nuovargis

visa pasaulio tamsa suplaukia į akių kampučius
rankos nepakelia nė vieno klausimo o galva – minties
mano vidinis užraktas nespragsi – čia taip tylu

kas padės užmiršti kurioje dėlionėje
vis dar matau tave prie upės
įbridusį iki kelių laikantį pasaulio raktą
šiurkšti oda delnai žvilgsnis

tai magiška –
galvoti sapnuoti spėlioti
ar suprasi kad šis eilėraštis kupinas
besaikio ilgėjimosi ir tavęs