Užmerk mane, aš noriu seno sapno,
Mieguistai skęst apnuodytam vyne.
Kur sąlyčiai pritvinkusias venas išdrasko,
Paleisdami į laisvę nuodus po delčia.
Nežadink priekaištais, šitaip sudievinto miražo,
Nubaudus savo tiesą svetima kalte.
Tik leisk pajust gyvybę, kraujo lašui,
Tą prieskonį kuris vaitoja vien Tave.
Paleisk žodžius, tegul šventi užrašo,
Jei negali ištverti smūgių širdyje.
Tik leisk sapnuot, sapnuot sudievintą miražą,
Kur Tavo vardas srūva manosios upės gelmėje.
Labukas ašen,
kalbėjau ne apie žodžio reikšmės banalumą, o apie patį žodį, kurį mes kaip poetai, tikrai galime pakeisti kažkuo ,,skanesniu"
Taip aš gerai žinau, kad šiame tinklapyje, norėjimas sumenkinti yra labai ryškus, bet tai negali padaryt įtakos atspariesiems :)
Labai dėkoju už diskusiją. Jose visuomet atrandam bent krislelį savotiškos bendraties arba tiesos.