Rašau tau apie mūsų draugystę ir skirtumus tarp mūsų

                            Labas mano mielas drauge,
         
   
    Tai pirmasis laiškas po paskutinio mūsų išsiskyrimo. Per šį ilgą laiką aš galvojau, mąsčiau apie viską ir nusprendžiau - mes esame per daug skirtingi, kad ir toliau būtume draugais. Nemalonu man tai sakyti, tau - išgirsti, bet manau, kad tai turėtų būti paskutinis laiškas.
    Kodėl?.. Ogi, kaip jau minėjau, Tu esi visai kitoks, nei aš. Negana to, kad labai skiriasi mūsų pomėgiai, supratau, kad nesutampa ir mūsų charakteriai. Nežinau, ar Tu tai pastebėjai, bet, mano akimis žiūrint, šie skirtumai labai ryškūs.
    Gal pameni paskutinį mūsų susitikimą? Bevaikštant po tą gražų ir jaukų Krokuvos senamiestį, mano akys vis krypo į paminklus, architektūrą, bažnyčias. Auksinėje gatvelėje dairiausi, norėdama išvysti ką nors įspūdingo, nepaprasto, unikalaus, o Tu vis tampei mane už rankovės, nes norėjai parodyti man naują, spalvotą, raudonais brūkšneliais išmargintą krepšinio kamuolį parduotuvės vitrinoje... Aš suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo interesus ir galbūt Tau kvailai atrodo mano pomėgiai, bet nenoriu, kad ir toliau vienas kitam įgristume su savo skirtingais norais, siekiais, mąstymu.
      Mes susitinkame labai retai, o susitikę, po pirmų džiaugsmingų valandų, susibarame, susipykstame. Ir dėl ko? Dėl to, kad aš noriu pamatyti viena, o Tu -  kita. “Ar dėl to verta bartis?”- turbūt paklausi Tu. Žinoma, ne, bet mums nepavyksta to išvengti. Sakysi, kad galima labiau pasistengti? Taip, bet man jau nusibodo kaskart ieškoti kompromiso, o galiausiai Tau nusileisti.
    Negaliu pasakyti, kad mūsų draugystėje nebuvo laimingų akimirkų. Prisimenu, kaip vasarą drauge palydėdavom degančią raudoną saulę, stebėdavom, kaip ji lėtai gęsta, pasinerdama į vėsius ir tamsius kaip apniukęs dangus jūros vandenis. Žiūrėdavom vienas  į kitą... Tų gražių dienų  prisiminimai rodos šnibžda, kad mums lemta būti kartu, bet... Bet kažkur girdėjau, kad meilė ir draugystė nėra žiūrėjimas vienas kitam į akis – tai žiūrėjimas viena kryptimi. O mūsų žvilgsnių kryptys skiriasi – tu žiūri į kairę, aš – į dešinę.
    Kai Tavęs, grįžusio iš vakarėlio, kas nors paklausia : “Kaip praėjo pasilinksminimas?”, Tu papasakoji : ”Puikiai! Stalas tiesiog lūžo nuo skanėstų... Mano pilvas iki šiol pilnas puikių valgių ir gėrimų...“ ar “Mačiau visus svečius ir dauguma iš jų buvo labai neskoningai apsirengę...”, o aš pasakyčiau : ”Neblogai... Jaučiau, kad ji nekaip nusiteikus”, “Nujaučiau, kad jiems nebus liūdna”. Tavo vakarėlio įspūdžiai yra vaizdai, o mano – jausmai. Taigi nesutampa ir mūsų požiūris į aplinką.
    Kai kurie žmonės sako, kad dvi skirtingos asmenybės tik papildo viena kitą ir nieko nėra blogo, jei jų nuomonės karts nuo karto būna nevienodos. Bet ar gerai, kai tie siekiai nesutampa nuolat? Ar gerai, kai skirtumai, užuot papildę vienas kitą, tiesiog griauna, naikina individualumą. Aš nesutinku, kad tai visada yra gerai, o ypač, kai dėl skirtumų išsirutulioja diskusija, vėliau ginčas, peraugantis į barnį. Juk tarp mūsų šie nesutarimai nereti.
    Mūsų bendravimui didelę įtaką daro Tavo religingumas, kuris mane labai slegia. O Tau nepatinka, kad aš negaliu su Tavimi drauge balsu dėkoti dievui. Tai, kad nedalyvauju Tau mielose religinėse apeigose Tau nepatinka taip pat. Kas gi gali iš tiesų pasakyti yra  dievas ar ne?  Kas gali drąsiai, neabejodamas teigti, kad jis tikrai tiki ar netiki dievu? Aš abejoju ar yra kokia dievybė, todėl ir nenoriu jos nei išaukštinti, nei sumenkinti, o jei ir egzistuoja kažkas didingesnio nei žmogus, tai jis yra visur, ne tik dievo namuose - bažnyčioje. Tavo priešiškumas kitoms religijoms – taip pat labai griežtas. Tu tiesiog niekini tuos, kurie yra nors kiek kitokie, nei Tau norisi. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę, savo pažiūras, kartu ir savo dievus.
    O Tavo smulkmeniškumas... Pirkdamas bet kokį niekutį visada jį apžiūrėsi, rankose vartysi ilgiausiai, ieškodamas kokio įbrėžimo, ir galiausiai nuspręsi, kad parduotuvėje už poros kvartalų tas daikčiukas pigesnis dviem centais...
O man tikrai praeis noras įsigyti bet ką, kas už tų kelių kvartalų pigesnis nelemtais dviem centais. Aš turiu savo principus ir, iš tiesų, kartais laikausi jų įsikibus net neatsižvelgdama, kad galima elgtis ir kitaip. Bet kitaip negaliu. Kad ir kaip besistengčiau – nesugebu pasikeisti.
    Žinau, Tu žaviesi jėga. Gal dėl to visas problemas sprendi veiksmais?  Man mielesnė  rusų poeto Majakovskio mintis : “Žodis – žmogiškosios jėgos vadas.”  Juk ne viską galima išspręsti  kumščiais.
    Man iškilo dar vienas klausimas: “Kodėl aš nesu mačiusi tavo draugų?” Kai tik atvykdavau pas Tave, niekuomet nelikdavom Tavo mieste. Geriausiu atveju nusitempdavai mane ten, kur vienas ar su savo draugais niekad neini, pavyzdžiui, kad ir į teatrą. Kai paklausdavau, kodėl Tu nori eiti ten, kur niekada nesilankai, tu atsakydavai, kad vienam kur nors eiti nesinori, o draugai tuo nesidomi. Ir tik dabar aš supratau, kodėl gi Tu taip elgeisi – nenorėjai, kad Tavo draugai susipažintų su manim. Ko Tu bijojai? Ar patiksiu jiems, ar ne? Kokia  būtų buvus jų nuomonė? O ar rūpėjo kaip jaučiuosi aš... Kažin?.. O ar rūpi dabar? Man tai tikrai nepatiko, nepatinka ir dabar, o toks tavo elgesys kelia abejones, ar iš viso aš Tau rūpėjau? 
    Gal Tu dabar džiaugsiesi, kai gausi mano laišką, kad nebereikės sakyti to, ką manai. Jei taip, tai Tau tik palengvės, kad aš pirma ryžausi padaryti, tai, apie ką Tu seniai mąstai. Gal Tu ir pats dabar supranti, kad aš neklystu sakydama, jog mūsų skirtumai neleidžia mums ir toliau būti draugais. Sudie.


                                                Su meile Tavo buvusi draugė