Trisdešimties norų savaitė (pribaigiamoji dalis)

Visą naktį išgulėjau paslikas, nes neturėjau jėgų pakrutinti nė pirštelio. Kitą dieną teko skambinti į darbą ir pranešti, kad neatvyksiu. Kiekvieną iškankintą raumenėlį ėmė skaudėti kaip reikiant. Negalėjau nė kąsnio nuryti. Nenorėjau jo ryti, nes žinojau, kad man ir taip galas. Kam čia dar vargintis ir kankinti save gyvenimo iliuzijomis? Prakeikta džinė pagaliau pasiekė savo ir nuvairavo mane į kapus. Mano paties kojomis...

- Na bet tu ir dramos karalienė, - atsiduso Mimi, žengdama į mano miegamąjį su padėklu rankose. - Truputį pabėgiojai ir jau it mažas vaikas. Štai, valgyk!
Ji padėjo maistą ant kompiuterio staliuko.
- Nenoriu, - išdidžiai nusukau nosį. Kambaryje kažkas skaniai kvepėjo. - Uch... ką ten pagaminai?
- Maistas tikriems sportininkams. Daug baltymų. Daug vitaminų ir mineralų. Kaip tik tavo sveikam kūnui.
- Melasss! - sušnypščiau, stengdamasis pasiversti ant kito šono. - Tavo lūpose nėra nė gramo tiesos, Mimi! Tu atėjai į mano gyvenimą tam, kad mane pribaigtum!
Mergina pavartė akis.
- Valgyk, arba Kalėdų senelis įrašys tave į juodąjį sąrašą ir naujų metų proga gausi tik anglis, - pagąsdino.
- Nėra jokio senelio, - murmėjau, knisdamasis pataluose. Mano kojas diegė. Rankas irgi diegė – nuo mojavimo ištisas keturias valandas. - Supranti, Mimi? Nėra JOKIO Kalėdų Senelio! Tegu visi pasaulio vaikai tai žino, girdi?! Tai mano noras! Tegu žino, tie maži, knislūs žiurkės...
Džinė kelis kartus pamirksėjo, tada trūktelėjo pečiais ir spragtelėjo pirštais.
- Kaip nori. Tau liko penkiolika norų.

Ūmai man kažkodėl paliko be galo graudu. Nubraukiau ašarą, įsiknisdamas giliau į patalus. Nenorėjau, kad Mimi matytų mane tokį. Tikri vyrai neverkia. Bet kodėl iš viso norėjau verkti? Šito aš nežinojau. Matyt, tai dėl skausmo. Taip, dėl skausmo... Prakeiktos kojos...
Verkiau visą pusvalandį, it mažas vaikas. Tada šiaip ne taip išsikrapščiau iš lovos ir papietavau. Maistas buvo labai skanus, tačiau aš pats ne vakar gimęs. Mimi tikriausiai ketino šitaip man įsiteikti, kad vėliau iškrėstų kažką ypač bjauraus. Tikriausiai vėl atšauks eilinį mano norą. Ji juos išpildo, kai mažiausiai to tikiesi. Ir pildo tik tuos, kurie neatneša man nieko gero. Kas iš viso tiki tais Kalėdų Seneliais?
Teisingai, niekas.

Šiek tiek vėliau išslinkau į svetainę ir radau Mimi žiūrinčią televizorių. Truputį nustebau. Mano televizorius visą laiką buvo paprastas, kineskopinis šūdas, pagamintas gerokai prieš devyniasdešimtuosius. Šiandien jo vietoje išvydau didžiulį, ypač modernų, ypač plokščią modelį ir Mimi nuobodžiaudama naršė tarp begalės  kanalų, perjunginėdama juos greičiau, nei mano akis spėjo užfiksuoti pavienius kadrus.
- Tu... tu man dovanoji naują televizorių, Mimi? - susigraudinau.
- Ką? - grįžtelėjo ji į mane, sustabdydama pašėlusį naršymą ties kažkuriuo kanalu. Kambarį užliejo sporto sirgalių klegesys. - Žinoma, ne. Tai laikinai, kol aš gyvenu šiuose namuose. Jau sakiau – esu brangiai išlaikoma džinė ir aš nesiruošiu tenkintis tavo praeito amžiaus atgyvenomis, Tadai.
- Aha... - burbtelėjau. Šiaip ne taip susmukau į krėslą ir ji vėl atnaujino savo pašėlusį naršymą. Po kelių sekundžių vėl sustabdė.
- Tai ar ketini ko nors panorėti? - paklausė. - Per tavo neryžtingumą mudu įstrigome, žinai...
- Tai ne mano kaltė, kad tu esi tikra pragaro išpera, - burbtelėjau. - Aš panorėjau automobilio ir jo neturiu. Panorėjau pinigų ir jų nėra. Kiekvieną mano norą, kurį buvo galima kaip nors atšaukti, tu atšaukei! - pratrūkau. - Palikai tik tuos, kurie mane arba nužudys, arba neturi jokios vertės...
- Ach, neturi jokios vertės... - pabarbeno pirštu į smakrą džinė. - Mudu jau kalbėjomės apie apribojimus, Tadai. Kalbėjomės netgi apie sprendimus tiems apribojimams ir tu viską praleidai pro ausis. Aš nebesiruošiu aušinti burnos dėl tavęs. Žinai ką, tiesiog norėk ir aš pildysiu daug negalvodama. Jei teisingai suprantu, tau skauda kojas ir tu tikrai neišlėksi nugalabyti savęs, todėl sveikinu! Tavo didžioji norų valanda atėjo!
- Rimtai? - nepatikėjau.
- Rimtų rimčiausiai, - palinksėjo Mimi. - Tiesiog norėk ir baigiam šį mudviejų susitikimą. Man jau bloga nuo tavęs.
- Jei tau nuo to pagerės, man taip pat bloga nuo tavęs, - atsilyginau tuo pačiu.

Gerai, pažiūrėkime... Aš vis dar netikėjau, kad Mimi ūmai tapo tokia gera ir paklusni džinė, tad nusprendžiau atsargiai išmėginti.
Televizoriuje kaip tik rodė futbolą ir žaidėjai lakstė po visą aikštę, be jokio tikslo spardydami kamuolį iš galo į galą. Rezultatas vis dar buvo 0: 0 ir iki žaidimo pabaigos buvo likę gal penkiolika minučių. Aš niekada nesuprasiu futbolo, garbės žodis. Šitiek sudegintų kalorijų ir geriausiu atveju rezultatas vos pasiekdavo 0: 2, ar atvirkščiai. Tegu jie mokosi iš krepšininkų, ar kokį galą...
- Padaryk taip, kad kuri nors pusė pelnytų įvartį, - parodžiau.
- Tu bent supranti, jog čia rungtynių įrašas? - kilstelėjo antakį džinė.
- Koks tau skirtumas? Įvartį, Mimi!
- Durnius, - atsiduso ji. Tada spragtelėjo pirštais.
Mane ūmai pervėrė labai keistas jausmas, lyg... lyg pasaulis būtų krustelėjęs iš vietos, bet tuo pat metu ir nekrustelėjęs. Taip ir nesupratau, kas čia nutiko. Tik sporto sirgaliai ūmai užriaumojo iš džiaugsmo, kai kažkas išties įmušė įvartį.
- Kas čia buvo?
- Mudu persikėlėme į alternatyvią Visatą, kurioje kažkas pelnė tą vieną įvartį, - pasakė Mimi. - Aš negaliu atsukti laiko atgal, todėl tai yra vienintelis variantas keisti istorinius įvykius tavo atžvilgiu. Man taip pat teko nužudyti Tadą, gyvenusį šioje Visatoje, kad tu galėtum užimti jo vietą. Todėl ir pasakiau, kad esi durnius.
Sėdėjau pražiojęs burną, stengdamasis perprasti jos sudėtingus žodžius.
Aš persikėliau į alternatyvią Visatą? Žuvo vienas Tadas? Tipo aš žuvau? KPŠ?..
- Tau liko keturiolika norų, - priminė man Mimi, perjungdama kanalą. Tikriausiai tam, kad nepanorėčiau dar vieno įvarčio.
Aš vis dar buvau kaip reikiant apstulbęs, tad tylėjau, bukai spoksodamas į ekraną.
Vyko kažkokia politinė laida. Mūsų šalies premjeras kalbėjo kažką neaiškaus, eilinį kartą vaizduodamas ypač protingą. Aš jo niekada nesupratau. Tiesą sakant, nesupratau nė vieno, sėdinčio Seime. Jie ten kalbėdavo lyg apsirūkę žolės. Žinojau, jog retsykiais įmaišydavo vieną kitą lietuvišką žodį į savo kalbas, bet tik tiek. Visi mano kaimynai buvo nepatenkinti sėdinčiais Seime. Girdėdavau, kaip sekmadieniais išdėdavo visus į šuns dienas, susėdę lauke ant suoliuko.
- Noriu, kad mūsų Seimo nariai priimtų bent vieną gerą įstatymą, - parodžiau į premjerą.
- Patikslink, - pareikalavo Mimi, suraukdama antakius.
- Koks skirtumas? Tiesiog... gerą įstatymą, - trūktelėjau pečiais.
- Hmmm... Gerai, - ji vėl spragtelėjo pirštais. - Trylika norų.

Velnio tuzinas. Kaži ką sugalvoti šiam skaičiui? Turbūt kažką ypač blogo.
- Padaryk taip, kad... ach!
Krustelėjau ir mano iškankintas kūnas vėl priminė apie save. Rimtai... |
- Uch... padaryk, kad man nebeskaudėtų, Mimi!
- Liko dvylika norų, - spragtelėjo pirštais.
Ūmai visas skausmas išnyko. Aš sujudėjau krėsle, atsargiai tikrindamas savo rankas bei kojas. Išties, jokio skausmo. Galėjau to anksčiau panorėti, rimtai...
- Gerai, toliau, - pasitryniau rankas.
- Maža pastaba, - kilstelėjo pirštą Mimi. - Kadangi tau nebeskauda ir tu jautiesi vėl energingas, norų blickrygas atšaukiamas. Tu vėl tampi sau pavojingas, todėl aš pasilieku teisę atšaukti norus, kurie kaip nors grės tavo gyvybei.
- Ir vėl?! - nepatikėjau.
- Na, aš dar nė vieno neatšaukiau per paskutines penkias minutes, taip kad tau nėra ko pykti, - pasiteisino ji. - Jei nori, galime grįžti prie ankstesniojo plano. Tu panorėsi likti bute, kol įveiksime visus norus ir mes juos išties įveiksime vienu prisėdimu.

Visa tai skambėjo taip gražiai, kad tiesiog turėjo būti spąstai. Užuodžiau juos per kilometrą. Antra vertus, man norėjosi įkišti vieną koją ir pažiūrėti, ar Mimi nemeluoja... Bet ne, aš nebūsiu toks kvailas. Tik ne dar kartą!
- Ak, taip... - staiga atsitokėjo ji. - Mažytė pertrauka. Tau vertėtų pradėti daryti pritūpimus, Tadai.
- Kokio velnio? - nesupratau.
- Apšilimas dar nė vienam nepakenkė, - meiliai nusišypsojo ji. - Mankšta, taip sakant. Nagi, vienas, du! Vienas, du!
Sėdėjau ir žiūrėjau į ją nemirksėdamas.
- Tu mane jau vakar pašokdinai per pusę miesto su savo mankštomis. Jaučiuosi pasportavęs visam savo gyvenimui.
- Naivuolis, - šypsojosi ji.

Man dar nespėjus paklausti, ką ji turi galvoje, pašokau iš krėslo ir išbėgau į prieškambarį. Skubiai apsimoviau sportbačius, apsivilkau lietpaltį ir nėriau pro duris, į laiptinę. Tada žemyn laiptais ir į silpną lietų.
- Mimiiiii! - atsitokėjau, kai pro mano ausis ėmė švilpti parko medžiai. - Tu, maža kinietiška žiurke!
Bėgau ir niekaip negalėjau sustoti. Pažinau vakar dienos maršrutą. Manęs laukė keturios valandos gryno pragaro, be galimybės sustoti.
- Padėkite! - sužviegiau sutiktiems praeiviams. - Sustabdykite mane, žmonės mielieji!!!
Žmonės traukėsi iš kelio. Kai kurie sukiojo prie smilkinių pirštus, išgirdę beviltišką pagalbos klyksmą. Nė vienas nesuprato, kas man yra, o aš neturėjau laiko paaiškinti iki galo. Niekas nenorėjo bėgti kartu, kad išgirstų visą istoriją.
Buvau pasmerktas.



* * *


- Aš... tavęs... - įsivirduliavau į savo butą, vos vilkdamas kojas, - nehenčiu, Mihmi!
- Sveikas sugrįžęs, brangusis! - išdainavo ji, maišydama puodą virtuvėje. Sugargaliavau ir išsitiesiau ant kilimo paslikas, neturėdamas jėgų net nusivalyti putų.
Man buvo galas. Mirtis galėjo manęs nekankinti ir pribaigti vienu, gailestingu smūgiu. Jai juk svarbus tik lavonų skaičius, tiesa? Tik iškilę antkapiai...
- Nagi, dramos karaliene, eime. Nuvesiu tave į lovą, - valėsi rankas į prijuostę džinė.
Toliau nepamenu. Ji kažkaip nugabeno mane į lovą ir aš užmigau taip greitai, lyg visą naktį žaidęs „Soldier of Fortune“.


* * *


Kitą rytą man paskambino iš darbo ir pranešė, kad esu atleistas. Kodėl? Ogi todėl, kad kažkoks asilas matė mane bėgiojantį ir klykaujantį iš visų plaučių po miestą, kai sakiausi sergąs.
Neturėjau jėgų ginčytis su savo buvusia viršininke, todėl tik numečiau telefoną. Mimi atnešė daug baltymų, vitaminų ir mineralų turinčius pusryčius ir pamaitino mane šaukšteliu.
- Tu vėl negali pajudėti, todėl štai gera naujiena. Norų blickrygas vėl atidaromas, Tadai! - linksmai pranešė ji.
Aš vis dar buvau kaip reikiant nusikalęs, tad visus norus atidėjau popiet, ketindamas kaip reikiant paverkti dėl savo prarasto darbo. Man tikrai patiko rūšiuoti padėvėtus rūbus! Kas blogo tame? Juose tiek įdomių dalykų retsykiais atrandi...

Prisiminęs Kinijoje gamintą falą, aprimau. Apsieisiu kaip nors ir be darbo. Reikia tik iškaulyti Mimi pakankamai pinigų, kad užtektų labai, labai ilgam. Ir dabar, kai man skaudėjo visą kūną, buvo labai palankus metas, tiesa? Reikia tik neapsigauti ir vėl nepaprašyti magiško nuskausminimo, antraip visa jos gera valia tučtuojau užsibaigs.

Šiaip ne taip išsikrapščiau iš lovos ir iškėblinau į svetainę, kur džinė vėl naršė po nesuskaičiuojamus kanalus greičiau, nei normali akis galėjo įžiūrėti.
- Ar pagaliau sugalvojai savo norus, Tadai? - nė nežvilgtelėjo į mane.
- Taip, - sustenėjau, smukdamas į krėslą. - Dvylika liko, tiesa?
- Aha, dvylika. Ir dabar, kai tau skauda visus galus, kaip tik prasidėjusi akcija „Norų Blickrygas“! Sumažinkime norų skaičių iki nulio, kol jie mūsų nepražudė! Kaip tau tai?
- Tu sadistė, ar žinai tai?
- Be abejo, - nusišypsojo ji kreivai. - Per tris tūkstančius metų galima prarasti ne tik simpatijas, bet ir visą gerą valią. Aš neturiu laiko tupinėti apie kiekvieną savo šeimininką, jei tas yra visiškas idiotas... Ne, neturiu galvoje tavęs. Tu esi vienu laipteliu aukščiau, Tadai.
Ji paguodžiamai palietė mane ranka ir aš nesusilaikęs patraukiau saviškę, net jei toks judesys išprovokavo pragarišką skausmą.
- Tai... norai...
- Taip, žinoma, - ji išjungė televizorių ir sutelkė dėmesį į mane. - Dvylika norų, Tadai. Giliai įkvėpk ir vienu smūgiu pribaik juos!
- Ant šio stalo, - parodžiau į kavos staliuką, įsigytą senų baldų parduotuvėje. - Tūkstantį eurų padėk man!
- Tik tiek? - nustebo ji.
Nieko neatsakiau. Ji buvo klastinga džinė, todėl man reikėjo norėti labai atsargiai, kad vėl nebūtų „negaliu, tu mirsi! “ ir panašiai. Aš ne vakar gimęs.
- Gerai, - trūktelėjo ji pečiais. Spragt pirštais – ant stalo nugulė pundas banknotų.
- Ant šio stalo, - vėl parodžiau. - Dar... dešimt tūkstančių eurų padėk.
- Tu kažkoks keistas šiandien, Tadai, - susirūpino ji. Tačiau pirštais spragtelėjo. Ant stalo atsirado daugiau pinigų. - Tau liko dešimt norų.
- Ant šio stalo, - parodžiau trečią kartą, - šimtą tūkstančių eurų padėk.
- Ei! - pamojavo ji ranka, akivaizdžiai sunerimusi. - Tau viskas gerai? Nereikia nei automobilio, nei lėktuvo?
- Kaip nors pats nusipirksiu, jei pinigus padėsi, - pasakiau.
Kinietiška džinė tik pečiais trūktelėjo. Spragt pirštais - dar daugiau pinigų atsirado. Įtariai pažvelgiau į ją. Mimi nesiskubino atimti jų iš manęs... kol kas. Matyt, dar nepasiekiau to savižudiško barjero, ties kuriuo ji ima panikuoti.
- Ant šio stalo... - parodžiau.
Ji suurzgė, paremdama galvą ranka.
- Leisk, atspėsiu. Padėti milijoną eurų, tiesa? Gerai, turėk. Tu mane jau ir taip užknisi, - murmėjo ji, spragsėdama pirštais. - Aštuoni norai liko.
Aš ją užknisu? Tikriausiai čia ir yra ta riba, kur ji tuoj supanikuos. Dabar, jei būsiu ypač atsargus ir protingas, galbūt išlošiu dar kelis naudingus norus. Tik reikia atsargiai ir protingai...
- Dar tris šimtus tūkstančių pridėk, - sumažinau apsukas.
- Septyni norai liko. Žinai, aš jau matau savo ilgas atostogas po šito durnyno su tavimi.
- Dar šimtą tūkstančių! - spoksojau į didelę banknotų krūvą, viena akimi sekdamas Mimi nuotaikas.
- Šeši norai liko, - spragtelėjo pirštais. - Tik nesugalvok dabar sustoti, Tadai! Dar šeši norai! Neskubėk bėgti pas kaimynus, rūkyti iš šimtinių susukto cigaro, maldauju!
- Dar... penkiasdešimt tūkstančių, - įvertinau jos streso lygį.
- Aš net nesistengsiu išsiaiškinti, kaip tavo galva veikia, pažadu, - spragsėjo ji pirštais. - Maldauju, Dieve! Tegu kitas šeimininkas būna baigęs kokį nors universitetą!.. Penki norai, Tadai! Tik penki norai!
- Dar...
- Milijoną, tiesa? Imk milijoną!
- Ei, čia turėjo būti mano noras!
- Atleisk, aš tiesiog tokia laiminga...
Ak, ji laiminga?..
- Dar DU milijonus tada, - kilstelėjau kartelę.
- Trys norai liko! Tie paskutiniai trys, kurie paprastai VISADA pavyksta, Tadai!
Mimi akys net žibėjo iš susijaudinimo.
- Gerai, dabar duok man tą automobilį, kurį atėmei, tik raktelius padėk ant šios pinigų krūvos!
Ji nusijuokė ir man akimirką pasirodė, jog viskas - baigta su visa mano sėkme. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog tai buvo juokas iš didelės laimės. Ant pinigų krūvos atsirado rakteliai. Tie patys rakteliai, kurių man visada taip reikėjo.
- Einu pažiūrėti...
- NE!!! - užriko ji, pašokdama iš krėslo. Po akimirkos buvau skaudžiai primygtas vietoje aukštakulniu bateliu. - Tik DU norai, Tadai! Du sumauti norai liko! Prisiekiu, jei dabar pajudėsi iš vietos, aš... aš...
- Nejudu, - sustenėjau, keldamas į viršų rankas. - Viską suprantu, Mimi! Du norai beliko! Tik... tik neatimk visko, ką davei!
- Tu teisingai mąstai, - žaibavo ji akimis. - Taigi, du norai. Susiimk, Tadai! Du norai ir galėsi žudyti visus savo kaimynus pavydo priepuoliais, man bus vis tiek.
- D... duok man tanką! - prisiminiau vieną iš keistesnių epizodų, kai Mimi pati pasiūlė. Geriau pagalvojus, tankas man tikrai praverstų. Kai kaimynai iš pavydo sužvėrės, turėsiu kuo atsišaudyti.
- Tebūnie tankas! - ištiesė ranką teatrališkai. - Kieme, šalia tavojo automobilio priparkavau. Vokiškas, pats naujausias, beta testavimą užbaigęs! Štai rakteliai!
Ji padavė man raktelius.
Sprendžiant iš Mimi degančio žvilgsnio, eiti ir užmesti akį į savo tanką būtų buvusi bloga mintis.
- Tau liko paskutinis noras, - ištarė ji beveik pagarbiai. - Tai koks jis bus, Tadai?
- Ar... ar dabar gali padaryti, kad man neskaudėtų? - paprašiau.

Tyla.
- Ei?.. - apsidairiau.
Mimi niekur nesimatė. Kambaryje buvau tik aš, krūva pinigų ir pora raktelių. Netgi mano televizorius buvo grįžęs, tas pats senas, sukežęs kineskopas. Ai, koks skirtumas. Nusipirksiu naują.
Ir man nebeskaudėjo nė vienas raumenėlis. Buvau it naujas. Pašokęs iš krėslo apsidairiau po butą. Nei Mimi, nei jos „Made in China“ falo nebuvo likę nė pėdsako. Likau tik aš, pinigai, tikro vyro svajonė kieme ir tikrai įspūdingai atrodantis tankas. Gyvenimas tikriausiai negalėjo atrodyti gražesnis, rimtai...

Ūmai kieme sužviegė sirena, suspindo spalvoti švyturėlių atšvaitai. Kai vėl pažvelgiau pro langą, išvydau į daugiabučio kiemą įsukusius du policijos ekipažus. Pareigūnai lipo iš savo transporto ir atsargiai artinosi prie mano tanko, kalbėdami kažką į savo racijas.
Ot šūds...
Iš visų laiptinių plūdo žmonės, ketindami pasižiūrėti į nekasdienę transporto priemonę. MANO transporto priemonę. Po galais, man reikėjo kažkaip išvaikyti tuos žioplius ir paaiškinti pareigūnams, jog nepadariau nieko blogo. Aš juk to tanko nepavogiau, tiesa?..
Mačiau pro langą, kaip jie apžiūrėjo tanko numerius ir ėmė tikrinti kažką savo kompiuteriuose. Netrukus du iš keturių pasuko link mano laiptinės. Kažkodėl mane apniko labai nejaukios mintys. Net iš miegamojo girdėjau silpną žingsnių aidą laiptinėje...
Kai suskambo durų skambutis, giliai įkvėpiau ir pasiruošiau ginti savo nuosavybę. Mano tanko joks šmikis valstybės tarnas neatims, prisiekiu!

Išpūtęs krūtinę išėjau į prieškambarį, atsisėdau ant batų dėžės ir ėmiau mautis sportbačius. Kruopščiai užrišau raištelius, apsivilkau lengvą striukę ir ryžtingai pravėriau duris.
- Tadas Pijonskis? - griežtai pasiteiravo vienas iš pareigūnų.
Visu greičiu nėriau pro juos abu, laiptais žemyn ir į kiemą, kur būriavosi dešimtys smalsuolių. Prabėgau pro juos visus, neatsisukdamas.
Tik kai kojos išnešė mane į pėsčiųjų taką parke, pradėjau suprasti, kas nutiko.
- Ot šūds, NE! Tik ne tai! - gaudžiau orą, kilnodamas kojas. Šios abi manęs neketino klausyti. - Ne, tik ne vėl!.. Mimi, tu PRAKEIKTA RAGANA!
- Stok! Policija! - išgirdau rėkiant kažką už nugaros. - Stok, arba šausiu!
- Neee, nešaukit! - klykiau visa gerkle. - Aš negaliu sustoti, prisiekiu! Geriau pavykite  ir verskite mane ant žemės!
Jie, žinoma, neklausė. Po akimirkos išgirdau įspėjamąjį šūvį. Tada kulkos ėmė švilpti palei mano kojas. Aš nesustojau. Su siaubu prisiminiau, jog išbėgau net neužrakinęs buto durų. Buto, kuriame gulėjo daugiau kaip penki milijonai eurų! Prakeikti pavydūs kaimynai... Bijojau net pagalvoti, ką atrasiu grįžęs.

Kai pasiekiau pirmą ligoninę, policija persigrupavo ir paleido paskui mane šunis. Bėgau kartu su šunimis iki antrosios ligoninės. Ties veterinarijos klinika visi ciuciai pavargo ir atsiliko. Aš bėgau toliau, gainiojamas policijos sirenų.
Tik kai po keturių valandų parbėgau atgal į savo namus, jie mane supakavo.


* * *

EPILOGAS

* * *


Negaliu pasakyti, kad mano gyvenimas yra nuobodus. Taip, aš neturiu automobilio – jį konfiskavo, kai nebuvo rasti pirkimo dokumentai. Žinojau, kad mūsų valstybė šūdina, bet kad tiek... Jų net neįtikino, jog visą savo turtą susikroviau stebuklingos džinės dėka, įsivaizduojate?
Ir aš nebeturiu tanko. Pasirodo, civiliai šalies gyventojai negali turėti tankų. Mums mat nepriklauso... Aš net nebesivarginsiu kartodamas, kokia šūdina yra mūsų valstybė. Pasakysiu tik tiek, jog mano tankas atiteko šalies kariuomenei, kurios aš tikrai nekenčiu. Policija iki šiol aiškinasi, kaip jis pakliuvo į mano kiemą.
Ak, ir aš nebeturiu savo pinigų krūvos. Visus konfiskavo, nes vėlgi – nesugebėjau įtikinamai paaiškinti, kaip juos uždirbau. Pasirodo, jei net ir to nesugebi, tai tau pinigai nepriklauso. Įsivaizduojate?
Žinoma, jie pinigų neatidavė bankui. Girdėjau, guli kažkur saugiai supakuoti, kol bus išsiaiškinta jų kilmė. Nebekartosiu, kokia žopa yra mūsų šalis. Teisme kartojau tiek kartų, jog žiniasklaidoje šis pasakymas netgi buvo virtęs mėnesio fraze.

Taip, teisingai. Aš sėdžiu už grotų ir esu labai, labai garsus kalinys. Pasodino, nes bėgau nuo policijos. Visi žurnalistai mane žino. Jie netgi žino, kur mane tiksliai surasti. Matote, kiekvieną mielą dieną aš užsirišu sportbačių raištelius, išbėgu iš kalėjimo ir visu greičiu skuodžiu tuo pačiu maršrutu. Nesvarbu – lyja ar sninga. Aš bėgu. Tiesa, dabar manęs nebekankina dusulio priepuoliai. Kasdien nubėgu beveik po dvidešimt kilometrų ir net neuždustu. Galima sakyti, jog esu sveikas.
Policija iš pradžių buvo labai pasipiktinusi. Mimi sugebėjo mane taip užkerėti, jog kalėjimo sienos visiškai nepadeda. Aš jas tiesiog išverčiu. Kai išverčiau pirmą kartą, visi lakstė kaip be galvų, ieškojo manęs su šunimis ir sraigtasparniais. O aš viso labo namo parbėgau, kur buvau vėl supakuotas. Už tai jie prailgino mano kalėjimo laiką dar puse metų.
Kai šitaip pasprukau antrą, o po to ir trečią kartą, jie susiprato, jog laikyti mane uždarytą – neįtikėtinai brangus malonumas. Šmikiai nusprendė paslėpti mano sportbačius.
Kai aš kelis kartus išsiveržiau su visomis sienomis lauk ir nubėgau įsilaužti į kalėjimo sandėlį, ilgainiui buvo atsisakyta ir šio plano. Jie netgi nustojo ilginti mano bausmės laiką, nes, pasirodo, yra tam tikras limitas, kiek žmogus gali būti įkalintas už pabėgimus iš kalėjimo. Aš juk nieko nežudžiau – tik sienas kelis kartus išverčiau.

Taigi, jie dabar visada atidaro duris ir išleidžia mane patys. Taip pigiau. Tik nusiunčia ekipažą atgal parvežti, kai namo parbėgu. Neturiu jokio supratimo, kaip ilgai tai tęsis.
Pakeliui visada sutinku daugybę žurnalistų. Kaip jau sakiau, tie visada žino, kur mane rasti. Kai kurie netgi pabėgėja kartu, norėdami išsamesnio interviu. Kiti važiuoja šalia, kol neperbėgu į parką. Visaip būna.

Vakar paskambino pusbrolis, kuriam buvau davęs užduotį brangiai parduoti beribės talpos USB atmintinę. Man juk reikės pinigų, kai išeisiu iš kalėjimo... Pusbrolis pasakė, jog mano prakeikta atmintinė jau nulaužė kelis kompiuterius. Pasirodo, jog kompiuteriai vykdo tam tikras procedūras, kai koks nors žioplys įkiša USB atmintinę. Jie visada pirmiausiai patikrina, kiek atmintinė turi vietos. Kadangi manoji yra beribė, tai jie ir tikrina... Tikrina tol, kol nulūžta betikrindami. Nieko nepadarysi.

Ak, tiesa – mūsų šūdina vyriausybė visgi priėmė vieną gerą įstatymą, kaip ir prašiau Mimi. Taip jį ir pavadino - „Vienu Geru Įstatymu“. Niekas nežino, kam jis skirtas. Netgi patys Seimo nariai. Žmonės po tokio įvykio ėmė kuždėtis, jog mūsų Seimas visai nupušo.
O man kas? Aš tiesiog bėgu. Iš kalėjimo. Kasdien.