Raganosio ir vabalo grumtynės (iš rinkinio „Anetės žvėrynas“)

Raganosis iš visų Anetės žvėryno žvėrelių buvo mažiausias. Mažiausias, bet akmeninis, nes buvo išskobtas iš juodo Afrikos akmens. Todėl ir vadino jį Akmeniniu Raganosiu. Tačiau širdelė jo buvo tikrai ne akmeninė – raganosis buvo visiems labai malonus, draugiškas ir šiek tiek drovus. Anetė ir visi žvėreliai jį mylėjo, tačiau Akmeninis Raganosis vis tiek kartais pasijusdavo vienišas, nes visam žvėryne ir gal net Žvėryne buvo vienintelis raganosis.
Kartą Akmeninis Raganosis per televizorių pamatė tikrus raganosius. Jo gentainiai buvo dideli, stiprūs ir užsispyrę. Gal net pikti. Ir vadinosi kažkaip piktai – Rainoserai. Įširsdavo net dėl menkiausių smulkmenų, pavyzdžiui, dėl per arti privažiavusio turistų automobilių. Na, turistų automobilis gal ir ne smulkmena, bet vis tiek visi manė, kad raganosiai pikti. Taip pamanė ir mūsų mažasis Raganosis. Pamanė ir nusprendė būti toks pats piktas ir užsispyręs. „Jei būsiu piktas ir užsispyręs, gal tapsiu toks pats didelis kaip tikri raganosiai? “ Ir tapo mažu piktu raganosiu.
Kartą, kai rūsčiai stovėjo kaip koks sargybinis ant didelės baltos palangės ir neva piktai dėbčiojo tai į medžio šakose tylą drumsčiančių žvirblių pulką, tai ant kilimo pernelyg tyliai besiganančių dviejų zebrų ir vienos antilopės bandą, ant palangės jam prieš pat ragą dribtelėjo kažkas didelis ir toks pat juodas kaip ir pats Akmeninis Raganosis. Ne tik toks pat juodas, bet dar ir su ragu! O taip elgtis labai įžūlu. Tai buvo Vabalas Raganosis. Tikrai tikrai, yra tokių vabalų su dideliu ragu ant nosies. Lotyniškai jie vadinami Oryctes nasicornis. Šis Vabalas Raganosis labai ilgai skrido iš Pietų – susiruošė aplankyti savo pusbrolį, kuris gyveno lentpjūvėje už miesto. Buvo Vabalas Raganosis labai pavargęs ir alkanas – savo gyvenime dar nieko nebuvo valgęs, – todėl piktas ir niūrus. Išvydęs baltą palangę – o dar buvo ir trumparegis – pamanė, jog tai valgykla baltomis grindimis, ir skubiai ant jos nusileido. Tikėjosi kokio gardaus kąsnelio ar dubenėlio kvapnios sriubos, kurioje galėtų išsimaudyti (beje, sriuba jau buvo užimta, bet apie tai papasakosiu kitąsyk), o čia štai – tik mažas užsispyręs Raganosis.
Du raganosiai kurį laiką žvelgė vienas į kitą juodomis nemirksinčiomis akimis, vertindami priešininką. Abu galvojo: „Palangė mano! Lauk įsibrovėlį. “ Pamažėl abiejų akys vis labiau raudo, nesuprasi, ar iš pykčio, ar kad palangę apšvietė raudona besileidžianti saulė. Nė vienas nenorėjo nusileisti, nė vienas nenorėjo ir pakilti, todėl surėmė ragus įnirtingoms grumtynėms.
Nors abu buvo maždaug vienodo dydžio, Vabalas Raganosis palinko į priekį, įsirėmė visomis šešiomis kojomis ir ėmė stumti mažąjį Raganosį palangės krašto link. Užvirė kraujas mažojo Raganosio akmeniniame kūne, užsispyrė Raganosis, įsispyrė savo akmeninėmis kojomis į palangę ir nusprendė nepasiduoti. Nusprendęs ėmė stumti vabalą prie kito palangės krašto.
Pajutęs, kad tuoj tuoj gali nuo palangės nukristi, jau vabalas susiėmė ir ėmė Akmeniniam Raganosiui nepasiduoti.
Taip būtų dar ilgai stumdęsi du užsispyrę raganosiai, nes nė vienas nemokėjo pavargti, bet saulė nusileido ir atėjo naktis. Ant palangės nusileido juoda tamsa ir juodi raganosiai, vienas jų dar ir trumparegis, tamsoje nebegalėjo matyti vienas kito.
– Gal atidėkim mūsų dvikovą rytui, – pasiūlė Vabalas Raganosis, nes naktimis labiau mėgo miegoti kur nors trūnėsiuose nei grumtis. Tik kur tokioje tamsoje tų trūnėsiu rasi!
– Gerai, atidėkim, – sutiko Akmeninis Raganosis, nes, kaip ir daugelis akmeninių  žvėrių, truputį bijojo tamsos ir iš baimės tapdavo dar drovesnis ir draugiškesnis. Naktį jam labiau patikdavo būti su kitais žvėreliais, nei vienam kiurksoti ant palangės. Bet kaip tokioje tamsoje nuo palangės nulipsi!
Taigi įsitaisė vienas greta kito abu raganosiai, šonas prie šono, ir nurimo. Kuris gal miegojo, kuris gal būdravo, bet abiems buvo ramiau.
Rytą pirmas išsijudino Akmeninis Raganosis.
– Na, kaip, tęsim grumtynes? – nenoriai pasiūlė. Po teisybei, grumtis jam visai nesinorėjo. Ir širšas buvo praėjęs, ir naktį jam visai patiko gulėti prie kito raganosio, tebūnie vabalo.
– Gal jau nebe, – suabejojo Vabalas Raganosis. – Aš jau net užmiršau, dėl ko mes grūmėmės. – Vabalas, pasirodo, buvo ne tik trumparegis, bet ir trumpamintis. – Be to, man jau metas skristi, pusbrolis laukia.
– Gaila, – nuliūdo Akmeninis Raganosis. – Man patiko su tavimi... – norėjo pasakyti „kovoti“, bet pamanė, kad tai būtų nemandagu ir ne visai teisybė, todėl nukando žodį. Būtų dar ilgai tą žodį kramtęs, bet Vabalas priėjo ir apkabino jį keturiomis savo kojomis iš šešių.
– Ir man tu patikai. Tu toks tvirtas ir... draugiškas. Kaip tikras Raganosis. Norėčiau turėti tokį draugą.
– Ir aš norėčiau. Man tavęs labai truks, – susigraudino jo neakmeninė širdelė. – Užsuk, kai skrisi atgal į Pietus, padraugausim, pasigrumsim.
– Būtinai užsuksiu, – pažadėjo Vabalas Raganosis. Tada išskėtė savo juodus sparnus, padūsavo, kaip dūsauja dideli vabalai prieš išskrisdami, suplasnojo kaip koks šikšnosparnis ir nuskrido. O juodas mažas Akmeninis Raganosis liko ant didelės baltos palangės laukti savo tikro draugo raganosio.
Nuo tada apie draugus sako: „Susikibo kaip vabalas su raganosiu“.