Ateivių vizitas

„Ateiviai gyvena tarp mūsų ir jie mus stebi visą laiką“, - skelbia antraštės spaudoje. Dar prieš kelias savaites perskaičiusi panašius teiginius būčiau pratrūkusi juoku. Tačiau dabar juokas nebeima. Tiesą sakant, nebeima nuo praėjusio mėnesio. Tada, kai pirmą kartą pamačiau Jį... Aukštas šviesiaplaukis blyškiai melsvomis akimis priėjo prie manęs ir paklausė kelio iki autobusų stoties. Kalbėdama jaučiau jo akylą žvilgsnį, todėl darėsi truputį neramu. Jis pastebėjo, kad esu sutrikusi ir paklausė, ar negalėtų man kuo nors padėti. Atsakiau, kad man viskas gerai, tik šiek tiek skauda galvą. Tada jis palietė mano kaktą ir galvos skausmas dingo, lyg nieko nebūtų buvę. Norėjau paklausti, kaip jam tai pavyko, bet vos prasižiojau ką nors sakyti, jis jau buvo nuėjęs gan toli nuo manęs. Palydėjau jį akimis, kol pradingo horizonte, vis dar apstulbusi. Niekaip negalėjau pamiršti skandinaviškai šviesios jo išvaizdos ir hipnotizuojančio mėlynų akių žvilgsnio.

Grįžusi namo iš karto įsijungiau kompiuterį ir pradėjau ieškoti informacijos apie šviesiaplaukius vyrus. Iš pradžių paieška man parinkdavo tik žymių aktorių ir dainininkų nuotraukas. Bradas Pittas, Nickas Carteris, Ryanas Goslingas – tikri gražuoliai, bet nė vienas iš jų neturėjo to keisto, užburiančio magnetizmo kaip neseniai sutiktas jaunuolis. Žiūrinėdama jas netikėtai nuklydau į nežinomą internetinį puslapį, kuriame rašė apie į Žemę kartais atvykstančius ateivius. Vienų iš jų (šiauriečių tipo) aprašymas buvo bauginančiai panašus į tą aukštą, blondiną, kurį sutikau vos prieš pusę valandos. Bandžiau save įtikinti, kad jis tiesiog šviesaus gymio, galbūt albinosas, nors širdis kažkodėl sakė kitaip. Tikėjausi, kad tai „gerųjų“ ateivių rasė, nors informacija internete buvo prieštaringa. Neradau jokio paaiškinimo, kaip reikėtų elgtis sutikus ateivį. Stengiausi neprarasti sveiko proto ir įtikinti save, kad ten nebuvo ateivis, bet širdis man kuždėjo, kad aš tikriausiai klystu...

Naktį sapnavau keistą sapną, kad mane pagrobė ateiviai. Jie kažkaip atsidūrė mano miegamajame ir nugabeno mane miegančią į savo erdvėlaivį. Prisimenu daug metalo ar į jį panašios medžiagos, begalę mygtukų, viduryje skraidančios lėkštės kažką panašaus į operacinės stalą. Mačiau vaikštant daug (negaliu tiksliai pasakyti kiek, nes jaučiu, kad buvau apsvaiginta kažkokiomis medžiagomis) aukštų, šviesiais plaukais vyrais. Visi jie atrodė identiškai tam, kurį sutikau šį rytą. Norėjau jų paklausti, kuris iš jų galėtų būti tas, su kuriuo kalbėjausi šį rytą, bet pravėrus burną pavyko išleisti tik kažkokį silpną garsą, panašų į švokštimą. Netrukus pamačiau link savęs artėjant vieną iš ateivių su dideliu švirkštu, pilnu skaisčiai žalio skysčio. Norėjau nuo jo sprukti, bet negalėjau, pajutau jo kūną visai šalia, jausmas buvo panašus į tą, kai link tavęs pasilenkia žmogiška būtybė, išgirdau jį kažką sakant svetima kalba ir pajutau dūrį dešinėje liemens pusėje. Atsibudau rytą savo lovoje, todėl pagalvojau, kad viską susapnavau.

Išlipau iš lovos ir nuėjau nusiprausti po dušu. Šluostydamasi drėgną odą atkreipiau dėmesį į savo atvaizdą veidrodyje. Dešinėje liemens pusėje buvo atsiradusi nedidelė žaizdelė. Prausdamasi nepastebėjau, kad ji šiek tiek kraujavo. Žaizdelė atrodė kaip adatos dūris, todėl man reikėjo įsignybti, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Negi iš tikrųjų naktį mane buvo pagrobę ateiviai ir atliko kažkokius eksperimentus su mano kūnu, kai buvau nesąmoningos būklės? Dar kartą įdėmiai apžiūrėjau savo kūną, nepraleisdama nė vieno plotelio, bet nieko keisto ar kažko, ko nebuvo vakar, neaptikau. Tik suėmusi plaukus į uodegą, pastebėjau, kad ji plonesnė nei paprastai. Iš tikrųjų pastebėjau, tarsi iš mano plaukų būtų iškirpta sruoga. Man buvo net baisu pagalvoti, kokiems genetiniams eksperimentams jie ryšis su mano plaukais. Dingtelėjo mintis, kad dabar, turėdami plaukų sruogą, jie visada galės lengvai išsiaiškinti mano buvimo vietą. Jeigu jiems vėl prireiks žmogiškos būtybės savo šiurpiems eksperimentams – aš būsiu jų sąraše. Kitaip tariant, per vieną naktį aš tapau priklausoma nuo būtybių, apie kurias nežinau ničnieko: nei kas jie yra, nei iš kur atvykę, nei ką ketina daryti. Man, kaip žmogui, liko tik viltis, tikėjimas, kad viskas bus gerai. Tuo ir ketinau kliautis, kad galutinai neišsikraustyčiau iš proto.

Praėjus kelioms dienoms, maždaug tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje kaip pirmą kartą, vėl sutikau tą keistą vyrą. Jaučiau, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Žodžių mums nereikėjo, nes vyras, jei jį taip galima pavadinti, mokėjo skaityti mano mintis ir savo mintis perduoti man. Seksas su juo buvo iš tikrųjų nežemiška patirtis. Tai buvo geriausia, ką esu patyrusi per visą savo gyvenimą. Jis mane lankydavo kiekvieną naktį, kol pajutau, kad savyje nešioju ateivio kūdikį. Išsigandau. Prisigalvojau įvairių scenarijų. Pavyzdžiui, ką būtų pagalvoję gydytojai iš mano įsčių ištraukę nežemiškos kilmės būtybę. O galbūt žmogaus organizmas nėra prisitaikęs išnešioti ateivio kūdikį, todėl būčiau pasmerkta mirti? O gal jis, kaip siaubo filme apie ateivius, pradaužtų savo galva mano pilvą kaip besiritantis viščiukas pradaužia kiaušinio lukštą, ir išeitų į laisvę, palikęs mane kraujuoti ir kentėti siaubingus skausmus. Mintimis pasakiau mane lankančiam ateiviui, kas nutiko ir jis man atsakė, kad be reikalo jaudinuosi, nes jo žmonės (jis taip ir pasakė!) pasiims viską, kas jiems priklauso, taip pat ir tą kūdikį, kuris buvo pradėtas mano įsčiose. Man nereikės slėptis nuo visuomenės, bandant nuslėpti tiesą, manęs niekas neįkiš į beprotnamį, kai bandysiu visiems paaiškinti, kas yra mano vaiko tėvas ir galėsiu vėl gyventi savo normalų, žemišką gyvenimą. Mintis, kad iš manęs atims vaiką, nesvarbu, kad jis bus žmogaus ir ateivio hibridas, kėlė man siaubą. Mano motiniški jausmai vertė mylėti dar negimusį kūdikį, nesvarbu, koks jis būtų. Bandžiau derėtis su vizituojančiu Žemėje ateiviu, kad man paliktų kūdikį, bet iš jo nesulaukiau jokio atsakymo. Galiausiai supratau, kad su savo skausmu, nauja gyvybe savyje, esu visai viena. Pavargusi nuo emocijų nuėjau gulti, o rytą prabudau kraujo klane. Ant pilvo mačiau nedidelį randą, kuris per kelias dienas visiškai užgijo, o po savaitės apskritai nebeliko jo nė ženklo. Supratau, kad kol aš miegojau, jis dar kartą apsilankė mano kambaryje, nugabeno mane į erdvėlaivį ir išplėšė iš mano kūno tai, ką mes abu sukūrėme. Po to daugiau niekada nebemačiau to vyro.

Daugiau jis niekada manęs neaplankė. Tik po kelių dienų, vėl eidama pro tą pačią vietą, į parduotuvę, pakėlusi akis į dangų pamačiau tolstantį neatpažintą skraidantį objektą. Jie paliko Žemę. Kažkodėl jaučiau, kad artimiausiu metu čia nebegrįš. Nežinau, kodėl aplankė tokia mintis. Galbūt mano kūdikio tėvas mintimis man pasiuntė signalą į smegenis, kad taip pagalvočiau. Tačiau tai nebūtinai tiesa. Galbūt jis tiesiog norėjo, kad aš taip manyčiau ir nesitikėčiau daugiau sutikti jį Žemėje.

Skaudžiausia man buvo tai, kad niekam negalėjau papasakoti, kas man nutiko. Niekas nebūtų manimi patikėjęs. Aš neturėjau jokių įrodymų. Randai ant mano kūno išnyko, lyg nieko nebūtų buvę. Aš net negalėjau lankytis pas psichologą, kurio pagalbos man taip reikėjo po šių traumuojančių įvykių. Kai atėjau pas psichologą ir pabandžiau su juo pakalbėti apie savo išgyvenimus, jis mane nukreipė tiesiai pas psichiatrą. Niekada pas jį nesilankiau. Kaip jam būčiau galėjusi paaiškinti, kas man iš tikrųjų nutiko ir neatsidurti stacionare?