lopšinė

kada užaugs pavasaris
ir naktys bus nešaltos
o saulė šilta
su savo gatvės vaikais
aš pabėgsiu miškuosna
kad ir prie amžinos vaikystės krioklio
(tą vietą ir dabar šnabždu šventai)
kūrensim laužą
gersim aviečių lapų arbatą
grosim viskuo ką turėsim
veiksim ką tik sugalvosim
o prieš užmigdami
susiskirstę mažom gaujom
ir nusipaišę žemėlapį
lakstysim
po dangaus nakties
laukus ir miškus
ieškodami
spalvotų
švieselių