*121003082017

Uždegu

Neradę ženklo aplankiusio Dievo,
Svečiai nuėjo į ilgu koridoriumi link durų,
Balta šviesa ir keisti garsai, sklido pro plyšius,
Ir raštuota durų rankena gundė atskleisti paslaptį.

Bar bar, Dieve, ten tu?
Maža angelė durų krašte atsivėrė ir iš išorės palenkė rankeną,
Durys atsivėrė, nors kambarėlyje būta tamsu.
Kreida ant grindų apibrėžtas ratas,
Skylė lubose, lietus ir dūmai.
Smilkaluose paskendę paukščiai tupinėjo kiekvienas po žodį sukarksėdami.

- To
- Kurio
- Jūs
- Ieško
- Te
- Seniai
- Nebėra, - ištaria balsas ekrane.

Paveikslus palikę veikėjai, patalpų pratęsimai, išbalę veidrodžiai.
Ant grindų plaukiojančios dažais išteptos plunksnos.
Prieš akis užkaltas langas, šalia ekranas užstrigusiu veikėju kartojančiu -  nebėra.

Ant trijų kėdžių, lietuje, padėtos pagalvėlės, senus laikus menančiais raštais, pasakojo istorijas apie šventyklą, nebūties sodą, beribį ežerą - saulei pakibus zenite.

- Nebėra...

Trys svečiai nusivilkę apsiaustus užimė kėdes ir veidas ekrane pabudo.

- Ar auką atnešėt?

Pirmasis ištraukė smilkalą ir degtuką
Antrasis išvyniojo puodelio šukes
Trečiasis atidengė kūrinį.


Pirmasis uždegė smilkalą, priėjo prie kalno ir nusilenkęs tyliai tarė - iš ko gimei, to ženklą nešiosi. Tuomet įsmeigė smilkalą į kalną ir grįžo į savo vietą.

Trečiasis padėjo kūrinį po skylę lubose, o Antrasis paklojo puodelio šukes.

Paukščiai susispietė kambario centre prieš mirtininkus tarpu ekrano.
Ir gimė liepsna.

Į nušviestą kabarėlį grįžo veikėjai, atgijo veidrodžiai, pasklido jauki šiluma.

Iš ekrano žengė holograma ir pradėjo pasakoti istoriją:

„- Kai jaunuolis buvo dar visai jaunas, šis gynė aveles krante, prie beribės lagūnos, save Dao anas nubuvo nieko užsiėmęs, todėl pamatė kaip tyliai Kleopas sava valtele išplukdo svečią už horizonto, per neįžengiamą mišką. Saulė būta zenite, smalsi stebėjo keliautojus. Nekrutėjo nė vienas šešėlis, o ir valtelė nebemetė savo. Jaunuolis ilgai stebėjo paviršium slystančius veikėjus lig jiems susilietus su horizontu užmigo. Nežinia kas nutiko avelėm, tačiau šis susapnavo pranašišką sapną:
- Sapnavo anas Jus, atėjus čia sutikti žmogų juodu liežuviu.
Jūs atnešę savas dovanas, sudeginot kūrinį ir jo liepsnose šukės grįžo į savo būtąjį kūną. Tuomet iš ikonos išlipęs Žmogus Juodu liežuviu liepsnon įkišęs ranką ištraukė puodelį ir prabilo kūrinio žodžiais:
Seniai seniai, buvo įmanoma sustabdyti laiką. Tereikėjo rasti auką, jog sutverti kūrybos ugnį ir jos liepsnose virti Šventojo Kalno vaisių. Būta ir indo kuriame eleksyras tapdavo tvarus. Tuomet sujungus šias dvi materes iškeliamas indas ir tariamas iššūkis pasaulio dėsniams ir išgeriama vienu mauku. Jei tavo auka ir pažadas tvirtas - Smilkalo dūmas sustings ore, jeigu ne būsi pasmerkas likt nebūtyje.
-Žmogus Juodu Liežuviu, išmaukęs puodelį trenkė aną į žemę ir kartu pats pats pabiro. Paveiksluose kilo sąmyšis, veikėjai vienas po kito žengė iš rėmų aplink svečius, galybė anų ir dingo sienos, tamsoje beribė erdvė ištirpo, užsipildė liudininkais tik formatai liko kyboti ore.
Vienas po kito veikėjai prabilo:
- Seniai seniai ant Švento Kalno augo nepaprasti vaisiai.
- Seniai seniai, Kalną saugojo paslaptingi gyvūnai.
- Niekada niekada, jokiam žemėj gyvenusiam žmogui nebuvo leista įžengti į Kalną.
- Niekada niekada, kalno sargai nebuvo pavaldūs jokiam žemėj gyvenusiam žmogui.
- Niekada niekada ir nebus.
Stojo tyla. Ugniai užtilūs smilkalo dūmas stojo erdvėje.
Pro vieną iš formatų įžengė Šamanas ir baisiai nuliūdo išvydęs visą situaciją:
- Kvailys. Ant Šventojo Kalno, niekada niekada nepalikta žemėj gyvenusio pėda. . .
Anas iš savo apsiausto išsitraukė sultimis pulsuojančią šaknį ir pradėjo trinti tarp rankų. Pakvipo medum. Anas atplėšė nesudegusį kūrinio gabalėlį ir anam susuko šaknį. Juodo liežuvio krauju užklijavo ir nuo tos pačios sustingusios liepsnos pridegė:
- Kvailys... Nesulaukė.
Dūmuose dingo veidai. Dingo formatai, durys, grindys... Tik lietus lubose - stovėjo vietoje.
Šamanas pats sau kažką sušnabždėjo ir dūmu virtę veikėjai pradėjo skubėti, pradėjo kliedėti, pradėjo zuiti aplink.

Įsijungė šviesos, suriaumojo peronas. Traukinys pasirodė.
Drobės veidrodžiais pavirtusios rėkė.
Tuntai veikėjų vijosi traukinį, kabinos į geležinius ratus, apspito langus, ieškojo aukų.
Ir toli horizontuos švytėjo kalnas. Debesys priminė mistinius gyvūnus ir upės tekėjo atgal.

Rojus dangum priartėjo prie žemės. Sodas ir šventykla.
Priartėjo taip šalia, jog čia Šamanas - Žmogų Juodu Liežuviu galėjo pasiekti ranka.
Šis įtraukęs dar dūmą, perdavė sakrameną į kitą pasaulį.
Taip dūmus išpučiant viskas dingo.

Užgeso Smilkalas.



1211
0308
2017