Be ilgų įžangų,
Prisimenu laikus kai mes kovojome
Gal ir įsivaizduojami priešai būta,
Bet tikėjom,
Jog jie valdo mūsų mintis.
Tvirtai laikėmės kits kito,
Neleisdami pamiršti kodėl mes tai darome
Net dalyvaudami sistemoje,
Kilom virš jos.
Buvom daugiau negu anos dalis,
Kūrėme ją.
Ir taip,
Mes susidurdavom su iššūkiais,
Kuriuos pasitikdavom kartu,
Vis po vieną mes kritom.
Kai kurie prarado viltį,
Kai kurie nestojo tikėti,
Kai kurie užsimerkė.
Ar šiaip pavargo.
Ir toliau nežinia, ar būtą prieš ką rungtis,
Ar mes kovojom su įsivaizduojamais priešais,
Pačiuose savyse?
Galiausia, visi nustojom priešintis
Galiausia visi likom vieni,
Kas kur, pasislėpęs laukėm.
Ir nežinia ar esti ko slėptis,
Ar esti ko laukt.
Tik tiesa viena,
Sustojus priešintis,
Sistema, mus pasiimė.
Mūs veidai pasikeitė,
Mūs vizijos, grįžo į žemę.
Kas mes?
Kur mes?
Einame?
Rodos esu paskutinis iš savų išeinantis iš mūšio lauko?
Ar ir aš tapsiu vienu iš visų?
Ar sutapsiu, su savos kovos praradimu?
O gal ištiesų niekad nebuvo prieš ką kovoti?