Dreifuojantys

Girto laivo grimzlė apsinešus nuo dugno dumbluoto
kapitonas nuo romo taip pat nemažai apsinešęs
šičia laikas vienodas tik cypdamos sukasi ašys
blizga žvilgsnio geležtė atskyrusi širdį nuo proto

gyvą našlę nuo vyro ir tapusį vyru berniuką
iš tavęs lieka vardas bet lūpos ir jo nebeturi
kada žvilgsnis įsminga į kirų vis klykiantį būrį 
kuris ratą devintą virš mūsų iš nerimo suka

kai skutu nuo undinės į tinklą pakliuvusios žvynus
žvilga moters troškimas žuvis šiaurės vėjo geležtė
vos dangus prasiblaivo ir norisi vėl apsinešti
ir nejusti dulksnos iš padangės lėkštos ir švininės 

nesuprasi kur rytas kur vakaras slenka aptemęs
kur sirenos dainuoja toli apie meilę ir mirtį
mano plaučiuos vanduo ima kauptis ir pradeda virti
kai šaukiu: „matau žemę! “ išties nematydamas žemės

kaip bambagysle rišt jūrų mazgą seniausiai pamiršęs
denį apsemia rūkas ir viską apraizgo aplinkui
taip ir perduoki šitai Morfėjui sapnų šeimininkui
girtas laivas negrimzta tik visad nuslysta paviršium

skersakiuojant akim kurios žvelgia iš veidrodžio kreivo
kai siūbuojančios lentos išsprūdusios lūžta po kojom
ir galbūt mes nesirenkam savo krypties tik dreifuojam
po didžiulės audros iš seniausiai sudužusio laivo