su kiekvienu prabėgančiu atodusiu
kuriuo ironiškai išspjaunu
praeities suvirškintus trupinius
su kiekvienu įkvėpimu
naujos pasenusios dienos
ir tavo šiltėjančio kvapo
su kiekviena palikta mintim
aš vis arčiau prarastojo pasaulio
jame sakai nėra
beviltiško pykčio
ir pikčiurnos vilties
utopinės ištikimybės
ir vergovės iliuzijoms
Prarastasis pasaulis...
kuriuo mes niekad neturėjom
ji laiškams išgalvojom
nes neapsakomai ilgėjomes...