Bais' prašmatna merga/Labai prašmatni merga (2013)

Senas kūrinys, parašytas 2013 metais. Buvo mano kažkada įkeltas, bet to account'o jau nebėra, o kūrinį parodyti narodui reikia. Pirmoji tos pačios istorijos versija parašyta Nalšios krašto (Švenčionių ir Ignalinos rajonų) tarme, o antroji - lietratūrine lietuvių kalba. Jeigu nr. 1 sunku skaityti, scrollinkit iki nr. 2, bus linksma.

1. ISTORIJĀS VERSIJA NALŠIOS KRAŠTĀ TARMI (ŠVINCIONSKAI - IGNALINSKAI)

Gyvenā rozų Adutišky, prie Belarusijās sienās, tākia merga, dzvyliktokie abiturijantie.
Ana buvā bais‘ graži, visi miesteliā bernai varvinā un jų sailы.
Miesteliā diskanuos ana buvā visų girtų bernų pagrindinys kabinimā abjiektas.
Tai sumislyjā rozų šito merga, kū ana yr bais‘ ypatinga.
Nežinia kuom ana sau atrodie ypatinga, ale išmandrэjā merga, kitus visus skaitie ažu šūdų.
Sumislyjā merga - rozų jau ana tokia bais‘ ypatinga, tai jų turi bernai aprūpint.
Nupirkt jai visokių parэdnių, ryzų, paspuošt visokių blizguncių zarzulių, lenciūgų da kitokių mandrų vieščių.
I vežiot jų turi kai ponių, ba tokiai mandrai mergai peškom pakumpėm spaciruot – ne fasonas.
Tai i vežiojā mergų bernai.
Vienas jų diskatekāj buciavā kumpi, tai paskui vežiojā po Adutiškį surūdiejusiu mašinu.
Ale paskui tokiai prašmatnai mergai sana surūdiejus mašina jau pradiejā nepasdabot.
Tai paskui ana jau buciavās pakumpėsu su kitu bernu, par katarų buvā mašina nuliova.
Blizgunti buvā to mašina, nesurūdiejus, tai ažtai ana su juo i buciavās.
Visas Adutiškys juokės iš tākios pąnios, ė tai gi kas - svarbu vežioja i dā nuperka kadu kokį ryzų.
I do vienų rozų tas bernas jai net parfiumus buvā nupirkys iš kākios tai bobās Švincionisu.
Pasakė mergai kų ariginalas iš firminies parduotuvės, tai to jau suvisu nežinojā kap mandrintis.
Ale vis tiek merga ko tai buvā nedavolna i šituo bernu.
Būdavā, vakarais paskavojus nuo bernā sэdi interneti, ieškā bernų.
Išranki buvā merga, neprasdėdavā su kožnu.
Jeigu bernas anketāj neunsdiejys savā mašinās nuotraukās, tai ana su tuo bernu net nesusrašiniedavā.
Abydna pasdarэ mergai – nier Adutišky gerų bernų su prašmatnom mašinām.
Net Švincionisu tākių nier, kākių jai raikia.
Verkdavā merga naktim iš abydās, kramtydavā paduškų iš zlasties, kū niekas jos neuvažuja tākios mandros.
Mislyjā – graiciau baigtųs to dzvylikta klasэ, unstocia kur mokytis, išvažiuocia Vilniun, va tynai tai jau bernai šniūrais lэks paskui tokių princэsы.
Nu i baigie merga mākyklų, unstojā Vilniun mokycies.
Vilniuj tai jau mergai atsivėrэ iš kartā placiās perspektyvās da nearti, nedrapakuiti dirvonai.
Nuvejā ana kluban pacių pirmų dienų, daboja –kākių prie klubā pristatyta prašmatnų mašinų!
Markių šikarnų, i nesurūdiejusiās - visās gražiās, blizga, net žieri.
Merga net myžtelэjā triusikuosan iš to dziaugsmā, kū cia itokiās prabangiās mašinąs i toki mudri bernai.
Nedaug myžtelэjā, tiktainās biškiukų.
Klubi jū grait unvertinā bernai, kū ana bais‘ graži i vyniojas kai vijoklys.
Tai prie vienā bernā merga pasišmėsaluoja, tai prie kitā.
Ė tai kap gi merga nesišmėsaluos, kai bernai apsvilkį ryzais ne iš turgaus, ė firminiais iš parduotuvių, i kākteilius pirkdami neskaiciuoja cantų.
Buvā i ailinių bernų, katarie apsvilky turgavais ryzais, ale ana nedabojā un tākius.
Nusdabojā ana tokį bernų plikai skustu galvu i banditā mordu.
Ba anas bais‘ daug kākteilių jai statie da cigaratus brungius kūryjā, davė i jai.
Pradziāj bernų prajuokinā mergos keista ūturka Nalšios tarmi, ale paskui anys grait radā bendrų kalbų.
Namo ana važiavā su jo brungiu nuliovu visureigiu.
Ne par sau univerā barakan, ė par šitų mudrų bernų, prastižiniuosna apartamentuosna naujam nami.
Nu i paskui gavās teip, kū anas mergų apvilkā visų nuo galvos ligi kojų prašmatnom parэdniām.
Visokių zarzulių nupirkā blizguncių, su brilijantais - aina merga ūlyciu, tai net iš tolā žieri.
Atvažiuodavā ana dabar par tievus Adutiškin do mandrasnie nei buvā.
Rudeny nei bulbų kasэ, nei lapų grэbė.
Ė kap gi ana bulbas kas, kai par jų suknia su žināmās firmās atikieti da tupliai un aukštų kulnų ažu pinkius šimtus.
Motina raudojā, tievas nārэjā bizūnā duot, ale kų gi tu tokiai mergai padarysi, kū jau ana tokia bais‘ graži da prašmatna.
Atvažiavā vienų rozų merga Adutiškin jau žiemų, po visų bulbakasių.
Nutarэ kū raikia pasrodyt visiem savā naujų šubų iš tikrā kailiā.
Ė gražumas gi kākis itai tos šubās - juoda visa, blizgunti, ilgā plaukā, pati ilga visa, lig pat žemei.
Nu i aina merga pėdnyciās vakari Adutiškią gatvi kuokynien.
Jau buvā netoli diskanā, jau buvį klasiokai iš tolā visi ragiejā jų da jos šubų, ale pamislyte – kap spicialiai iš kiemą išlэkie du šunes.
Šunes tie buvā tākių prasgierusių žmānių, niekas jų nedabojā, nigdi nerišdavā prie linciūgā.
Nu i pamatie anys tų mergos naujų šubų.
Prilэkie, unskabinā duntim vienas iš vienos pusэs, kitas iš kitos, i kai davė tūsyt!
Merga ažbliovė, kū cia bais‘ brungi šuba, ale šunes pjauniai nesupratā kainų.
Vienas iš vienos pusэs, kitas iš kitos pusэs tataruja duntim unskabiny i piktai urscia.
Razplэšie šunes tų jos šubų, mergų pasgriovė, šubų raztūsэ vienas vienan šonan, kitas kitan.
Vienas šuva pusы šubās dabaigie cia vietāj, likā tik skutai.
Ė kitas šuva kitų pusы šubās paskui tysэ gatvi par visų Adutiškį, nutysэ net prie Belarusijās pasieniā i dabaigie tynainās.
Merga bliovė, kad šunes raztūsэ jos šubų, ė visiem prie diskanā susrinkusiem tiktainās juokas.
Pasiutā merga, paskielus šokā paskui šunį, nārэjā jam iš duntų atimt šubās skutus.
Ale kur itai ana pavis šunį su tupliais un kablų.
Kad anys i brungūs, ale bėgt anys jai nepamačyjā, kap tik gavās viskas atvirkšsciai.
Kap lūžą mergai jos to brungaus tupliā kablas, kap grūdās merga visa snukiu un asfaltā!
Kaktų prasiskielэ, iš nosies paspylэ kraujas, baisu un mergų dabot.
Paskielэ visa kraujais apsbuzojus, kai kāčielu išvelэta.
Jau iš sarmatās merga nežinā kur i dietis, tai visa kraujuota, apsisnarglэjus da apsverkus apsisukā i mislyjā ait namo.
Ale ažmiršā merga iš tos sarmatās, kad jai vienā apsiavimā vienetā kablas nulūžys.
Tai aidama kad kryptelэjā koju, kai davės purvynan aukštielnyka!
Kad i žiemos pradzia, pasnigy, ale do nešalta, purvynas nesušalys kalvaratinien.
Tai išmozojā merga visų savā brungių suknių, katarų jai nupirkā tas plikas bernas banditsku snukiu.
Tākia visa merga i parajā namo – priekys kruvinas da apsnarglэtas, ė nugara visa išmozota purvyni.
Do ilgai šunes da katies tūsэ po Adutiškį šubās skutus.
Po porai nedielių merga vė atvažiavā Adutiškin un tievus.
Daboja žmones – kasa merga kiemi sniegų su lopetu, nešioja malkas.
I apsvilkus kokiu tai prastu momos fufaiku, katarų moma velkas prie darbų.
I paskui miestely ragiejā jų vaikšciojancių paprastu turgavu kurtki.
Vilniuj merga jau nestrynė pakumpiais su prašmatnais bernais, ė mokies.
Paskui, žmones ūtaryja, susradā ana kokį tai biednų, ale spakainų bernų, studenčiokų - ištekieją, ūgena vaikus.
Va i baigies mergos visi prašmatnumai.

2. ISTORIJOS VERSIJA BENDRINE LIETUVIŲ KALBA

Gyveno kartą Adutiškyje, prie Baltarusijos sienos, tokia merga, dvyliktokė abiturientė.
Ji buvo labai graži, visi miestelio bernai varvino į ją seilę.
Miestelio diskanuose ji buvo visų girtų bernų pagrindinis kabinimo objektas.
Tai sugalvojo kartą šita merga, kad ji yra baisiai ypatinga.
Nežinia kuo ji sau atrodė ypatinga, bet išpuiko mergina, kitus laikė šūdo vietoje.
Sugalvojo merga - jeigu ji jau tokia labai ypatinga, tai ją turi bernai aprūpinti.
Nupirkti jai visokių rūbų, skudurų, pasipuošimui visokių blizgančių zarzulių, grandinėlių ir kitokių gražių daiktų.
Ir vežioti ją turi kaip ponią, nes tokiai garbingai mergai pėsčiomis pakampiais trintis - ne fasonas.
Tai ir vežiojo mergą bernai.
Vienas ją diskotekoje bučiavo kampe, tai paskui vežiojo po Adutiškį surūdijusia mašina.
Bet paskui tokiai prašmatniai merginai sena surūdijusi mašina pradėjo neįtikti.
Tai paskui ji jau bučiavosi pakampėse su kitu bernu, kuris turėjo naują automobilį.
Blizganti buvo ta mašina, nesurūdijusi, todėl ji su juo ir bučiavosi.
Visas Adutiškis juokėsi iš tokios ponios, o jai gi kas - svarbu kad vežioja ir dar nuperka kartais kokį skudurą.
Ir dar vieną kartą tas bernas jai net kvepalus buvo nupirkęs iš kažkokios bobos Švenčionyse.
Paskė mergai kad originalas iš firminės parduotuvės, tai ta jau visai nebežinojo kaip pūstis.
Bet vis tiek mergina buvo nepatenkinta ir šituo vaikinu.
Būdavo, vakarais slapčia nuo berno sėdi internete, ieško bernų.
Išranki buvo mergina, neprasidėdavo su bet kuo.
Jeigu bernas anketoje neįsidėjęs savo automobilio nuotraukos, ji net nesusirašinėdavo su juo.
Graudu pasidarė mergai - nėra Adutiškyje gerų bernų su pakankamai prašmatniais automobiliais.
Net Švenčionyse nėra tokių, kokių jai reikia.
Verkdavo mergina naktimis iš širdagraužio, kramtydavo pagalvę iš pykčio, kad niekas jos negerbia, tokios fainos.
Galvoja - greičiau baigtųsi ta dvylikta klasė, įstočiau kur nors mokytis, išvažiuočiau į Vilnių - va ten tai jau bernai šniūrais lakstys paskui tokią princesę.
Na ir baigė mergina mokyklą, įstojo į Vilnių mokytis.
Vilniuje merginai atsivėrė iš karto plačios perspektyvos ir nearti, nedrapakuoti dirvonai.
Nuėji ji į klubą pačią pirmą dieną, žiūri - kokių prie klubo pristatyta prabangių mašinų!
Prestižinių markių, ir nesurūdijusios - visos gražios, blizga, net žėri.
Merga net myžtelėjo į kelnaites iš to džiaugsmo, kad čia tokios prabangios mašinos ir tokie kieti bernai.
Nedaug myžtelėjo, tik truputėlį.
Klube ją greit įvertino bernai, kad ji labai graži ir vyniojasi kaip vijoklis.
Tai prie vieno vaikino mergina pasidraiko, tai prie kito.
O kaip gi mergina nesidraikys, kai bernai apsirengę rūbais ne iš turgaus, o firminiais iš parduotuvių, ir kokteilius pirkdami neskaičiuoja centų.
Buvo ir eilinių bernų, apsirengusių turginiais rūbais, bet ji nežiūrėjo į tokius.
Nusižiūrėjo ji tokį berną plikai skusta galva ir bandito snukiu.
Nes jis labai daug jai statė kokteilių ir brangias cigaretes rūkė, beigi jai davė.
Iš pradžių berną prajuokino merginos keistas kalbėjimas Nalšios tarme, bet paskui jie greit rado bendrą kalbą.
Namo ji važiavo su jo brangiu, nuliovu visureigiu.
Ne į universiteto baraką, o pas šį kietą berną, į prestižinius apartamentus naujame name.
Na, ir paskui gavosi taip, kad jis merginą apvilko nuo galvos iki kojų prašmatniais drabužiais.
Visokių šūdniekių pripirko blizgančių, su briliantais - eina mergina gatve, tai žaižaruoja net iš tolo.
Atvažiuodavo ji dabar į Adutiškį pas tėvus netgi labiau išpuikusi, nei anksčiau.
Rudenį nei bulvių kasė, nei lapus grėbė.
O kaip gi ji kas bulves, kai jos suknia su žinomos firmos etikete ir batai ant aukštų kulnų už penkis šimtus.
Motina raudojo, tėvas norėjo duoti bizūno, bet ką tu tokiai mergai padarysi, kad ji tokia labai graži ir prašmatni.
Atvažiavo vieną kartą mergina į Adutiškį jau žiemą, po visų bulviakasių.
Nutarė, kad reikia pasirodyti visiems savo naujus kailinius iš tikro kailio.
O gražumas gi koks tų kailinių - juodi, blizgantys, ilgo plauko, ir patys labai ilgi, iki pat žemės.
Na ir eina mergina penktadienio vakarą Adutiškio gatve į kuokynę.
Jau buvo netoli diskano, jau buvę bendraklasiai iš tolo visi matė ją ir jos kailinius, bet pamanykite - kaip tyčia iš kiemo išlėkė du šunys.
Tie šunys buvo tokių prasigėrusių žmonių, seniai niekas jų neprižiūrėjo, niekad nerišdavo prie grandinės.
Na, ir pamatė jie tuos merginos naujus kailinius.
Prilėkė, įsikabino dantimis vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos, ir kad ėmė tampyti!
Mergina pradėjo rėkti, kad čia labai brangūs kailiniai, bet šunys akivaizdžiai nesuprato kainų.
Vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės drasko dantimis įsikabinę ir piktai urzgia.
Perplėšė šunys tuos jos kailinius, mergą pasigriovė, išdraskė kailinius vienas į vieną šoną, kitas į kitą.
Vienas pusę kailinių pribaigė čia pat vietoje, liko tik skutai.
O kitas šuo kitą kailinių pusę tempė gatve per visą Adutiškį, nutempė net iki Baltarusijos pasienio ir pabaigė draskymą ten.
Mergina raudojo, kad šunys suplėšė jos kailinius, o visiems prie diskano susirinkusiems tik juokas.
Pasiuto merga, atsistojusi šoko paskui šunį, norėdama jam iš dantų atimti kailinių skutus.
Bet kur ji ten pavys šunį su batais ant kulnų.
Nors jie ir brangūs, bet bėgti jie nė kiek nepadėjo - kaip tik gavosi viskas atvirkščiai.
Kad lūžo merginai jos to brangaus bato kulnas, kad griuvo mergina snukiu ant asfalto!
Prasiskėlė kaktą, iš nosies pasipylė kraujas - baisu į mergą žiūrėti.
Atsistojo visa apsitaškiusi kraujais, kaip kočėlu primušta.
Jau iš gėdos merga nežino ir kur dėtis, tai visa kraujuota, atsisnarglėjusi ir apsiverkusi apsisuko ir norėjo eiti namo.
Bet pamiršo mergina iš tos gėdos, kad jai vieno avalynės vieneto kulnas nulūžęs.
Todėl eidama kryptelėjo koja, ir kaip davėsi į purvyną aukštielninka!
Nors ir žiemos pradžia, pasnigę, bet dar nešalta, purvas nesušalęs į gruodą.
Tai išvoliojo mergina visą savo brangią suknią, kurią jai nupirko tas plikas bernas banditišku snukiu.
Tokia visa mergina ir parėjo namo - priekis kruvinas ir apsnarglėtas, o nugara visa išvoliota purve.
Dar ilgai šunys ir katės tampė po Adutiškį kailinių skutus.
Po poros savaičių mergina vėl atvažiavo į Adutiškį pas tėvus.
Žiūri žmonės - kasa mergina sniegą su kastuvu, nešioja malkas.
Ir apsirengusi kažkokia paprasta mamos fufaika, kurią mama rengiasi prie darbų.
Ir paskui miestelyje mergina buvo pastebėta vaikščiojanti su paprasta striuke iš turgaus.
Vilniuje mergina jau nesitrynė pakampiuose su prašmatniais bernais, bet mokėsi.
Paskui, žmonės kalba, susirado ji kažkokį neturtingą, bet ramų vaikiną, studentą - ištekėjo, augina vaikus.
Vai ir baigėsi mergos visi prašmatnumai.

DA HAPPY END! <3