Visados yra kaltų

Kaltų yra. Jų daug. Beveik visi.
Klampi jų masė, tekanti į tirštį.
Kiekvieną kartą, kai beveik dvesi,
aniems atrodo paprastai – tik miršti.

Kaltieji sotūs. Visados. Tačiau ne tai
tą jų išskirtinumą lemia, kaltės
išskaidrina, nes klumpant jau matai –
aniems juokingas tavo ryžtas keltis.

Anie kalti, visi, o ypač tie,
kurie ypatingumo nesupranta,
kalti iš anksto, jie tuščia lėkštė,
jie horizontai, nuskandinę krantą.

Bet dar yra kalčiausi. Štai kurie
tas išrinktųjų klubas, draugija ir kasta,
trys viename, tik dešinė, kairė
ir vidurys. Viršus ir dugnas tegul skęsta.

O tie, kuriems tiesiog smagu,
kad Negerai sudygo, auga ir jau veši,
kalti mažai ir apgailėtinai, miegu
nubaudžia akyje neskaidrų lęšį.