nuojautos

būties namuos
ant esaties langų
užuolaidos iš kasdienybės svyra
nubrėždamos ribas
tarp ten ir čia
sutrūkusiais minčių punktyrais

ten pilnos praradimų graužaties
pakrypusios vilčių lentynos
kur dulka vieniši jausmai
ir tupi juodas apmaudas
ant atminties šiukšlyno

iliuzijų rūgėsiais pridvisusio
ilgai kaupto tarp
menkaverčių laiko suvenyrų
kartais vėdinamu
ilgesio skersvėju
iš tolstančių tyrų

įsisuka šuorais
dulkės nerimo pakyla
akis graužia
primindamas kad gyvas esi
nuojautomis apie ateitį

kuri akimirkoj sudyla
panirusi į begalinę tylą
realybės salose