Rodeno ,,amžinasis pavasaris,,

... kylam mes į palaimos viršūnę
pasaulis spalvotas po kojom
taip ilgai viens link kito artėję
vienas kito glėby
užsimiršę, akli,
proto balsui kurti, nusidėję

slysta  rankos įkaitusiu kūnu
švelniai nugara mano klajoja
glamonėja
lytėjimu kalba
tavo geismo išalkusi siela
mano aimana tylia kvėpuoja

aistros lavoj jausmai nuogi nardo
jėga siautulinga banguoja
vis traukia gilyn
gniaužia kvapą
lyg mirčiai atsargiai palietus
užmarštim realybę užkloja
                  ----
tu išvogei mane iš pasaulio
išgėrei mane be likučio
vidus ištuštėjo... skaudėjo.
pečiai nuo kaltės naštos gūžias –
tai lemtinga klaida
neturėjo jos būti