - dabar jau pasipiktino vaikinas.
- Gali man neaiškinti, Gedai! Nedrįsk man skambinti! Žinai ką, nemėgink daugiau manęs surasti ir aš nepranešiu apie tave policijai! Ar mudu susitarėm?
Beliko bejėgiškai atsidusti.
- Taip, gerai... Kaip nori, - atsirėmė į sieną. - Pasisaugok, kai eisi namo.
- Tu man negrasink! - įsiuto ji. - Girdi, šūdžiau?! Nedrįsk manęs gąsdinti!
- Ne, aš ne... Tu mane ne taip supratai, - sumikčiojo jis. - Tenoriu, kad nepalįstum po ratais, beskubėdama kur nors! Ar tikrai būtina iškart galvoti patį blogiausią?!
- Tebūnie, - sukando dantis Miglė, vilkdamasi striukę. - Aš jau nežinau, ką apie tave turėčiau galvoti. Nenoriu žinoti. Sienos ekranuotos, visur tų prakeiktų gilių primėtyta ir jis dar filmuoja...
Ji norėjo pasakyti dar kai ką. Apkaltinti jį dar vienu melu, tačiau nedrįso praverti burnos. Šiame bute buvo DAR kažkas, ką ji įtarė apsilankiusi pastarąjį kartą. Įtarė, bet nedrįso garsiai to išreikšti. Velniškai troško nešdintis kuo toliau po to, kai savo akimis išvydo siaubingos jėgos sutrupintą klaviatūrą, ar akimirksniu išsiurbtą telefoną.
Dirstelėjusi į vaikiną paskutinį kartą, Miglė spruko pro duris.


* * *


Gediminas parvilko švinines kojas atgal į miegamąjį. Smulkios plastiko nuolaužos buvo pažirusios po visas grindis. Jis pravėrė spintos duris. Ant viršutinės lentynos gulėjo bene tuzinas pailgų, vienodų dėžučių. Paėmęs vieną, vaikinas atlupo kraštą ir ištraukė naują, šiek tiek pasenusio modelio klaviatūrą. Niekas jau nebenaudojo ir net nebegamino mygtukinių su laidais. Visos veikė trumpuoju radijo ryšiu. Gauti vieną su tikru laidu buvo galvos skausmas.
Sugrįžęs prie kompiuterio, jis padėjo prietaisą ant stalo, prijungė ir spustelėjo kelis klavišus, tikrindamas. Viskas buvo tvarkoje.
Tik štai šluoti grindis neturėjo jokio ūpo. Grįžęs prie lovos dėbtelėjo į paliktą liemenėlę, atsargiai pasilenkė jos ir kilstelėjo suėmęs dviem pirštais. Pakabinęs moterišką aksesuarą ant kėdės atlošo, sudribo į patalus ir garsiai atsiduso, dėbtelėdamas į lubas.
Virtuvėje spragtelėjo arbatinio mygtukas.
- Ne dabar, Ieva! - paprašė jis, neketindamas klausytis atsiprašinėjimų.
Nedrąsiai suspragsėjo naujos klaviatūros klavišai. Iš pradžių lėtai ir neužtikrintai. Tada greičiau, lyg stengdamiesi išstuksenti Morzės kodą. Enter.
Silpnai suvibravo laikrodis ant vaikino riešo. Gedas vėl atsiduso, tada pakėlė ranką ir dirstelėjo į ekraną.

„Ieva pΣrduoda, j0g šį kartą dël nieko ne5igaili. Jo5 žodži4is, M1Glė nėrA ir niek4da nebuv° tau t1nKam4.“

- Leisk atspėsiu. Nes ji dar gyva? - sumurmėjo Gedas šiek tiek sarkastiškai. - Jeigu jau taip, kam iš viso leido dulkintis su ja? Turėjo visą sumautą savaitę suorganizuoti jai širdies smūgį, tiesa?
Klaviatūra vėl atgijo. Šį kartą agresyviau ir gerokai ilgesniam laikui.
Bzzzt...

„GEdai, taU RE1KĖJO žm0g1ško k0ntakto. Aš ta1p pat sut1k4U su tokia IDėja, bet tik iki šios rib0s. GlaUdΣsn1am judw1ejų ryš1ui neprit4rėMe nė 1 iš mū5ų. ViΣnbAls1ai.“

Jis atsiduso, siekdamas sopančios galvos. Nuo Kristinos pusiau koduoto teksto jam visada šiek tiek paskausdavo galvą, o dabar dar ir pats pranešimo turinys...
- Jūs ką, dabar jau balsuojate tarpusavyje, su kuo aš turėčiau dulkintis, o su kuo ne? - pasipiktino vaikinas. -  Gerai, Ieva. Pasakyk man nuoširdžiai. Ar šiame pasaulyje apskritai egzistuoja moteris, dėl kurios tu NEpavydėtum?

Takšt. Takšt takšt takšt. Takšt takšt. Takšt.
Bzzzt...

„Žin0ma.“

Jis susijuokė, jausdamas artėjančią lengvos isterijos bangą.
- Ir ji sako „žinoma“...
Virtuvėje vėl spragtelėjo arbatinio kontaktas, vandeniui užvirus. Gediminas sunkiai pakilo iš lovos ir nupėdino ta kryptimi. Džiaugėsi, kad jo įnamiai bent jau nesirodė jo akyse, išgąsdinę trečią iš eilės merginą šiais metais, kuri bent per plauką priminė normalią. Na gerai, beveik normalią. Miglė išlaukė keturias dienas. Šiais laikais užtekdavo vos paros, kad du šviežiai kepti meilužiai prisipažintų meilėje. Daugiausiai trijų, kad kažkuris nutemptų kitą prie altoriaus. Ir savaitės, kad įvyktų destruktyvios skyrybos. Pasaulis iš skubančio virto lekiančiu it be galvos ir žmonės skubėjo prisitaikyti prie naujausių madų bei tempo. Gediminas šito niekaip nesuprato. Jis būtų mielai sustojęs vietoje ir nejudėjęs – mėnesį, du mėnesius, metus – tačiau masės jį nenumaldomai tempė kartu su savimi. Turėjai būti panašus beprotis, kad rastum gerai apmokamą darbą, turėtum draugų ratą ir dar sugebėtum palaikyti dialogą. Apie naujausią muziką, filmus, kas kam iš įžymybių pasaulio į snukį davė, kur ir su kuo pasidulkino be sutuoktinio žinios ar kokia nauja religija susižavėjo. Vakar buvo garsi šita, su baltai dažytais juodų plaukų galiukais. Šiandien ji jau kelio dulkėse, aplenkta kažkokios penkiolikmetės, kuri – tik pagalvokite – sugeba dainuoti Selenos Gomez dainas susilanksčiusi į kelioninį lagaminą! O rytoj ir ji liks kelio dulkėse, kai koks nors juodaodis nuspręs pasidaryti plastinę operaciją ir pavirsti į kinietį. Ir visus juos privalai žinoti, antraip tu jau savaitę atsilikęs nuo tikro gyvenimo ir draugai tave vargu ar besupras.
Savaitę!
Gediminas būtų mielai atsilikęs visą šimtmetį, bet jam reikėjo mokėti mokesčius ir egzistuoti. Egzistencijos už dyką nebūna. Energijos mainai privalo vykti, pasaulis privalo suktis. Žmonės privalo kraustytis iš proto, antraip jie išsikraustys iš jo, vos tik nustos kraustęsi.

Jis siektelėjo spintelės durų, pravėręs surado metalinę dėžutę ir nusuko dangtelį. Pripildė pusę puodelio savo paties rankomis maltos gilių kavos, užplikė ir žengė atsinešti grietinėlės.
Galbūt Ieva pernelyg nesuklydo. Tiesa, ji buvo velniškai pavydi, tačiau... „aš tave myliu?“ Vos po keturių dienų pažinties? Jis tikėjosi, jog Miglė bus kitokia. Merginai patiko gilių kava, patiko ir tai, kaip jis užsidegęs pasakojo apie gamybos subtilybes, ar kaip atskirti geras giles nuo prastų. Kurį mėnesį geriausia važiuoti į draustinį jų rinkti ir panašiai. Atrodė, jog galėtų ten nuvykti drauge.
Jam daug kas atrodė.
Na, bent jau seksas buvo neblogas.


* * *


Stebėdamas pralekiančius pilkus vaizdus kitapus autobuso stiklo, Gedas retsykiais vis nužvelgdavo kitų keleivių atspindžius, stengdamasis negirdėti, kaip vos už poros metrų grupė paauglių spygiais balsais dalinasi telefonuose aptiktomis naujienomis. Ignoravimas turėjo savas ribas. Jam retsykiais labai panūsdavo atsisukti ir paprašyti bent trijų minučių tylos. Arba prisukti garsą. Bėda buvo ta, jog nutildžius šią grupę, jam reikėtų to paties paprašyti ir iš antros pagal garsumą. O tada ir trečios, kurios atstovai mėgavosi Youtube ryto naujienomis. Žinias galėjai išgirsti netgi nepažvelgęs į savo telefoną.
Gediminas neturėjo panašaus telefono. Jo laikrodis gebėjo priimti žinutes iš tam tikros nepopuliarios programos. Tai buvo senas ir pigus laikrodis. O telefono ekrane vos tilpo abonento vardas bei numeris. Tai buvo archaiškas modelis, kurį stotys pripažino tik todėl, kad miestuose dar neišnaikino 3G ryšio. Visi kiti autobuso keleiviai greičiausiai būtų iškritę iš juoko. Dabartiniai modeliai didžiavosi naujausiu 5G ryšiu, kurio sparta bei aprėptys pranoko drąsiausius lūkesčius. Ir niekam nerūpėjo, jog keli tokie telefonai galėjo iškepti ne tik kiaušinį, bet ir vieno kito vartotojo smegenis. Koks skirtumas, jei smegenys ir taip svilo nuo informacijos pertekliaus? Tu arba žinojai daugiau už visus, arba būdavai socialiai palaidotas greičiau, nei meistras įkaltų vinį į karsto dangtį. Lenktynės tęsėsi ir visi troško laimėti. Prizas visada buvo tas pats.

Gedas vėl dirstelėjo į keleivių atspindžius ir primerkė akis, aptikęs menką neatitikimą.
Artimiausia stotelė dar nebuvo pasiekta, o salone jau sėdėjo vienu keleiviu daugiau. Į tą papildomą, iš niekur išdygusį pakeleivį niekas nekreipė dėmesio. Jis tūnojo sau atokiau nuo visų ir pastėrusiu žvilgsniu ieškojo. Ieškojo ko nors, kas atkreiptų į jį dėmesį.
Autobusui judant pro spalvingas, interaktyvias vitrinas, pakeleivio siluetas nežymiai sumirgėdavo statiniais trikdžiais. Tiesą sakant, jis mirgėjo net ir tada, kai kuris nors keleivis pernelyg sujudėdavo savo vietoje, skubėdamas pasidalinti internete atrasta naujiena. Gediminas regėjo tai daugybę kartų ir tik giliau atsiduso, vengdamas spoksoti pernelyg ilgai.
Autobusu važiavo miręs žmogus ir atvirai žiūrėti į tokį galėjo tik visiškas beprotis. Gedas buvo patyręs kelis kartus, kas nutikdavo, kai mirusieji ūmai suprasdavo, kad jis juos mato. Dažnas imdavo reikalauti kontakto.
Būtent – reikalauti. Prašydavo vos vienetai. Daugelis poreikį bendrauti su gyvųjų pasauliu išreikšdavo kur kas agresyviau. Dažnokai tokie reikalavimai užsibaigdavo įsiūčio priepuoliais, o tada prasidėdavo nemaloniausia dalis – emocijų manifestacijos įvairiais fiziniais pavidalais. Gerai, jei tau į pakaušį atlėkdavo koks nors mažo kalibro daiktas. Daug blogiau, jei šmėkla parodydavo rimtesnius gebėjimus.
Štai kodėl jis vadovavosi taisykle nežiūrėti į juos ir visada praeiti pro šalį, vos atpažinęs.

Žvilgsniui nuslydus stiklo atspindžiais, jis nejučia įsitempė.
Pačiame autobuso gale sėdėjo dar vienas vienišas pakeleivis ir jis stebėjo vaiduoklį su neslepiamu susidomėjimu. Šį kartą tai buvo gyvas žmogus ir Gedas net kvapą užlaikė.
Dar vienas, panašus į jį patį? Ir dar tame pačiame autobuse kartu su vaiduokliu... Nieko gero.
Skubiai nukreipė žvilgsnį kitapus stiklo, nusprendęs autobuso keleivius pamiršti visai. Jei nuojauta neapgavo, tuomet čia vyko kažkas daug rimtesnio, nei paprasčiausias pasivažinėjimas į darbą.

Dabar abu pašaliečius stebėjo tik akies krašteliu. Panašu, jog numirėlis turėjo savo taktiką – jis vienu metu koncentravosi tik į vieną gyvąjį ir stengėsi nustatyti, ar šis jį mato. Retsykiais dėl viso pikto peržvelgdavo visus kitus, ieškodamas  atklydusio žvilgsnio. Gedimino eilė paprasčiausiai dar neatėjo.
Tuo tarpu pakeleivis autobuso gale sėdėjo visiškai atsipalaidavęs, knebinėdamas savo planšetę. Retsykiais mestelėdavo smalsų žvilgsnį vaiduoklio pusėn, tačiau visais kitais praktiškai nesidomėjo. Veikiausiai jis dar nepatyrė, jog toks atsitiktinis kontaktas gali kainuoti ypač brangiai...
Nebent jiedu JAU buvo pažįstami.
Gediminas atsilošė savo vietoje didesniu kampu, nuslinkdamas šiek tiek žemiau atlošo krašto. Kilstelėjo rūbo apykaklę, tarsi būtų pajutęs šaltį ir sušnabždėjo:
- Ieva, nedrįsk rodytis. Autobuse yra medžiotojas.
Tikėjosi, jog ji išgirdo. Dar labiau tikėjosi, jog išgirdusi nesugalvos kokios nors kvailystės. Vos sulaikė krūptelėjimą, kai pajuto rankovės vidumi slenkantį šaltuką. Netrukus į jo delną slystelėjo lediniai pirštai ir spustelėjo jo paties pirštus, patvirtindami, jog Ieva viską suprato.
Antra vertus, jam dabar tikrai buvo šalta...


* * *


Tokių kaip jis ar autobuso gale tūnantis medžiotojas visuomenėje buvo palyginti nedaug. Maždaug vienas iš šimto gebėjo regėti mirusius bei kontaktuoti su jais. Turint galvoje pasaulio gyventojų skaičių, tokių reginčiųjų turėjo būti mažų mažiausiai keli šimtai milijonų.
Turėjo...
Gedas prisiminė savo vaikystę – laikus, kai visa ši suirutė dar nebuvo prasidėjusi. Jis augo saugiame kvartale ir neturėjo dėl ko rūpintis, tad tik iš tėvų pasakojimų žinojo, jog pasaulis tuo metu svyravo ties labai rimto konflikto riba. Modernus pasaulis buvo iškankintas religinių fanatikų keliamo pavojaus. Europiečiai rimtai svarstė saugumo vardan deportuoti kiekvieną įtartinos odos spalvos asmenį lauk – velniop visą rasizmą ir multikultūrizmą. Vos ne kiekvienoje sostinėje bei stambesniame mieste vyko žiaurūs susidorojimai ir žiniasklaida jau atrodė pripratusi prie viso to. Netgi buvo pasigirdę balsai, jog vertėtų religijas uždrausti visai. Žinoma, niekas nežinojo, kuo tai padėtų prieš musulmonus. Šiems priešai buvo tiek krikščionys, tiek netikintys, tiek visi kiti. Jų religiniai lyderiai nė už ką nebūtų sutikę su panašiu pasiūlymu. Jie šitaip kovojo, nes taip liepė Alachas. Taškas.
Ir ne jie vieni. Budistai irgi sprogdinosi – nes kinai su ginklais veržėsi į Tibetą ir likusiam pasauliui buvo nusispjaut. Reikėjo gi kažkaip atkreipti dėmesį.
Patys kinai taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Tiesa, šie sprogdinosi dėl labiau praktinių priežasčių – jų miestai buvo kraupiai perpildyti, tibetiečiai nenorėjo geruoju užleisti derlingų žemių, o ir rusai galų gale atsipeikėjo bei ėmė masiškai vyti visus iš savo šiaurinių bei rytinių teritorijų. Dėl to kinai ir sprogdinosi. Kuo labiau jie tai darė, tuo labiau rusai juos vijo lauk, pasibaisėję reginiu. Užburtas ratas.

Tada į visą košę įsivėlė mokslininkai.
Ketvirtosios kartos duomenų perdavimo ryšiui atėjo galas, nes buvo sukurta penktoji karta, trumpiau įvardinta kaip 5G. Po kelių metų kruopščių tyrimų, įmonės bei korporacijos buvo pasirengusios diegti ją pasauliniu mastu. Ypač greitas, ypač skvarbus ryšys turėjo visiškai išnaikinti „mirusias“ zonas pasaulio žemėlapyje.
Kaip tai paveikė žmones, bombas ir religijas?
Pastarųjų dviejų tai nepaveikė niekaip. O žmonės tiesiog apsidžiaugė, kad galės rašyti Tviterio žinutes žymiai greičiau nei prieš tai. Kai kurie juokavo, jog tviterio žinutės pasirodys netgi greičiau, nei bus užrašytos...

Naujoji beprotybės banga prasidėjo praėjus keliems mėnesiams, vieną naktį, kai kažkoks žmogus socialiniame tinkle išplatino baugų pranešimą, jog jis savo namuose regi pašalinius žmones, kurie neatrodo labai... gyvi.
Į jo žinutę buvo atsakyta kita panašia žinute. Jis nebuvo vienintelis toks. Tada pranešimai ėmė plūsti nesuvaldoma lavina. Kai išaušo rytas, internetas tiesiog lūžo liudininkų pasakojimais, kaip jie vienur ar kitur regėjo mirusių žmonių vėles, buvo šių pastebėti ar netgi užpulti. Pasipylė kraupūs vaizdo įrašai apie namuose siaučiančius poltergeistus, perspėjimai nežiūrėti mirusiems į akis, nebendrauti su jais ir netgi nemėginti ieškoti kontakto.
Per vieną naktį žmonės pamiršo terorizmą, kad susidomėtų visiškai kita problema. Įrodymų, jog kažkas egzistuoja anapus mirties, ūmai atsirado su kaupu. Netgi musulmonai trumpam aprimo, susidomėję reiškiniu. Matyt, giliai širdyje jie taip pat ketino įsitikinti, jog Alachas nėra tik jų imamo vaizduotės vaisius, kad reikia kito, nepriklausomo įrodymo.

Apstulbę mokslininkai taip pat griebėsi darbo. Daugybę metų įvairios kosminės programos bei hadronų greitintuvai jiems įrodinėjo, jog vaiduokliai neegzistuoja. Tačiau dabar jie turėjo tiek liudininkų, jog ignoruoti reiškinio nebuvo įmanoma. Taigi, pirmiausiai psichologai, o vėliau ir fizikai ėmėsi tirti fenomeną išsamiai.

Dar po mėnesio pasaulį sukrėtė jų pareiškimas – „taip, mes kažką įrodėm. Vaiduokliai egzistuoja, bet...“
„Bet“ reiškė, jog jiems taip ir nepavyko nustatyti tiksliau. Kuomet vaiduoklius regintis mokslininkas „įkalbėjo“ vieną mirusį peržengti laboratorijos slenkstį, davikliai užfiksavo keistai svyruojančias temperatūras. Tačiau šaltinio taip ir neaptiko.
Šis pareiškimas tuo nesibaigė. Paaiškėjo, jog vaiduoklius reginčių nebuvo tiek jau daug. Vos vienas iš šimto galėjo juos aiškiai matyti ir tie žmonės buvo skubiai kviečiami dalyvauti mokslinėse programose.
Netrukus sekęs pranešimas atskleidė, jog ūmaus „praregėjimo“ fenomenas buvo tiesiogiai susijęs su naująja 5G technologija bei naudojamais radijo dažniais. Ir jeigu jau taip, tuomet mokslininkai  nujautė, kur turėtų ieškoti atsakymų. Jiems tereikėjo daugiau savanorių.

Tačiau tuo pat metu nutiko keli labai nemalonūs įvykiai.
Pirma – ėmė labai greitai rastis naujos religinės grupuotės, atskilusios nuo ankstesnių grupių, ar užgimusios tiesiog iš niekur, lygioje vietoje. Blogiausia buvo tai, jog skilinėjo tiek krikščioniškoji, tiek musulmoniškoji bendruomenės. Konfucijaus pasekėjai irgi nebuvo atsparūs reiškiniui. Gatves užplūdo nauji gyvenimo tiesų skelbėjai, su kitapusiniu pasauliu kalbantys šamanai, ekstrasensai bei šiaip visokie su protu susipykę tipai. Dvidešimt pirmo amžiaus pasaulis pavirto viduramžius primenančias religines džiungles, kuriose turėjai labai saugotis, kam ir ką turėtum sakyti.
Antra – visai neseniai aptykęs religinis ekstremizmas atgimė su nauju karščiu, kokio pasaulis dar neregėjo. Tik šį kartą ne Alachas su Jehova kovojo - susikibo tūkstančiai naujų religinių dogmų bei idėjų ir policija su kariuomene nebežinojo, ko turėtų griebtis. Atrodė, jog tos pačios valstybės piliečiai stengiasi vienas kitą nuvaryti į kapus. Kuriuos jie turėtų bausti, o kuriuos glostyti?..
Trečia – ėmė be žinios dingti tie, kurie gebėjo regėti mirusius. Panašu, jog pastarųjų reikėjo visiems. Mokslininkams – kad pagelbėtų su tyrimais. Policijai – kad pagelbėtų su kriminaliniais įvykiais, kuriuose kažkodėl likdavo daugiau šmėklų nei įprastai. Fanatikams – kad šiems kas nors nuolat patvirtintų, jog kitapusinis pasaulis TIKRAI egzistuoja ir jie nesistengia išganyti vargšių Dievo avelių be reikalo. Be viso to, dar egzistavo kažkokia „Praregėjusių“ bažnyčia, kuri rinko narius tik iš reginčiųjų tarpo.

Šitaip „vienas iš šimto“ tapo tikra retenybe. Vis mažiau reginčiųjų prisipažino matantys šmėklas ir tiesiog nustojo kalbėti apie tai. Įsigalėjo naujos socialinės taisyklės. Jei norėjai nugyventi maždaug ramų gyvenimą, turėjai laikyti liežuvį už dantų.
Štai tada, kai regintys ėmė slapstytis, atsirado „medžiotojai“. Šie buvo tokie patys regintys, tik turėjo labai stiprų užnugarį. Tai galėjo būti religinė grupuotė, tyrimus atliekanti korporacija, institutas, valstybinė organizacija ar netgi perpardavinėtojai, galintys pasiūlyti sumedžiotą regintįjį kuriam nors iš anksčiau paminėtųjų. Juodoji rinka dūzgė visu pajėgumu.

Gediminas jau žinojo apie metodus. Medžiotojas paprastai turėjo bendrininką – kokį nors negyvėlį. Pastatydavo vieną viešoje vietoje ir stebėdavo minią, lyg žvejys plūdę. Tiek jis, tiek pats mirusysis laukė kontakto. Jei toks įvykdavo, auka būdavo nufotografuojama ir atsidurdavo privačioje duomenų bazėje. Su ja galėjo pasielgti labai įvairiai. Jei tai buvo turtingas asmuo, pasipelnymui puikiai tiko šantažas. Kai išsiurbdavo tokio nelaimėlio kišenes sausai, informacija apie jį būdavo parduodama kuriam nors klientui.
Žinoma, patys medžiotojai nebuvo idiotai. Jei auka pasirodydavo besanti kokio nors ypač įtakingo šulo giminė, tokią greičiausiai palikdavo ramybėje. Visi žinojo apie šalies premjero dukterėčią, kuri regėjo šmėklas ir nesiskundė gyvenimu.

Gedas žinojo ir apie „ypač saugius“ interneto forumus, kuriuose regintys susirinkdavo pasidalinti savo gyvenimo sunkumais. Dalindavosi tol, kol administratoriai nustatydavo jų tikruosius adresus. Parduodavo juos tiems patiems medžiotojams. Tada forumas išnykdavo be pėdsakų, atsirasdavo kitas, labai panašus. Istorija kartodavosi iš naujo.
Jis veikiausiai būtų ir pats labai lengvai įkliuvęs, jeigu ne Eidžis ir jo kompiuterinės žinios.

Eidžis buvo miręs paauglys, kurį jis įsileido į savo namus.

Gedas ir pats gerai nežinojo, kodėl taip pasielgė. Jis retsykiais žvilgtelėdavo į kurį nors sutiktą mirusįjį ir pajusdavo, jog tas yra kitoks nei visi kiti. Labai retais atvejais išdrįsdavo užlaikyti žvilgsnį ilgesniam laikui ir „pasikviesti bėdą“ į savo namus.

Ieva buvo pirmoji, kurią jis šitaip priglaudė. Būdama gyva, mergina dirbo kriminalinėje policijoje ir lemtingą dieną kartu su kolega bei dar dviem ekipažais išvyko tirti pranešimo apie įvykusį susišaudymą prie vienos iš naujųjų „bažnyčių“. Kaip visada, adresas juos nuvedė į vieną prastesnių miesto kvartalų ir „bažnyčia“ pasirodė besanti apleista spaustuvė, astrologiniais simboliais išpaišytomis sienomis. Ten jie aptiko gausybę garuojančių lavonų – ir savadarbę bombą, turėjusią sprogti savižudžiui atleidus nuspaustą mygtuką. Panašu, jog prieš numirdamas šis jo taip ir neatleido. Tačiau tada vienas iš pareigūnų labai neatsargiai pajudino lavono ranką, nepastebėjęs gniaužiamo įrenginio. Nugriaudėjo sprogimas, į visas puses pasipylė vinys ir metalo drožlės, kietai įpakuotos bomboje. Ieva žuvo akimirksniu.
Vėliau ji valandų valandas klajojo miesto gatvėmis, kol pagaliau apsistojo vienoje vietoje ir liko ten, stebėdama praeivius. Mergina atrodė išsigandusi, baidėsi kiekvieno savo pačios mirgtelėjimo ir nežinojo, kur eiti ar ko griebtis. Ji buvo pernelyg „žalia“ kitoje barikadų pusėje.
Taigi, Gedas pažvelgė į ją įdėmiau.
Po keturių dienų, kai kasdien vis pamatydavo mirgančią toje pačioje vietoje, pasikvietė į savo namus. Žinojo, jog panašūs įnamiai retai reiškia ką nors gero, tačiau buvo pasiryžęs suteikti vieną šansą. Vaiduokliai vietos neužima.

Būdama visiška naujoke, Ieva sugebėjo bendrauti tik ženklais ir smulkiais elektros impulsais, indukuotais kokioje nors elektroninėje įrangoje. Žinoma, kompiuteris nuo tokių signalų tik strigo ir persikrovinėjo, todėl mergina juo stengėsi nesinaudoti. Dar ji galėjo paliesti patį Gedą, tačiau labai trumpam ir be jokios didesnės jėgos. Kitų objektų jos prisilietimas neveikė.
Kaip ir kiekvieną šmėklą, Ievą labai blaškė 5G ryšys, todėl eksperimento vardan Gedas ekranavo vieną kambarį. Merginai pasijutus daug patogiau, jis ekranavo visą butą. Tai neleido naudoti ypač greito ryšio jam pačiam, todėl teko įsivesti šviesolaidį. Sprendimas buvo senoviškas ir įrangos teko ieškotis ilgai.
Ir dar tai sukėlė įtarimą kaimynams, mat žinių tarnybos ne kartą buvo pranešusios apie itin destruktyvią sektą, kurios nariai taip pat stengdavosi ekranuoti savo gyvenamąsias patalpas. Gedas nekreipė į juos dėmesio. Ieva atrodė patenkinta ir jam to užteko. Jiedu šitaip gyveno jau trečius metus ir tik pastaruoju laiku pradėjo ryškėti kai kurios neigiamos pasekmės.
Panašu, jog mergina buvo itin pavydi ir ji nesibodėjo demonstruoti savo charakterį. Kiekvieną kartą išvijusi dar vieną moterį pro duris, Ieva pasiteisindavo lygiai taip pat - „ji tau nėra tinkama, Gedai“.
Nors imk ir daužyk galvą į sieną. Jos visos Ievai atrodė netinkamos. Ir mergina buvo bene vienintelė iš visų įnamių, kuri traukdavo į miestą kartu su juo. Jeigu Gedas paliepdavo jai likti ir nesekti iš paskos, galų gale vis tiek aptikdavo kur nors užsislėpusią, vanago žvilgsniu stebinčią kiekvieną įtartiną praeivį. Galbūt ji įsivaizdavo dirbanti savo ankstesnįjį darbą. Ilgainiui pasirodė paprasčiau tiesiog nekreipti dėmesio... kol ji nepradėjo slapstytis jo rūbuose.
Kitas žmogus veikiausiai būtų išsinėręs iš odos nuo panašios patirties. Gedas puikiai prisiminė savo pirmą kartą, kai pajuto svetimus pirštus, išlendančius iš rankovės. Ieva tenorėjo pranešti apie save, o jis paklaiko ir puolė plėšti nuo savęs rūbus, visiškai pamiršęs, jog tuo metu buvo darbovietėje, šalia kavos aparato. Visa laimė, tada buvo pietų pertrauka ir jo paklaikęs šokis liko nepastebėtas. Ieva ilgai atsiprašinėjo ir teisinosi, jog toks kelionės būdas atrodė patogiausias. Ji nuolat buvo šalia ir tuo pat metu neišsidavė pašalinėms šmėkloms, kurios galėjo jį medžioti.
Jiedu taip ir nepasiekė bendro sutarimo tuo klausimu, nes rimtai – mirusi moteris jo rūbuose? KPŠ?.. Atrodė, atsagstytų marškinius, trūktelėtų jų kraštą ir pamatytų dvi įdėmiai iš tamsos stebinčias akis...
Antra vertus, ilgainiui jis tiesiog priprato prie to. Ievos nebuvo įmanoma pajusti net ir labiausiai besistengiant – ji pati turėjo apie save pranešti. Ir retsykiais jam išties būdavo ramiau žinant, jog ji visai šalia, girdi kiekvieną jo šnabždesį. Labai, labai keista simbiozė...


* * *


Autobusas pagaliau stabtelėjo vienoje iš stotelių. Tai nebuvo ta stotelė, kurios jam reikėjo, tačiau Gediminas neketino ilgiau rizikuoti tūnodamas medžiotojo panosėje. Niekas nieko nesakys, jei pavėluos į darbą kelias minutes. Jis ir taip stengėsi išlikti ypač punktualus, netgi nė karto nepasinaudojo „kamščio“ pasiteisinimu. Būtų labai tinkamas metas tokiam.
Pakilęs iš vietos žengė link pravirų durų, tačiau tuo pat metu pakilo ir medžiotojo bendražygis. Vyras užstojo praėjimą, spoksodamas į Gedą pastėrusiomis akimis. Šis tiesiog nudelbė akis į delne laikomą telefoną, stebėdamas ekrane rodomą laiką. Tada žengė kiaurai šmėklą ir iššoko iš autobuso.
„Gera taktika, šunsnukiai,“ - pagyrė mintyse, nekęsdamas medžiotojo visa širdimi. Tai buvo labai purvina taktika. Normalus žmogus būtų tiesiog praėjęs kiaurai, kuomet mažiau patyręs regintysis stabtelėtų ir mandagiai palauktų, kol nematerialus padaras pasitrauks pats. Ir tai būtų didžiausia klaida jo gyvenime.

Perėjęs gatvę, Gedas atsainiai nužvelgė spalvingas vitrinas bei reklamos kioskus, mirgančius nuolaidomis bei aktualiais pasiūlymais, vos tik būdavo užfiksuojamas neatsargaus praeivio telefonas su aktyvuotu IrDA ar Wi-fi ryšiu. Jis įdėmiai stebėjo besikeičiančius vaizdus, laukdamas kokio nors tamsaus fono. Vienam blykstelėjus, Gedas nužvelgė atspindį sau už nugaros ir tyliai susikeikė.
Medžiotojas pėdino jam iš paskos, kartu su savo bendrininku. Kažkaip visgi išsidavė, tačiau kaip? Jis buvo tikras, jog kontaktas su mirusiuoju neįvyko.
Nebent... Ieva. Kai vaiduoklis pastojo jam kelią, Ieva buvo jo rūbuose. Jis pats perskrodė šmėklą kiaurai, tačiau ar Ieva galėjo padaryti tą patį? Galbūt jiedu stumtelėjo vienas kitą ir medžiotojo bendras suprato, kad kažkas čia ne taip?

Kad ir kaip ten bebūtų, dabar beliko slėpti savo veidą po gobtuvu ir neleisti, jog medžiotojo kamera pagautų jo išvaizdą. Būtų galas viskam.
- Ieva, tu dar čia? - sumurmėjo jis, pasirinkdamas vieną skersgatvį, kurį kitomis aplinkybėmis vargu ar būtų rinkęsis.
Pajuto kišenėje svetimus pirštus, šaldančius jo odą užtikrinančiu prisilietimu.
- Man atrodo, mus seka suknistas medžiotojas. Aš pereisiu į kitą gatvę ir vos tik pasuksiu už kampo, mudviems teks skirtis. Lauk signalo.
Nekantrūs pirštai suėmė jo riešą. Tai reiškė „ne“. Žinoma, ji neketino palikti jo vieno... Gedui beliko sunkiai atsidusti. Jis neketino tikrinti, ar medžiotojas taip pat pasuko į skersgatvį – išsiduotų beregint. Galėjo būti taip, jog pastarasis smarkiai abejojo jo kandidatūra ir tiesiog stengėsi įsitikinti.
- Būk gera, neversk manęs maldauti, - sumurmėjo Gedas. - Jo planšetė gali būti aprūpinta infraraudonųjų spindulių kamera. Jis greičiausiai tave pamatys, jeigu DAR nepamatė. Posūkis už dešimties žingsnių.
Šį kartą ji nieko jam neatsakė. Dešimt žingsnių virto trimis, dviem, vienu... Jis pasuko už kampo.
- Dabar...
Žinoma, nieko nepajuto. Galbūt ji pasišalino, o galbūt laikėsi įsikibusi, užsispyrusi elgtis savaip. Kad ir kaip ten bebūtų, jam reikėjo skubiai surasti artimiausią atspindintį paviršių ir įsitikinti užnugario saugumu...
- Ei, palaukite! - pasivijo jį vyriškas balsas.
Gedas mintyse riebiai nusikeikė. Balsas puikiai tiko anksčiau regėtam medžiotojui ir jis tikrai bus prakeiktas, jei įsivels į pokalbį su vienu iš jų. Antra vertus, jis negalėjo šiaip sau sprukti ir taip išsiduoti. Privalėjo elgtis it paprastas, eilinis praeivis.

Paprastas praeivis būtų sureagavęs ir grįžtelėjęs, kad įsitikintų, jog šaukiamas ne jis. Taigi, Gedas grįžtelėjo. Vis dar laikė veidą nunarintą, kad šis išliktų gobtuvo šešėlyje. Prakeiktas gobtuvas ribojo jo periferinį regėjimą, tačiau jis aiškiai pastebėjo, kaip iš paskos sekęs nepažįstamasis kelis kartus skubiai nufotografavo jį planšete, apsimesdamas, jog naršo po ją.
Dabar jau tikrai nieko gero... Gedas tik dantimis sugriežė vildamasis, jog ankstyvo ryto prietemoje nuotraukos bus labai prastos.
- Taip, jūs! - nudžiugo medžiotojas. - Ar galėtumėte man truputį pagelbėti? Šiek tiek pasiklydau.
- Tik greitai. Aš vėluoju į darbą, - murmtelėjo jis, neketindamas atskleisti šiam žmogui dar ir savo balso. Situacija atrodė šūdina dar ir todėl, kad medžiotojo kolega sukiojosi visai šalia, stengdamasis išprovokuoti nevalingą žvilgsnį į savo pusę. Gedui beliko džiaugtis, jog gobtuvas saugojo jo akis.
- Ak, taip... Gal galėtum pažvelgti čionai... Tau taip patogu žiūrėti?
- Aš nesinaudoju planšetėmis, - nepasidavė provokacijai Gedas, atkreipęs dėmesį į ūmai pasikeitusį pokalbio toną. - Klausk adreso. Arba žinosiu, arba ne.
- Bet man reikia, kad žvilgtelėtum, rimtai...
Gedas sunkiai atsiduso.
- Žinai, susirask kitą. Aš tikrai vėluoju, - persigalvojo jis, ūmai nusprendęs, jog mandagumas turi savo ribas. Jis neketino gaišti su šiuo tipu nė sekundės, kuomet visi instinktai klykte klykė sprukti kuo toliau.
- A, šūds... Palauk, ne taip greitai! - regis, medžiotojas taip pat ėmė prarasti kantrybę, tačiau jis turėjo ribotą pasirinkimą. Jo veikla buvo siaubingai nelegali ir jis turėjo visiškai įsitikinti, prieš imdamasis tolesnių veiksmų. Koks tikslas eiti iki galo, jei galų gale paaiškėtų, jog užpuolė paprastą, paranojiškai nusiteikusį žmogų?
Jo negyvasis kolega artinosi prie Gedo ir vaikinas ūmai suprato, jog pastarasis veikiausiai sugebėjo vieną kitą triuką – pavyzdžiui, galėjo numušti gobtuvą nuo jo galvos. Oi, vėjas nupūtė... 
Medžiotojas šito tik ir telaukė, pasiruošęs fotografuoti.
- Vėluoju! - pakartojo Gediminas, ryžtingai pasisukdamas į priešingą pusę, nei jo gobtuvas galėjo būti trūktelėtas. Paspartino žingsnį, neketindamas klausytis tolesnių įtikinėjimų. Medžiotojo bendražygis jį gerokai neramino. Pamėklė galėjo tiesiog prilipti prie jo ir neatstoti, kol nesuras jo gyvenamosios vietos. Žinoma, jis vis dar galėjo atsikratyti nemalonaus svečio išsikvietęs į pagalbą kitus savo įnamius, tačiau tokiu atveju garantuotai išsiduotų.
Reikėjo abiem kuo greičiau nusikratyti...

- Aaach, šūūūds! - išgirdo prislopintus keiksmus sau už nugaros. Regis, jį sekęs medžiotojas gerokai atsiliko. Gedas drįso trumpam grįžtelėti atgal – vyras keikėsi, kratydamas savo planšetinį kompiuterį. Jo kolega mirgėjo pusiaukelėje, nežinodamas, ar tebeturėtų sekti iš paskos. Vaikinui dingtelėjo, kad jiedu veikiausiai nebuvo pati geriausia komanda pasaulyje. Taip, jie žinojo keletą nešvarių triukų, kuriuos veikiausiai nusižiūrėjo nuo kitų medžiotojų, tačiau neturėjo vaizduotės. Ir ačiū Dievui...
Įveikęs gatvę, jis skubiai pasuko į dar vieną skersgatvį ir išvydo jame mirgantį spalvingą Ievos siluetą. Po akimirkos mergina šviesos greičiu švystelėjo link jo ir Gedas tepajuto rankove nuslenkantį šaltuką, kai ji vėl įsitaisė savo įprastoje vietoje.
- Leisk, atspėsiu. Tu iškepei jo planšetę? - sumurmėjo jis, šyptelėdamas puse lūpų.
Merginos pirštai apsivijo jo pirštus ir pritariamai spustelėjo.
- Šaunuolė, - murmtelėjo jis.
Tokiomis akimirkomis tikrai džiaugėsi turėdamas nematomą sargą.
Įsitikinęs, jog šį kartą užnugaris saugus, Gedas pasuko tiesiai į darbovietės pusę, nebesistengdamas sumėtyti pėdsakų.


* * *



Bendradarbiai buvo kita jo tamsiosios gyvenimo pusės dalis. Būdami itin šiuolaikiški žmonės, jie mėgo bendrauti. Jei tiksliau, jie mėgo nepadoriai daug bendrauti ir viršininkas to visiškai nedraudė. Bendravimas, anot jo, buvo sėkmingo verslo dalis. Taigi, Gedas taip pat privalėjo daug ir intensyviai bendrauti... bent jau iš pradžių, kol neturėjo jokio rimto pasiteisinimo.
Pasiteisinimą jam visiškai atsitiktinai surado pati Ieva, neatsargiu prisilietimu iškrovusi įkyraus bendradarbio telefono bateriją. Tada ji iškrovė dar vieną telefoną, trečią visiškai iščirškino, ketvirtajam nepataisomai sugadino GPS – ir taip toliau, kol Gediminas paprašė jos liautis. Tačiau tuo metu visi jau ir taip kuždėjosi bei juokavo, jog Gedimino kamputyje verčiau neužsibūti, mat gali netekti savo įrangos. Toje vietoje kaupėsi bloga karma. Net viršininkas palikdavo telefoną savo kabinete, prieš ateidamas pasidomėti vykdomais darbais. Gedas iš pradžių stebėjosi – kuomet žmonės savo kasdieniame gyvenime nesusitikdavo vaiduoklių, septyniolikos metų senumo skandalas jiems buvo beveik nugrimzdęs į istoriją. Niekas nejuokavo apie šmėklas, galinčias sugadinti telefonus. Galbūt jie tiesiog stengėsi apie tai negalvoti, išgąsdinti panašaus fakto? Jis neketino apie tai klausinėti, vengdamas išsiduoti. Tik tyliai nusistebėdavo, dar kartą sutikęs akis badantį įrodymą, jog jis gyveno šiek tiek kitame pasaulyje nei visi kiti.  Šie žmonės nežinojo apie medžiotojus, reginčiųjų gyvenimo problemas, taisykles bendraujant su šmėklomis – nieko. Žinoma, jie negalėjo jam niekuo padėti ar patarti.

Gedas išniūniavo dalį melodijos ir peržvelgė gautus laiškus. Kalnas šlamšto, kaip visada. Jį kvietė prisijungti prie vienos iš 573 naujų religinių organizacijų, siūlančių greitą nušvitimą, sielos ramybę ir sunkiai nusakomą jausmą, kai tavo kreditinė tampa stebėtinai tuščia... Įvairūs pomirtinio gyvenimo guru siūlė pigiai nustatyti, į kurį rojų ar kelintą pragaro ratą pateksi po mirties ir ką reikėtų daryti, kad paskutinės kelionės tikslas būtų pakeistas...
Gedas žinojo, ką reikia daryti. Perkėlė viską šiukšliadėžėn, tik pastebėjęs raginimą atsivesti vaikus giliai atsiduso. Kai jis buvo mažas, jau tada internetas plovė jo smegenis netikrais loterijų laimėjimais ar siūlymais užsidirbti dešimt tūkstančių per savaitę nieko neveikiant. Dabartinė jaunoji karta buvo bombarduojama tuo pačiu, plius dar visi šie religiniai bepročiai stengėsi išpūsti pomirtinio pasaulio burbulą. Žinoma, jie šitaip darė sau meškos paslaugą – jau senokai internete klaidžiojo humoras apie itin pelningą verslo formą – atidaryti savo bažnyčią. Iš vienos pusės, daug jaunimo įstodavo į panašias organizacijas, tačiau lygiai taip pat jie įgavo suvokimą, jog religija tebuvo itin konkurencingas verslas – ir nieko daugiau.

Ieva ir kiti įnamiai ne kartą jam tvirtino, jog taip ir nesutiko jokio dievo. Jokio angelo ar velnio – nieko. Tai jeigu jam šitą tvirtino, kiti regintys taip pat turėjo žinoti.  Nepaisant viso to, religinėje bendruomenėje tvyrojo idėjinė sumaištis. Nepatogi tiesa buvo pastūmėta į šalį, o kiekvienas išdrįsęs pasakyti tiesą galėjo būti susektas, nufotografuotas ir pradangintas be žinios.
Todėl niekas ir nesistengė žmonėms paaiškinti, kas ir kaip. Gediminas neturėjo jokio supratimo, kodėl tylėjo patys mokslininkai. Šie užsičiaupė bene prieš dešimtmetį ir nuo to laiko nė necyptelėjo. Tikriausiai iki šiol kankinosi kurdami teorijas, iš ko šmėklos galėjo būti sudarytos. Retsykiais internete pasirodydavo straipsniai, nagrinėjantys pačias keisčiausias teorijas.
Pavyzdžiui, šmėklos galėjo būti sapnuojančių žmonių sukurti vaizdiniai, nes kaip dar paaiškinti faktą, jog visi kontaktai įvykdavo būtent naktį?
Arba dar – šmėklos buvo sudarytos iš gravitacijos anomalijų, nes tik vienos gravitacijos mokslininkai kol kas nesugebėjo dorai paaiškinti.
Tokių ir panašių nesąmonių buvo pilna. Gedas įtarė, jog tai buvo dar viena medžioklės forma – straipsnių kūrėjai laukė, kol jų idėjas pakomentuos kas nors išmanantis, kad galėtų tokį susekti pagal komentaro IP adresą.
Todėl jis niekada nekomentuodavo straipsnių ir nesidalino jais socialiniame tinkle. Tiesą sakant, jo puslapis nuolat išlikdavo gaiviai tuščias – ta pati minimalistinė informacija, kurios tik penki procentai buvo tiesa – jis nebuvo vedęs.

- Tau vertėtų liautis su tomis pačiomis gilėmis, - pareiškė jam viršininkas, užsukęs trumpam po pietų.
- Ką? - atsitokėjo Gedas.
- Dizainas, kurį padarei vakar. Gilės ir lapai. Gražu, bet ne mūsų stilius. Padaryk ką nors, kas būtų susiję labiau su... na nežinau, žmonėmis? Technologijomis? Ką nors...
- A... Gerai, - linktelėjo jis. Viršininkas taip pat linktelėjo, pasitaisydamas kaklaraištį. Nusišypsojo jam ir dingo, taip ir nepastebėjęs šalia stovinčios Ievos.
Gedas atsiduso. Kuo blogos gilės, rimtai... Visi šiais laikais piešė tą patį – žmones ir technologijas. Visur ir visomis įmantriausiomis pozomis. Tai buvo tokia mirtina klišė, kad griūk vietoje...

Ieva aršiai mirgėjo ir atrodė nepatenkinta. Visai neseniai telekomunikacijų kompanija įdiegė atsarginę anteną ant pastato stogo ir šioje vietoje 5G signalas ėmė mušti stiprumo rekordus. Kol visi kiti džiaugėsi, Gedas atrodė susirūpinęs savo bendražygės nuotaikomis.
- Dar pusvalandis ir į namus, - paguodė jis merginą. Ieva dirstelėjo į jį ir pasitraukė į kitą vietą, stengdamasi aptikti užkampį, kur signalas nebūtų toks aršus.
- Matau, kažkas labai nekantriai laiką skaičiuoja, - pašiepė jį Marčius, nugirdęs neatsargų komentarą. - Namie gal mergina laukia? Kada nuotrauką įkelsi?
- Sveikas, Marčiau, - vėl atsiduso Gedas, keikdamas mintyse savo žioplumą. Rimtai, na ir dienelė – iš pradžių medžiotojas, dabar ir darbe ims sklisti kalbos, kad jis negali pakęsti šios vietos – sekundes štai skaičiuoja. - Taip... tavo tiesa. Laukia.

Tai išties buvo tiesa. Jo laukė keturi įnamiai, kurie neprašė valgyti, gerti ir kurie neužėmė papildomos vietos. Va tik su nuotraukomis būtų šiek tiek problematiška.
- Rimtas reikalas, - linktelėjo bendradarbis. - Neseniai sutikai gal?
- Mhm, - šyptelėjo Gedas, neketindamas skatinti pokalbio. Sutiko ir išsiskyrė po trijų dienų. Ieva su Kristina uoliai prisidėjo, išlydėdamos pro duris...
- Turėtum atsivesti į klubą, kai kitą kartą rinksimės, - linksėjo Marčius. - Na žinai, įvertintume balais.
Jis mirktelėjo, išsišiepdamas nuo ausies iki ausies. Gedas bukai dirstelėjo į tašką sienoje, nenorėdamas žiūrėti, kaip suirzusi Ieva siekia Marčiaus telefono.
„Pats kaltas, bičiuli,“ - pagalvojo jis. Moterų draugijoje šitaip juokauti apie moteris buvo pavojinga. Net jeigu ta moteris buvo negyva ir tu net neįtarei apie jos egzistenciją. Štai kodėl Gedas nemėgo varstyti burnos, kaip visi kiti. Jis visada turėjo slaptą klausytoją, kuri nesugebėjo tik vieno – skaityti jo minčių.
- Pažiūrėsim, - murmtelėjo jis. - Vėl trečiadienį?
Ieva patraukė rankas nuo Marčiaus ir numirgėjo į kampą, šalia stambaus vazono su vijokliniu augalu. Tačiau netgi augalas šį kartą nepajėgė susilpninti signalo. Prakeiktos antenos...
- Jeigu nenukels, - linktelėjo Marčius. - Tai kuo ji vardu?
- Ieva... - burbtelėjo Gedas. Ir tik ištaręs susigaudė, jog tai visai ne tas vardas. Skubiai dirstelėjo į Ievą, kuri savo ruožtu žiūrėjo į jį apvaliomis akimis. Aaach, velniop. Jau pasakė ir nebe atsiims niekaip.
- Tiesiog Ieva? Jokios pavardės?
Gedas trumpam susimąstė. Niekada taip ir nepaklausė savo įnamių pavardžių, tačiau tada tik pečiais mintyse trūktelėjo. Koks skirtumas? Būtų norėję, būtų patys pasakę. Eidžis iki šiol savo tikrojo vardo neišdavė, tik inicialus E. J. Gedas jį taip ir vadino – Ei-Dži. Paauglys nesiskundė.
- Jei pasakysiu, tu jos feisbuko profilį kaipmat visiems išplatinsi, - papurtė galvą Gediminas.
- Taip, ir kas čia tokio? - kėlė telefoną prie veido Marčius. - Tai koks jos pilnas var... Ei!
Jis trečią kartą pamaigė telefono mygtuką, tada įsispoksojo į Gedą netikinčiomis akimis.
- Bičas, tu žinai, kad tavo šitas kampas užkeiktas? - pareiškė.
- Ką, vėl neveikia? - apsimetė vaikinas.
- Net nereaguoja. Prisiekiu, jei telefonas bus sudegęs, tu man užpirksi naują!
- Prie ko čia aš... Gal naujoji antena per daug spinduliuoja? - parodė į lubas.
Marčius tik suurzgė ir nuėjo kitur, tebesistengdamas atgaivinti prietaisą.


* * *


Darbo laikui lekiant į pabaigą, miesto gatvės atgydavo visu pajėgumu. Žmonės skubėjo į parduotuves, perkrauti autobusai girgždėjo ir dejavo visomis nusidėvėjusiomis detalėmis, kamščiuose įstrigę automobiliai tūtavo įvairiausiais balsais, o tarp jų vikriai nardė greito maisto prekiautojai ir reklaminiais bukletais apsirūpinę sektantai. Niekas nebeplatino laikraščių – šie pradingo kartu su paskutiniu popieriniu dokumentu. Tau galėjo nebent įbrukti reklamą, kokiu adresu atsidarė naujas informacinis portalas, kuriame DAR NĖRA reklamų! Skubėkite skaityti profesionalias ir nepriklausomas naujienas be reklamų!
Kitą akimirką tau galėjo priklijuoti prie stiklo sunkiai nukrapštomą lipduką, kviečiantį praleisti sekmadienį bemedituojant gyvenimo prasmę kartu su išganytoju Šv. Antanu, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido ieškodamas atsakymų Tibete. Taip, tame pačiame Tibete, kurį baigė okupuoti kiniečiai. Ir taip – Šventasis Antanas tuos atsakymus tikrai rado. Tiktai niekas nežino, kokio velnio jis sugrįžo į Lietuvą. Galėjo gi pasilikti ir toliau ieškoti, užuot svetimus stiklus reklaminiais lipdukais klijavęs...
Kol pasipiktinę automobilių savininkai sureaguodavo, Šv. Antano parankiniai it beždžionės nerdavo iš trasos ir pranykdavo artimiausiame skersgatvyje. Jei kas nors būdavo toks kvailas ir mėgindavo juos vytis, grįžęs atrasdavo dar daugiau lipdukų – nuo Kruvinųjų Sekmininkų, Prašvitimo Šauklių, Kristaus liudininkų ir dar kažko, ką tiesioginiai konkurentai įžūliai paslėpė po savo, didesniu lipduku, reklamuojančiu nemokamą vakarienę, kurios metu bus liaupsinamas Dievo vardas. Policija panašius išsišokimus ignoravo – jie turėjo rimtesnio darbo.

Gedui visus šiuos pasiūlymus kišo tiesiog į rankas. Beliko dėkoti Dievui, kad niekas nesistengė apklijuoti jo striukės. Jis paimdavo nesispyriodamas, padėkodavo, tada išmesdavo į pakeliui pasitaikiusią šiukšliadėžę. Ir taip kelis kartus, kol pasiekdavo savo stotelę.
Būdavo dienų, kai kažkur giliai mieste dunkstelėdavo tolimas sprogimas, netrukus palydimas policijos sirenų. Žmonės tuo nesistebėjo, tik įdėmiau apsidairydavo, ar netoli jų nesivalkioja koks nors įtartinas tipas. Patys nežinojo, ko tiksliai turėtų ieškoti, bet vis tiek – apsidairydavo. Maža kas.

Šį kartą jis nusprendė nežymiai pakeisti maršrutą, jei anksčiau sutiktas medžiotojas tebesisukiotų toje pačioje trasoje. Atsarga gėdos nedaro. Veikiausiai rytoj teks rinktis kitą autobusą, kad prakeiktasis pamestų jo pėdsakus. Gedas nebuvo tikras, ar jam vertėtų kreiptis į policiją. Iki šiol prisiminė atvejį, kaip vienas jo interneto bičiulis, regintysis, papuolė į medžiotojų akiratį ir pats kreipėsi į policiją. Paskutinis jo pranešimas buvo apie tai, kaip jis ruošiasi eiti į nuovadą ir tegu visi palinki jam sėkmės. Maždaug po savaitės tylos vaikino tėvas tame pačiame socialiniame tinklapyje paliko pranešimą: „Nepasitikėkite policija!“.
Jo sūnus buvo dingęs be žinios ir panašu, jog nuovadą jis pasiekė be problemų. Kaip vaikinui sekėsi toliau, nesužinojo niekas. Tėvui pakėlus triukšmą, policija pradėjo tyrimą, kuris, panašu, tebesitęsė iki šiol.
Taigi, Gediminas turėjo rimtą priežastį niekuo nepasitikėti.

Jis stabtelėjo skersgatvyje it įbestas, kai prieš pat jo nosį gatve pralėkė keli juodi, šarvuoti mikroautobusai. Vienas paskui kitą, be jokių garsinių signalų. Paskutiniam iš jų, panašu, toli važiuoti neprireikė, nes tuojau pat sucypė stabdžiai. Gedas nugirdo durų trinksėjimą, palydėtą gausybe ryžtingų žingsnių.
Koks velnias čia vyko?
Jis atsargiai pasiekė pastato kampą ir dirstelėjo iš už jo.
Penkios transporto priemonės buvo užtvėrusios visą gatvę. Žmonės su ginklais tiesė spygliuotas kelio perdangas bei dėliojo įspėjamuosius ženklus nesiartinti. Panašėjo į kariuomenės specialųjį padalinį. Gal išminuotojai?
Nenorėdamas šitaip žvilgčioti iš už kampo ir atrodyti įtartinas, Gedas apsidairė artimiausios laiptinės. Netoliese kaip tik rudavo durys atsilupusiais dažais. Nutaikęs akimirką, jis greitai įveikė tuos kelis žingsnius ir smuko vidun. Pastatas buvo senas ir laiptai atrodė klaustrofobiškai siauri. Pasilypėjęs į tarpinę aikštelę, jis nubraukė rankove dulkes nuo mažo langelio stiklo ir žvilgtelėjo daug atidžiau.

Iš keturių mikroautobusų išsiropštę kariai jau apsupo visą perimetrą ir dabar savo povyza baidė visus smalsuolius. Penktoji transporto priemonė tebestovėjo uždaryta. Neperšaunamą liemenę vilkintis vairuotojas kalbėjosi su vienu iš karių ir žvilgčiojo į pastatą, kurį jie buvo atitvėrę nuo likusio pasaulio. Pareigūnas sumurmėjo kažką į raciją, tada žengė prie mikroautobuso durų ir jas atitraukė.
Iš jo išlipo dar vienas žmogus, kurio uniforma nepriminė nieko, ką Gedas buvo matęs iki šiol. Vyras panašėjo į kunigą, apsivilkusį gausiai šarvuotą, juodą sutaną. Jo galva buvo plikai skusta, abi ausys paslėptos po storais ausinių gaubtais. Ties krūtine, pritvirtintas diržais, kabojo kažkoks įtaisas, laidais sujungtas su keliomis antenomis, pritvirtintomis ant „kunigo“ pečių. Jis dėvėjo visiškai juodus akinius ir tik nežymi šviesa aplink juos išdavė tikrąją aksesuaro paskirtį.
- Ieva, tu matai? - sumurmėjo jis.
Mergina jau stovėjo šalia jo, silpnai žaižaruodama radijo trikdžiais. Šis rajonas buvo persisunkęs signalu ir Ieva nesijautė jaukiai. Tačiau ji linktelėjo, stebėdama pro langą užtvertą gatvę.
- Esi mačiusi ką nors panašaus? - parodė į keistąjį tipą Gedas.
Ji papurtė galvą, suraukdama antakius.
„Kunigas“ pasitarė su duris atidariusiu kariu, tada siektelėjo prietaiso ant savo krūtinės ir atlenkė nedidelę klaviatūrą. Spustelėjo kažką, ištarė kelis žodžius ir atsitraukė nuo mikroautobuso.
Iš transporto į gatvę pasipylė žmonės, kuriuos išvydę tiek Gedas, tiek Ieva atšlijo nuo stiklo, iš pradžių gerokai sutrikdyti reginio, o netrukus ir stipriai pasibaisėję juo. Išlipusieji lėtai stojo į tvarkingą rikiuotę, retsykiais vis sumirgėdami statiniuose trikdžiuose. Kiekvieno veide buvo sustingusi viena ir tas pati išraiška – nesibaigianti kančia, sumišusi su beviltiškumu. Atrodė, jog jie net nemato juos supančio pasaulio, tačiau kažkokiu būdu dar šiek tiek nutuokia, kur turėtų eiti ir ką daryti.
Visi jie buvo seniai negyvi.

Akies krašteliu Gedas pastebėjo, kaip Ieva užspaudė delnu savo lūpas, tebesistengdama suvokti reginio reikšmę. Mergina pastebimai virpėjo, nors tokia reakcija vargu ar pritiko vaiduokliui. Ji buvo sukrėsta. Gedas pats nesijautė itin jaukiai, stebėdamas tokį mirties paradą.
Kas čia vyko, po velniais? Gatvėje pasilikę smalsuoliai laikėsi saugaus atstumo ir panašu, jog nė vienas iš jų nematė to, ką regėjo jis su Ieva. Ar tos šmėklos ten dalyvavo savo noru? Jeigu taip, kodėl tokios keistos veidų išraiškos? Ir koks viso to tikslas?
Jis pastebėjo, kaip „kunigas“ vėl ėmė knebinėtis prie savo prietaiso, rinkdamas kažkokias komandas. Atrodė, jog jis net nežiūri į savo brigadą, labiau susitelkęs į apsuptą pastatą. Po akimirkos šmėklos krustelėjo visos it viena ir greitai pasidalino į tris atskirus būrius. Centrinis būrys iš šešių asmenų patraukė tiesiai prie pastato durų, kuomet kiti du pradingo pastato kairėje bei dešinėje. Viskas vyko ypač operatyviai ir be jokio garso. Gyvieji tiesiog laukė, užtvėrę gatvę.
Jeigu tai išties buvo išminavimo operacija, tuomet atrodė protinga siųsti vidun tuos, kurie nebegalėjo susprogti, tačiau Gedimino neapleido nuojauta, jog su pačiais „savanoriais“ kažkas buvo siaubingai blogai. Nė vienas jo įnamis nerodė tokių iškankintų grimasų, net jeigu visi buvo žuvę ne pačiomis gražiausiomis aplinkybėmis.

Netrukus visos trys šmėklų komandos vėl pasirodė – šį kartą drauge. Jie buvo susibūrę taip tankiai, kad Gedas sunkiai be atskyrė vieną siluetą nuo kito, juolab kad visi mirgėjo statiniais trikdžiais.
Tačiau jis atskyrė dar vieną siluetą, įnirtingai besirangantį gaujos gniaužtuose.
- Kas per... - iškvėpė jis.
Sučiuptas nelaimėlis stengėsi ištrūkti. Jį tempė prie to paties „kunigo“, kuris dabar stebėjo reginį ypač susidomėjęs. Be jokios abejonės – dar vienas regintysis. Jis švelniai palietė vieną iš antenų ant savo peties, šypsodamasis kreiva šypsena. Aštuoniolika šmėklų kilstelėjo sugautąjį ir ištiesė jį savo vadui, it kokią dovaną. Kančios perkreiptų veidų fone tas vienas sugautasis atrodė bemaž normalus, jei tik Gedas nebūtų paisęs siaubo grimasos.
„Kunigas“ vėl palinko prie klaviatūros. Antenos ant jo pečių vikriai krustelėjo, nusitaikydamos į sugautą grobį. Šmėklų gauja vėl krūptelėjo, visi it vienas.
Netgi Ieva šalia smarkiai krūptelėjo, it nutvilkyta nematomos karščio bangos. Mergina dirstelėjo į Gedą plačiomis, baimės kupinomis akimis ir tada spruko.
Spruko kiaurai sienas, į priešingą laiptinės pusę. Jam atrodė, jog mergina net nesirinko krypties – kad tik atsidurtų toliau nuo šios vietos. Gedas vylėsi, jog atsitokėjusi mergina suras kelią namo.

Kai jis vėl pažvelgė į sceną kitapus stiklo, mirusieji vėl rikiavosi į tvarkingą rikiuotę...
Ne, BEVEIK tvarkingą. Vidurinėje eilėje stovėjo septintas komandos narys ir jo veidas buvo perkreiptas kančios, kurią jo kolegos pažinojo ypač puikiai.


* * * * * * * * * * * * * * * * * *
* * * * * * * * * * * * * * * * * *

Dvikovos sąlygos:

Tema: „I see dead people“
Žanrai: Sci-Fi
Sąlygos: Kūrinys baigiasi daugmaž laimingai

Kadangi dėl apimčių nebuvo tartasi, išplėtojau idėją iki padoraus apsakymo ir  tikiuosi, jog dvikovai laimėti užteks pirmosios dalies su intriga į antrą. Iš viso bus trys dalys, kitos dvi jau nepriklausys dvikovai, tačiau išpildys jos reikalavimus iki galo.

Post Scriptum:
ne, aš neforsuoju savęs į dvikovos rėmus, tiesiog rėmai pernelyg gerai atitiko idėją, kurią šiaip ar taip ketinau išpildyti.

Malonaus skaitymo.