už skliaustelių

Po pavasario skliautu
įrašyta žiemos serenada
bando ištrūkt,
kaip iš skliaustelių
– neišeina –
nori rašyti istoriją savo,
bet ji jau išpasakota:

ištirpsta
ir užverčia puslapį –
grįš negreit,
nors tu jau nerimauji.

Kalnų grandinės susiję,
kaip drugelio sparnai
ir skilveliai –
viens be kito negali
alsuoti.

Užsirišus akis
ateitis
tavo ruletėj
nei juoda, nei raudona
bevaisė
bespalvė,
nors tu jau nerimauji

(ji bus septyniolika kartų
geresnė
nei drįstum prašyti).

Nors pralaimėjai
buvusią žiemą –
nusipurtai praeities trupinius –
kaip į kiaurasamtį,
be gręžiojimosi atgal.

Čia tavo delnai
tavo dienos gobelenas –
audi stropiai,
net jei skaudžiai durtų
kada –

kiekvienas siūlo posūkis savas.

Kuo lėčiau
dienų raukšlėmis
bėga pirštai,
tuo švelnesnis alsavimas:

kai visa nutyla –
girdi, kaip plaka drugelio širdis –

jis dar skris,

net jei poryt išlėks už skliaustelio
ir viskas baigsis:


bus verta.