tavin grįžtu

kai išėjau, nesulaikei.
tik žvilgsniu šaltu palydėjai.
kai nugarą man atsukai,
klevai gailiom rasom varvėjo.
jas lesė paukščiai svetimi
jie džiūgavo,
šnarėdami kuždėjo
žodžius, kuriuos bijojau tarti sau –
juk per ilgai taip maudė,
taip bukai perštėjo - giliai.
ten, kur nunuodyti jausmai
ne savo noru gyvastį sudėjo.

žiemos alėja per balta,
o skausmas juodu varnu išsiliejęs
taip šalta sieloj rodos,
nesušildys niekada
laužai, įžiebti antikinio Prometėjo.
rankas, kuriom tave liečiau
dabar bučiuoja tiktai vėjas.
jo bučiniai man nieko neverti
jie per lengvi
nuo jų neapsvaigau
strėlė Amūro jų nepalytėjo.

atleisk man, meile.
sugrįžtu.
išduotas
sutryptas
kentėjęs
bet vis dar tikintis einu tavin
lyg gyvas taikinys
nuo šaulio pasislėpt nepanorėjęs.