Apie savo gyvenimą...

Tėve, nebūk toks rūstus-mušdamas motiną, prisimink apie sūnų,
tą, kurs venas dėl gyvenimo pjūklu nupjovė-
į mirtį alsuoti kirčiais rimbų išėjo-
ak, koks malonumas būti bepročiu....

Motin, pamerk kruviną akį, kad gyva
ir lenkis dukrai kraičio sudėtį-
nedaug dėk-karstą lelijomis puoštą ir suknę mirčiai pasitikt-
vistiek užkapos negyvai,
matai dar negimusio vaiko akis-
žvairos?... Matyt toks likimas...

Kūdykio juokas nakty-primink, po aborto?
Mažas bedalis, bet paiku vidumi monstras būt gimęs-
toksai kaip ir tėvas-sūnų papjovė, mat vanagai alkani-
tokia mūs šeimos politika...

Sienomis minkštomis nutekėjo po lašą-
šypsena purvu, juokas tyla ir meilė betone sustingus-
pirkit peizažą, ieškokit gyvosios gamtos-
nebekruta moteris, nyksta gamta...

Už pusę kainos sukursiu etiudą apie pradžią besibaigiant gyvenimui-
gražu pažiūrėti infarkto ištiktą piemenį nuniokoti-
buvo žmogus, atgimė paukščiu...
tikėk manimi, mes dar skrisim...


[i]viskas.... kas čia parašyta vienaip ar kitaip atspindi mano gyvenimą... Prašau mokėkite įsiskaityti ir suprasti.. kas nesupranta, prašau nebalsuokite.. matyt man tai perdaug svarbu...
2003 12 16