Šulinys..

Gaiva, pasivaikščiojusi po miesto centrą, paklaidžiojusi po senas kapines, nufotografavusi šalia tėvų kapo esantį milžinišką, į monolitinį daugiabutį panašų paminklą, pajuto nenusakomą palengvėjimą. Suspurdėjusi it vienadienis drugelis, nupleveno išsiraizgiusiais kapinyno takais. Šunys, išvydę žemės neliečiančią, oru sklendžiančią žmogystą, iš nuostabos ėmė garsiai amsėti, lodydami kitus po apylinkę pasklidusius gentainius.

Prabėgo geras pusmetis, vasara savo smaragdine žaluma nudažė pievas, miškus, žmones išvarė prie upių, ežerų, juos apgyvendino įvairiaspalvėse palapinėse, tarsi ant žemės nutupdytuose balionuose. Mietuose tvyrojo atostogų atmosfera. Ryškiai geltonos spalvos kabrioletas važiavo už šimto kilometrų esančio miestelio link.
Šiltas vėjas švelniai kedeno Gaivos plaukus, keleivė atsukusi veidą į šoninio lango pusę, akis panardino į pastovumu ir šventa ramybe alsuojantį dangų.

- Kokia palaima, - mąstė ji, - sėdžiu galinėje sėdynėje, stebiu kaip Jis viena ranka sukioja vairą, kitą laiko padėjęs ant kelių. Mane tai siutina, įsitempiu, ypatingai, kai lenkiame ilgą sunkiasvorį vilkiką. Noriu, bet eilinį kartą nedrįstu pažerti krūvos priekaištų, kad elgtųsi atsargiau, nes gali įvykti nepataisomi dalykai.

Mašina greitai tarp pievų ir miškų vingiuojančiais keliais skriejo į besileidžiančią saulę, tarsi ketintų į ją susmigti. Keitėsi apšvietimas, vakarėjo, moteris toliau tylėjo, atsipalaidavusi mėgavosi esama situacija:

- Visgi keleivis turi daug privalumų, visų pirma, gali miegoti, žvalgytis į slenkančius pakelės krūmus, stebėti horizonte tirpstančias miškų juostas, badyti pirštu orą ir šaukti: - žiūrėk, žiūrėk! Kas tai?

- O, geras – avarija, taip žiauriai sumaitotas automobilis! Kelkraštyje, berods, moters kūnas tįso. Ko nestoji? Ar nematai?

- Nieko nematau, juk negaliu žvalgytis taip, kaip tu.

- Niekur ir nereikia žvalgytis, viskas prieš akis.


- Gal ir buvo prieš akis, dabar jau nebe, dingo, liko kažkur ten, kur mūsų nėra.

Iš priekio atlėkė medicininės pagalbos autobusiukas, galingu oro gūsiu smogė į kita kelio puse važiavusią lengvąją mašiną. Nuskriejo tolyn, kur vos prieš sekundę dar buvo anie du. Laiko kaita, kaip difuzijos procesas, vykstantis įvairių spalvų skysčio inde. Molekulės keičiasi vietomis, sklaidosi, raudonos spalvos kūneliai įsiterpia tarp baltųjų, palaipsniui išnyksta juos skyrusi aiški riba, bendras vaizdas įgauna vientisumą, nebelieka nei raudonos, nei baltos, atsiranda naujas atspalvis – rožinis. Tirpalo sudėtis ta pati, o išvaizda kita.

- Radai ko nerimauti, - atsiliepė Jis, - būtume tik įstrigę laike, o padėti niekuo nepadėtume, suterštume save svetimų žmonių nelaimėmis, kurios mus persekiotų iki pat gyvenimo pabaigos.

- Koks tu visgi cinikas, - suaimanavo Jo draugė, daugiau nesistengė ką nors įrodyti, iš savo patirties žinojo – beprasmiška.

Po geros valandos šaižiai sucypusios padangos įsirėžė į žvyruotą kelio dangą. Automobilis sustojo. Gaivos ausinukuose grojo mėgiama muzika, skambėjo populiaraus dainininko įdainavimai:

Priėjau versmę,
neatpažinau jos skonio,
nori pyk, nori niršk
jai visai nesvarbu
apsisuks
išnyks
lyg nebuvusi
čia
tokia pati nebegrįš
niekada

nebandyk
kalbėti apie
šventus dalykus,
apie
rymančius kryžius
kormoranų nusiaubtuose
išdžiūvusiuose miškuose

kur
medžiai stypso nuogi
laibas šakas
kaip
nučiulptų griaučių kaulus
atkišę į viršų
debesis koketiškai
kutena

krykščia vaikai paplūdimiuose
kaip parduotuvėse
balti oriniai pyragėliai
dygsta smėlio pilys

basos merginų pėdos
glosto pajūrio smėlį
jūra sūriu prisilietimu
jį nulaižo

Monotoniškai linguodama į dainos taktą, besiplaikstydama išsidraikiusiais saulės nugairintais plaukais, Gaiva išlipo iš mašinos ir paklusniai nusekė paskui Jį.
Medinė tvora juosė paties sodybos šeimininko pasodintą ir užaugintą nedidelį pušynėlį. Kiemo viduje tarp vešlios žalumos kiurksojo raudonų plytų mūrinukas.

- Privalau nueiti pas bendrijos seniūną, reikia pasikalbėti, važiuosiu dviračiu, visgi šioks toks kelio gabalas. Ech, jaučiuosi pavargęs,  - atsiduso vyras, pastatęs ant grindų sunkų nešulį, - tu lik čia, niekur neik, nes jau tamsu, paklysi, tada reiks kreiptis į kinologus, kad padėtų tave surasti, - pasišaipė vyras, besirengdamas striukę, - šie kinščikai čia nuolatos zuja, laksto paskui savo šunis, per pečius persimetę filmavimo kameras. Visiems aiškina, kad renka medžiagą kino filmui, kurio premjera, kaip buvo skelbta, turėjo įvykti pernai, gegužės mėnesį, bet neįvyko, - prunkštelėjęs sau į saują Jis jautėsi šmaikščiai pajuokavęs ir šiek tiek pagąsdinęs vakaro prieblandoje stypsančią savo viešnią.

- Jie gali tave nufilmuoti, tada visiems išviešins, ištransliuos, ar tu to norėtum?

- Ne, nenoriu, - tyliai, prislėgtai sumurmėjo moteris.

Lauko durys užsivėrė, pasigirdo kiemo taku tolstančių žingsnių šiugždesys.

Mačiau, garažo kampe stovi sulankstoma „Desna”. Pamenu, kai ji atsirado prekyboje, visi ėjo iš proto, atrodė tarsi iš fantastinio filmo, visai nepanaši į eilinę transporto priemonę. Oranžinis rėmas, storomis padangomis, mažo diametro ratukai, nori perlenki pusiau, suglaudi ir gauni kompaktišką, gražaus dizaino daikčiuką, panašų į rankinę. Lux, „prikolas”, visi jo norėjo. Kartą stebėjau, kaip kaimynas šia „gražuole” mynė miestelio link, nekaip sekėsi, per stati įkalnė pasitaikė, teko sustoti ir, modernų dviratį užsimetus ant peties, pačiam kopti. Puikiai įsivaizduoju, kaip Jis dabar tą patį darys, ech, bus, kaip bus, ne mano reikalas, - Gaiva apsisuko ir nuėjo į svetainę, paskui ją sekė didelis gauruotas šuo.

Vakaro saulė sunkėsi pro tankias pušų šakas, dviaukštis namas gaudė nuo prisiminimų, svetainėje stovėjusio televizoriaus ekrane reklaminis video kvietė apsilankyti vandens parke ir pasinerti į sūkurinę vonią.  Viešnia patogiai įsitaisė odiniame krėsle, viena ranka kedeno seno senbernaro kailį, kitoje laikė stiklą, sklidiną karšto, aromatingo grogo. Mėgiama daina tebeskambėjo moters ausyse:

Tave man dovanai
rūkas atskraidins,
klausysime sykiu,
kaip
raudoną delčią
naktis ridena
raudonais
čerpiniais stogais,
nelauktai išauš
paskutinioji
mūsų svajonių
valanda,
bus tylu, tylu
lyg gūdžiame kape...

Netikėtai pasigirdo laiptais besileidžiančiojo žingsniai. Nebturėjo noro atsigręžti ir pažiūrėti kas ten, Gaivai ir taip buvo viskas aišku. Be jos ir šuns namuose daugiau nei gyvo dvasios, moteris žinojo, kad čia tas, iš fotoaparato, kurį užfiksavo senu foto apartu šimtametėse miesto kapinėse. Per ilgai tūnojo vienas, nusprendė pasivaikščioti, pasižmonėti.
Senbernaras tingiai pasimuistęs, toliau meiliai glaustėsi prie  atvykėlės kojų. Vakaras tęsėsi.

Svečias šalto oro dvelksmu priartėjo prie prieblandoje tūnančių būtybių, tyliai įsitaisė šalia moters. Atrodytų lyg ir nebūtų kur, visgi vienvietis fotelis, bet ko tik nenutinka, kai tamsa užvaldo dieną.

- Kodėl tik dabar atvažiavai, kur tiek ilgai buvai, spėjau ir numirti tavęs belaukdamas, - pasigirdo tas pats iš dainos sklindantis vyriškas balsas.

- Nepyk, užtrukau... palikai mane užverstoje knygoje, toje, kuri gulėjo ant naktinio stalelio, šalia tavo lovos. Gyvenau tame puslapyje, kur aprašyta karo ligoninė, kurioje dirbau slaugytoja. Pameni, pilna palata sužeistų, aš, vilkinti baltus medicinos seselės rūbus, tu – mano viršininkas, vyriausias ligoninės gydytojas? Tą kartą labai supykai, kad Volfas, vokiečių karininkas, norėdamas padėkoti, man dovanojo mėlyną nosinaitę su išsiuvinėtais jo vardo inicialais. Vėliau ši medžiagos skiautė nusidažė raudonomis dėmėmis, tarsi būtų krauju sutepta. Tai buvo mano lūpų dažai, kuriuos nusivaliau, kad tavęs neerzinčiau, buvai pavydus, mane tai skaudino. Dėl to labai sielodavausi, verkdavau.

- Viską pamenu, be galo tavęs pavydėjau, mane tai nuolatos kankino. Buvai tokia beviltiškai balta, o ta mėlyna šilko atraiža tave pavertė svetima ir šalta. Išsigandau, kad visam laikui tavęs neteksiu.

- Todėl taip negailestingai su manimi pasielgei?

- Taip, nemėgstu liūdnų atsisveikinimų, jie mane sendina. O kas norėtų anksčiau laiko pasenti?

- Matai, kaip gavosi, tavęs jau nėra, o aš vis dar čia.

- Jaučiu, matau ir žinau, kodėl taip nutiko.

- Kodėl?

- Tave atrado Jis, naujai perskaitė ir tu vėl atgimei ir dabar gyveni Jame, o ne manyje.

- Tiesa.

Švelnus oro šuoras nuslinko Gaivos veidu, paglostė plaukus, palietė pečius, už nugaros sudejavo senų laiptų pakopos, televizoriaus ekrane dingo visi vaizdai, garsai nutilo, kiemo takas jaukiai sugurgždėjo po dviračio ratais kaip šilko paklodė. Jis grįžo.

Gaiva apsigobė sena, languota skara, nurijo paskutinį šilto, svaiginančio gėrimo gurkšnį, delnu nubraukė skruostu nutekėjusią ašarą, nerangiai pakilo nuo oda aptraukto, jos kūnu sušildyto sosto ir nuėjo laukujų durų link.

- Ji privalėjo Jį pasitikti.