Gyvenimiškos kaukės

Perkreiptas skausmo veidas Jam kainavo visuomenės statusą. Pasišlykštėję veidai ir spjūviai tarsi iš patrankos tapo Jo kasdienybe. Žmogus be vietos ir be prasmės gyventi toliau. Keliais šliaužiodamas purvinais skersgatviais rinko gyvenimiškus trupinius. Krauju pasruvusios akys suliedavo tikrąjį vaizdą. Ir kai jau atrodė, kad laikas Jam užmigti giliu žiemos miegu, jį atrado kaukės. Tai buvo subtili raudono gėralo taurė, kurios dugne slypėjo nuodėmės. Valiūkiški žvilgsniai, seksuali šypsena, gyvenime visko mačiusios raukšlės ir dar daugiau svajonių, kurių niekam nevalia paliesti. Godžiai išmaukęs skysti tarsi vampyras pradėjo sklęsti naktimi. Kiekviena diena tapo karščiausių norų karalystė. Jis turėjo tiek laiko kiek tik panorėjo. Paslėpęs perkreiptą šypsena, saldžiai raudonomis lūpomis, gyliai tarsi uodas, įsisiurbė ir raudonplaukę. Mėgaudamasis kiekvienu prisilietimu, mergiotę išpakavo tarsi prabangiausią dovaną. O kitą rytą surinkęs likusius skutus išsviedė pro langą į šaltą šerkšnu padengtą didmiesčio gatvę. Padėjęs saldžiąsias lūpas, jau kitą dieną pasidabinęs abejingumo skraiste, dalinosi išmintimi perkreipta, tarsi vaizdas įskilusiame veidrodyje. Pasakojo didžiausią melą, o kvailų viščiukų eilės sutartinai linksėjo, tarsi sektų paskui savo išdidų tėvą. Užsidėjęs storastiklius akinius ir prisidėjęs keletą raukšlių patapo pranašu didžiu. Žadėjo turtus, darną ir karališkus pietus. Dalino pažadus į pietus, į šiaurę ar rytus. Nieko negailėjo vakarams. Vakare priėjęs Jis naujus namus, užsidėjo jis dailius ūsus ir apkabinęs naują žmoną, jis skaičiavo anūkus. Žmona daili jauna, tik proto nepilna. Laimingai Jis gyveno, užmiršo paniekos žvilgsnius bei atgavo žmogišką orumą. Tas kaukes nuodėmių pilnas, Jis saugojo po užraktais giliais. Ir rodėsi, kad taip ir liks tai tarsi magiška paslaptis. Tačiau keliaujant po platųjį pasaulį, apvirto Jo vežimas su kaukėms pragaištingom. O šios gi nieko nebelaukė ir pasklido po laukus bei atrodo kiekviena naujus namus. Dabar kasdien atėjęs Jis į naują miestą, atranda žmonių kitus, su jo kaukėmis paslėpus veidus. Vieni vien šypsosi, kiti išminčiais tapo, treti draugų begalę atrado. Tačiau visi viduj pasruvusiomis kraujo akimis, verkiančiomis sielomis ir degančiomis atvira liepsna širdimis. Kaukės padėjo atrasti vietą visuomenėje kiekvienam, tačiau netapo sielos daktaru. Taip saldi nuodėmė iš žmonijos atėmė unikumą!
Čigas

Mano daugiau darbų galite rasti:
https: //www. facebook. com/cigius/