***

O šėtoniškasis žemės liūdesy,
Juodoji tūkstantmečių šmėkla,
Prakeikiu dieną, kai užgimei būty
Ir surezgei erškėčių tinklą.
Keliu dainuojantį vilties
ir džiaugsmo amžinąjį kryžių
Prieš tavo veidą akmeninį kraupų,
Apsiginklavusi šypsniasvaidžiu
  ir milijonu šypsnių,
Išplėšiu gyvastį iš tavo griaučių.
Mirk, gyvatiškasis laimesiurby,
Sudek be pelenų skardžiam juoke,
Pranyk be pėdsakų ir nebūty,
Te lemta tau atgimt tik pragare!