Die Liebe in der Zeit der Unwissenheit

Labas vakaras, brangioji, dabar aš eisiu vemti į tavo tėvų klozetą, o tu išsitrauksi savo Sylvią Plath ir tragiška anglų kalba skaitysi „Edge“, taip, kad aš girdėčiau su kiekviena šliauka, kad „the woman is perfected“, bet aš irgi perfected liedamas visą šio vakaro brudą į jūsų gražų išblizgintą iki spindesio unitazą, kurį tavo mama valo triskart per dieną, o tėvas bijo net prisėsti, ir už jo, ir man vienodai šviečia jūsų indiškos skulptūrėlės ir smilkaliukai, kuriuos jūs deginat vietoj oro gaiviklio, nes esant sušikti veganai, o man nusispjaut ir aš vis tiek valgau mėsą, o tu verki dėl gyvūniukų, ir gerai, ir verk, nes kas tau belieka, menininke feministe, omg kokia tu faina, sako tau tavo draugeliai feisbuke, kai nuo kokio nors debiliško eilėraščio perrašai eilutę ir įkeli dar kažkokią nesveiką nuotrauką, Dieve Dieve, ar tu gali būti tobulesnė, kam tau tos Sylvios Plath, ji išsikepė savo durną galvą orkaitėj, pabandyk gal ir tu vietoj savo tofu kotletų, nuo kurių mums jau visiems bloga ir nuo tavo pasakojimų apie skiepus ir panašias nesąmone, s imk va šliauka tau dar viena už tai, girdžiu, kaip pikčiau pradedi kvėpuoti, ir žinau, kad kai grįšiu tu rėksi ant manęs kaip tavo motina rėkia ant tėvo, bet man tai kas, aš vis tiek tave pasikišiu po antklode ir tu labai nesipriešinsi, ir tada tavo mirusi Sylvia Plath žiūrės kaip tu miršti su manim, tik mūsų mirtis bus kitokia, la petite mort, žiūrėk, aš moku prancūzų, tau patinka, kai tau šnabžda užsienio kalbomis nesąmones visokias, tada tu visa lydaisi, ar ne, mylėk mane, mylėk mane, prašau tavęs, prašau, mylėk mane, mylėk, net ne dėl to, kad aš tave myliu, nemyliu nė kiek, bet man reikia, kad mane kažkas mylėtų, kad būtų su kuo išeiti į gatvę, aš ne vienišas, visi jūs šūdai, matot, aš ne vienišas, aš turiu kažką šalia, man dvidešimt ketveri ir aš turiu pridėtinės vertės jūsų akyse dirbdamas supistam banke ir vairuodamas lizinginę mašiną, žiūrėkit, koks aš nuostabus, ar matot, taginkit mane ir komentuokit, ačiū ačiū už ovacijas ir viską, ačiū, kad aš naktimis kaip ši, kai ji šalia manęs galvoju, kuo jus nudžiuginti, gal savo išbalintais dantimis, kuriuos dabar ėda vėmalai, gal savo juokinga nuomone politikos klausimais, ačiū už plojimus, kokie jūs man šlykštūs, išsigimėliai, ir tu išsigimilė, kodėl tu nenustoji skaičiusi savo poezijos, žinai, kad nekenčiu poezijos labiau už viską, bet būk gera, netylėk, kai aš tau kažką sakau, nors dabar negirdi, nes kalbu mintimis, o ar tu jas skaitai, aišku, kad neskaitai, ar iš viso bent skaitai tuos smsus, kuriuos tau siunčiu rytais, gal bent kartą susimiltum ir suprastum įsijungus savo didelį samsungą, tu pažiūrėk į jį, tavo visą delną uždengia, kokia tu kekšė, bet ne, tu geresnė už visas, tu ne kekšė, tik visos aplinkui tau kekšės, šiandien sakei, kai gėrėm su draugais, kurių nekenčiam, o jie nekenčia mūsų, bet mes visi vis tiek susitinkam, nes vieniši žmonės yra šūdų krūvos, neverti gyventi, ar tu prisimeni, kaip visas kitas mergas išvadinai kalėm, aišku, gal čia tavo longailendai kalbėjo, bet pasakysiu tau kalba, kurią supranti, au au, tu galvoji, aš nieko nežinau, tai pasprink vieną dieną, brangioji mano kaip aš dabar springstu visais tai martinias viskiais ir panašiais šūdais, kuriais save nuodiju kiekvieną savaitgalį su tavimi ir tais gaidžiais ir mes tokie tušti ar tu matai bent kokie mes tušti ir kaip man ašaros dabar bėga iš akių, ar tu matai, kad aš verkiu tavo susišktam klozete atsisėdęs, „her blacks crackle and drag“, ar tu supranti, ką tai bent reiškia, žertva tu, žiūrėk, aš keliuosi visas gatavas nuo grindų, užkliudau alkūne tavo tėvelių skulptūrėles, kaip jos dūžta, ar girdi, nerėk iš kambario, aš tuoj sušluosiu, kur jūs laikot savo šluotas, ai pas jus ateina valytoja nu ir screw that shit, numesiu ir tavo tėvo kvepalus, ir tavo smilkalus, ar girdi tu kaip dūžta viskas, ko ten staugi, skaityk savo poeziją, o aš kursiu dūžtančių daiktų melodiją, ar tu girdi, koks aš menininkas, ar dabar mane myli, ar myli mane dabar, pasakyk, pasakyk tu man, kodėl aš myliu ne tave.